Atnaujintas 2005 sausio 19 d.
Nr.5
(1306)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Privalome gintis nuo „amžinųjų interesų“

Rasa Juknevičienė,

Nepriklausomybės Akto signatarė

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo
Seimo deputatė, Nepriklausomybės
Akto signatarė, Seimo narė
Rasa Juknevičienė paragino
pagaliau susitarti, kad
Pergalės diena Lietuvai
yra 1991-ųjų Sausio 13-oji

Sausio 13-ąją sostinės
Nepriklausomybės aikštėje surengta
valstybės vėliavos pakėlimo ceremonija
Valdo Kopūsto (ELTA) nuotraukos

1991-ųjų sausio 13-ąją, persakant lietuvių poetą Joną Aistį, buvo nuplauta Lietuvos garbė. Deja, tam neužteko „vieno kraujo lašo“.

Tiems, kurie žuvo, kurie savo krauju Tėvynės garbę nuplovė, amžina pagarba ir meilė. Neišdildomas netektis kenčiantiems artimiesiems – atjauta ir supratimas.

J.Aistis, toli nuo Tėvynės apmąstydamas siaubingas pasekmes atnešusią sovietinę okupaciją, savo garsųjį eilėraštį skyrė 1940-ųjų birželiui:

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
O varge jo vieno tu pasigedai,
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės -
Liko netesėti mūsų pažadai.

 

Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai,
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę,
Liko netesėti mūsų pažadai.

Tai parašyta 1948-aisiais. Sutapimas – sausio 13-ąją.

Prireikė keturių ilgų dešimtmečių, kad lygiai tą pačią sausio 13-ąją J.Aisčio rauda virstų Pergalės laužų daina.

Keturioliktąjį kartą minėdami Sausio 13-osios metines, pakėlę galvas nuo kasdienių rūpesčių ir darbų, nukreipę mintis nuo dalijimosi valdžia vertybių link, kurios lietuvį burtų prie lietuvio, galėtume ir turėtume pagaliau susitarti, kad Pergalės diena po abiejų praėjusio šimtmečio okupacijų Lietuvai ir yra Sausio 13-oji, 1991-ųjų sausio 13-oji.

Taip, ir po to buvo šūviai pasienyje, žudynės Medininkuose, keršto kulkos į Artūro Sakalausko krūtinę, tačiau tai buvo žiauri pralaimėjusiųjų keršto agonija.

Pergalės diena Lietuvai pavėlavo daugiau kaip keturiasdešimčia metų, o pavėlavo todėl, kad ją 1944-aisiais okupavo Sovietų Sąjunga. Ištisa epocha skiria Sausio 13-ąją nuo 1940-ųjų, tačiau prasidėję svarstymai, ar Lietuvai Gegužės 9-oji yra šventė, šias dvi nutolusias datas ir vėl labai suartino.

Dar 1992-aisiais, minint pirmąsias Sausio 13-osios metines, Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas davė aiškų mūsų istorijos įvertinimą: „Daugiau nei prieš penkiasdešimt metų blogio jėgos užslopino laisvės liepsną Baltijos valstybėse. Daugiau negu penkiasdešimt metų faktiškai vyko brutalus ir agresyvus Antrasis pasaulinis karas rytinėje Europos dalyje“.

Atrodytų, seniai viskas aišku, tad kodėl vis dar svarstome?

Matyt, todėl, kad istorija linkusi kartotis spirale ir kad vis atkakliau miglotą matymą ant akių visoms trims Baltijos valstybėms bando užtraukti Sovietų Sąjungos teisių perėmėja Rusija. Savo aukštų dabartinių pareigūnų lūpomis iš istorinio sąvartyno lyg vaiduoklius ji grąžina Dekanozovo laikų propagandą, neva Lietuva pati savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, neva jokios okupacijos ir deportacijų nebuvo, o tremtiniai tik buvę pavėžėti iš vienos tos pačios valstybės teritorijos į kitą.

Rusijos užsienio reikalų ministerijos oficialiajame interneto puslapyje spausdinama ištisa serija šią ideologiją neva moksliškai pagrindžiančių tekstų, „okupaciją“ tarptautinės teisės požiūriu paneigiančių traktatų. Stalinas nesivargino savo agresyvios politikos tempti prie tarptautinės teisės normų, už jį tai XXI amžiuje daro jo sukurtos struktūros uolūs mokiniai – V.Putino Rusijos ideologai.

Oficialiųjų pareigūnų pareiškimai, beje, savo dvasia ir turiniu iš esmės prieštarauja dar 1992 metais įsigaliojusiai Rusijos ir Lietuvos sutarčiai dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kur Lietuvos aneksija buvo pripažinta tarpvalstybinę juridinę galią turinčiame dokumente.

Kodėl Rusija taip elgiasi ir ką bendro turi Stalino laikus primenantis dabartinio Kremliaus požiūris į Lietuvos okupaciją su Sausio 13-ąja?

Turi keletą labai svarbių esminių tarpusavio jungčių.

Pirmoji: iki šiol Rusija nerodo geranoriško požiūrio, kad žmonių žudynėse dalyvavę asmenys būtų nubausti. Sausio 13-osios bylai reikalingi 42 asmenys pasislėpė Rusijoje, NVS šalyse, 25 paskelbta paieška, kardomoji priemonė suėmimas.

Vladislavas Švedas, kuriam paieška paskelbta dėl bendrininkavimo nužudant, dėl siekių ginklu nuversti teisėtą valdžią, ramiai darbuojasi Rusijos Valstybės Dūmoje. Prieš keletą metų jį pati mačiau Maskvoje gudriai besišypsantį posėdžio susirinkusiems NATO Parlamentinės asamblėjos atstovams. Maskvoje gyvena ir Olegas Šeninas, o Vladimiras Uschopčikas – vis dar svarbus ir įtakingas kaimyninėje Baltarusijoje.

Deja, ir mūsų partneriai kaltinamuosius Sausio 13-osios byloje vertina savotiškais masteliais. Štai vieno žudynių ideologų Valentino Lazutkos, kaltinamo sąmoningai siekus nuversti teisėtą valdžią, bendradarbiavus nužudant, 2000-aisiais Lietuvai neišdavė Vokