Atnaujintas 2005 sausio 14 d.
Nr.4
(1305)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Mano kelionė į Italiją

Mons. Alfonsas SVARINSKAS

Mons. Alfonsas Svarinskas
aukoja šv. Mišias

Praeitais metais mano draugai italai pakvietė mane į Brešiją praleisti Kalėdų ir Naujųjų metų. Be to, jie sumokėjo visas kelionės išlaidas. Mielai priėmiau kvietimą, nes Brešijoje buvau jau du kartus, ten pažinau nemažai žmonių.

Gruodžio 21 dieną išskridau nedideliu Lietuvos oro linijų lėktuvu, ant kurio bortų buvo pažymėta trispalvė. Daug teko skraidyti po pasaulį įvairių kompanijų lėktuvais, geresniais už lietuviškuosius. Bet šiame mažame lėktuve buvo maloniau. Čia ir aptarnaujančiojo personalo darbuotojų veidai lietuviški, ir įvairūs pranešimai pirmiausia skelbiami lietuviškai ir tik po to – angliškai. Skrydžio metu buvo laiko ir pasimelsti.

Dažnai gyvenime žmogus išpuiksta ir užmiršta, kad iš Dievo gavo ir protą, ir medžiagą. Gyvenimo patirtis rodo, kad pirmiausia išpuiksta tie, kurie mokslo tik palaižė. Ir neatkreipia dėmesio į šv. Pauliaus, tautų apaštalo, įspėjimą: „Mes čia neturime pasiliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“. Kai Indonezijoje ir gretimose šalyse užgriuvo krantą dvidešimties metrų aukščio banga, buvo jau vėlu. Ji nušlavė besilinksminančius turtingus žmones iš viso pasaulio, namus ir gyvulius. Ši nelaimė parodė, koks yra silpnas ir neprotingas žmogus. Japonai įspėjo apie gresiantį pavojų, tą nujautė vietos gyvūnai. Ir pasekmės apokaliptinės...

Oro uoste sutiko mane senas pažįstamas, buvęs banko darbuotojas, Serdžijus Paterlinis, didis lietuvių draugas. Jis organizuoja paramą mūsų našlaičiams. Neseniai Brešijoje atostogavo 20 vaikų iš Kauno ir Marijampolės. Juos išlaikė žmonės. Vaikai pramoko itališkai.

Milanas – antras pagal dydį Italijos miestas, turintis apie du milijonus gyventojų. Tai pagrindinis pramonės centras. Prieš dešimt metų miesto panoramoje buvo matyti vien dideli fabrikų kaminai. Dabar jų nėra. Įkinkė elektrą. Atrodo, tarsi italai neturėtų telefonų ir elektros, nes nesimato atramų. Pasirodo, laidai suslėpti po žeme. Italai su anglais varžosi dėl penktos šeštos vietos pasaulyje pagal išsivystymą.

Italijoje buvo puikus oras. Naktimis 2-3 laipsniai šilumos, o dienomis iki 10-12 laipsnių. Švietė akinanti saulė, tarsi pavasarį. Per Kalėdas lijo šiltas lietus.

Šiaurės Italijos keliuose, gyvenvietėse ir miestuose labai švaru: nei popierių, nei pernykščių lapų. Žmonės linksmi, draugiški, pasiryžę padėti vargstantiesiems Italijoje ar užsienyje. Automobiliu pasiekėme kelionės tikslą – Brešiją, esančią per 150 km į Šiaurės rytus nuo Milano. Mane pakvietė Gusago Švč. Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas kun. Antonijus Bineta. Mielai pasitiko ir komunos pirmininkas Brunas Marchina. Žodis „komuna“ lietuvio ausiai skamba blogai. Italijoje komuna – tokia bendruomenė, kur grupė žmonių naudojasi bendru turtu. Tai mažiausias savivaldybės vienetas. Komunos vadovas – sidachas (meras). Meras labai mielas, paslaugus svečiams. Pakviečiau atvažiuoti į Lietuvą ir pamatyti tą šalį, kuriai jis reiškia tiek daug simpatijų.

Gusagas, Brešijos priemiestis, yra už 25 km nuo centro. Gyventojų - per 15 tūkst., yra šešios bažnyčios, dvi iš jų – kalnuose. Vieną kalnų bažnyčią aplankiau. Kalno aukštis – 1200 metrų. Iki pusės kalno – gatvės. Namai atsirėmę į kalno masyvą. Mačiau kylančiuosius į kalną ir mašinomis, ir pėsčiomis, ir dviračiais. Ant kalno atsiveria nuostabus vaizdas. Ši bažnyčia – tautos šventovė. Bet gražiausia miestelio šventovė yra kalno apačioje – M.Marijos bažnyčia, gražesnė už Brešijos katedrą. Joje yra garsių Italijos dailininkų paveikslų, kurie rūpestingai prižiūrimi.

Šios šventovės ir miestelio siela - labai energingas ir visuomeniškas klebonas kun. A.Bineta. Klebonas sakė esąs „reakcingas“, todėl greitai suradome bendrą kalbą. Klebonas rūpinosi mano atvykimu ir padengė visas išlaidas. Jis giria mus, lietuvius, kad nevengiame politikos. Juk politika yra kiekvieno kataliko gyvenimo dalis. Italijos kunigai, anot klebono, rūpinasi bažnyčiomis ir giria Gorbačiovą kaip demokratijos kūrėją. Deja, ir pas mus yra kunigų, kurie garbina net iš ambonų kairiuosius mesijus. Tuo pačiu klaidina tikinčiuosius ir paniekina gyvus ir žuvusius laisvės kovotojus. Pakviečiau kun. Antonijų atvažiuoti į Lietuvą.

Klebonas man paaiškino, kad Kalėdų naktį šv. Mišias turėsiu aukoti itališkai ir dar pasakyti pamokslą. Dvi dienas buvau neramus ir kupinas baimės. Jei reikėtų lotyniškai, tai jokio vargo. Rengiausi dvi dienas.

Bažnyčia buvo pilna žmonių. Paauksuoti altoriai išpuošti gėlėmis. Apskritai visos Lombardijos bažnyčios, kurias aplankiau, buvo žavingos. Puikus šios bažnyčios choras. Drauge su manimi koncelebravo dar penki kunigai. Šv. Mišių pradžioje klebonas pristatė mane kaip kovotoją prieš bolševikus ir nušvietė lietuvių kovą už laisvę ir nepriklausomybę. Po šv. Mišių daugelis maldininkų atėjo į zakristiją man padėkoti. Taigi pirmą didelį bandymą Italijoje išlaikiau. Širdyje dėkojau Dievui ir už lagerio golgotą, ir šiuos gerus man ir Lietuvai žmones. Apie mano atvykimą parapijos laikraštyje buvo didelis straipsnis. Jame buvo aprašyti lietuvių laisvės kovos motyvai ir okupantų žiaurumai. Dienos šv. Mišioms vadovavo klebonas, o aš su kitais kunigais koncelebravau.

Kitą dieną didelėje salėje susitikau su visuomene. Salė buvo veik pilna. Iš pradžių kalbėjo klebonas kun. A.Bineta, meras ir naujasis Italijos ambasadorius Lietuvai Džiulijus Pridžionis. Jis labai teigiamai nusiteikęs Lietuvos atžvilgiu. Sausio antroje pusėje susitiks su prezidentu Valdu Adamkumi ir įteiks savo skiriamuosius raštus. Pirmas pasveikinau Laisvės kovotojų vardu naująjį atstovą Lietuvai. Po to kalbėjau aš. Turėjau gerą vertėją italę, mokančią lietuvių kalbą. Publika gyvai domėjosi Lietuvos laisvės kovomis prieš bolševikus, gyvenimu konclageryje, klausė apie mano Kunigystės sakramento suteikimą Abezės konclageryje ir apie vyskupą kankinį Pranciškų Ramanauską. Papasakojau apie JAV prezidentą R.Reiganą, kuris mane ištraukė iš Gorbačiovo nagų. Žmonės domėjosi ir dabartiniu Lietuvos gyvenimu.

Pokalbiai užtruko daugiau nei dvi valandas. Parodžiau išniekintų, nuautų ir nuvilktų partizanų nuotraukų, gen. A.Ramanausko ligos išrašą (anglų kalba), kaip žvėriškai buvo nužudytas šis partizanų vadas. Žmonės stebėjosi, kad šiais laikais vyko tokie nežmoniški, barbariški kankinimai. Ir dabar ne geriau yra Čečėnijoje.

Aplankiau keletą šeimų. Vieno bankininko šeimoje radau septynis vaikus. Mažiausiai mergaitei – šešeri. Greitai susidraugavau ir pakviečiau atvažiuoti į Lietuvą. Mergaitė iš karto sutiko. Italų šeimos didelės. Būdinga, kad jie labai vertina ir myli šeimą, ypač motiną. Mačiau, kaip vaikai ir vaikaičiai su didele pagarba bučiuoja tris kartus į abu skruostus motiną ir senelę.

Lankiausi Gusago miesto visuomenės valgyklose, kuriose valgo darbininkai, negalintys pietų ar vakarienės grįžti namo. Kartais ten valgo per 100 žmonių kasdien. Įdomu, kad šiose valgyklose negeriama vyno, arbatos ir kavos, tik mineralinis vanduo. Nemačiau gatvėse nė vieno girto ar narkomano. Labai retai kas prašo išmaldos.

Brešijoje gyvena 250 tūkst. žmonių, o su visais priemiesčiais bus apie pusę milijono.

Universiteto bendrabučio koplyčioje drauge su kapelionu aukojau šv. Mišias. Per bendrą vakarienę kalbėjau apie išgyvenimus, patirtus bolševikų lageriuose, apie savo kunigystę. Buvo ir klausimų. Susipažinau su žiniasklaidos atstovais ir susitarėme susitikti pasikalbėti. Po keleto dienų mane priėmė Brešijos meras, kairiųjų katalikų atstovas prof. Korzinis. 2003 metais jis lankėsi Kaune, susitiko su miesto meru. Jis ir naujasis ambasadorius labai vertina Kauną. Anot jų, kas Roma yra Italijai, tas Vilnius – Lietuvai. Ir kas Milanas Italijai, tas Kaunas – Lietuvai. Meras padovanojo puikų albumą apie žymiausius Italijos menininkus. Kalbėjausi su žurnalistais. Ir tą patį vakarą reportažą parodė Brešijos televizija. Televizija parodė ir gen. Jono Žemaičio-Vytauto, ketvirtojo Lietuvos prezidento, nuotrauką, paaiškinome, kad jis buvo paimtas į nelaisvę ir sušaudytas Maskvoje.

Aplankiau Popiežiaus Pauliaus VI studijų centrą. Ten gavau keletą svarbių knygų ir albumų. Institutas įsikūręs nuostabiuose buvusios kunigų seminarijos rūmuose. Italai moka gerbti ne tik didžiųjų menininkų, bet ir dvasininkų, kitų valstybės veikėjų atminimą.

Brešijoje išbuvau dešimt dienų. Džiaugiausi pavasarišku oru, saule. Buvo tikros pažintinės atostogos. Pramokau ir kalbos.

Man nupirko bilietą maršrutu Verona (už 70 km nuo Brešijos)–Roma–Milanas. Turėjau grįžti į Milaną, nes iš ten skrenda lėktuvas į Vilnių.

Sausio 1-osios vakare buvau Romoje. Susitikau su kai kuriais lietuviais. Kiti buvo išvažiavę švęsti už miesto. Aplankiau pažįstamus italus. Bet svarbiausia, sausio 5-ąją pirmoje audiencijoje po Naujųjų metų susitikau su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Salėje susirinko aštuoni tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Gavau raudonąjį bilietą, bet šis leidimas manęs netenkino. Mat bendroje salėje galėjau matyti Popiežių tik iš tolo. Tada kreipiausi į pažįstamą italą kunigą S.Merkanzinį ir paprašiau gauti žaliąjį bilietą. Popiežiaus Pauliaus VI aulos priekyje buvo trys eilės kėdžių. Ir šio žaliojo bilieto dėka atsisėdau antroje eilėje.

Popiežių į salę įvežė sėdintį aukštoje kėdėje. Pasipylė džiaugsmo šūksniai. Iš pradžių buvo perskaitytas Evangelijos skaitinys ir pagiedota psalmė. Po to vienas prelatas skaitė audiencijoje dalyvaujančių parapijų ir organizacijų sąrašą prancūziškai, kiti – angliškai, vokiškai, ispaniškai, itališkai ir lenkiškai. Kai kurios delegacijos buvo itin gausios. Popiežius po kiekvieno skaitymo jų kalba iš rašto padėkodavo ir palaimindavo. Ypač jautriai reagavo į Krokuvos jaunimo šūkius: „Tegyvuoja Popiežius“. Po sveikinimų, Šventąjį Tėvą pagerbė kardinolas ir penki vyskupai. Tada tvarkdariai leido žmonėms, sėdintiems minėtose trijose eilėse, po vieną prieiti. Aš, priėjęs prie popiežiaus Jono Pauliaus II, pasakiau kelis žodžius lenkiškai ir atsiklaupęs paprašiau palaiminimo. Paskui įteikiau dovaną – Kryžių kalno albumą, du kalendorėlius, išleistus Vilniuje, taip pat lapą anglų kalba su gen. A.Ramanausko-Vanago žvėriškų kankinimų aprašymu. Atrodė, kad Popiežius buvo labai pavargęs, bet energingai laimino žmones, ypač vaikus. Ačiū Dievui už šį susitikimą. Galimas dalykas, kad šis mano susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II yra paskutinis. Italai myli ir gerbia Šventąjį Tėvą, nors jis ir ne italas, ir jau tikras ligonis.

Lankiausi ir „Vatikano radijuje“. Kalbėjau apie Lietuvai gyvybingai reikalingą kovingą katalikišką spaudą ir šventą reikalą ją remti. Pasveikinau „Vatikano radijo“ Ukrainos atstovus su pergale prezidento rinkimuose, paaiškinau lietuvių reakciją į įvykius jų šalyje. Jų pergalė yra ir mūsų pergalė.

Pagaliau po penkiolikos dienų, sausio 6 dieną, grįžau į Lietuvą.

Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija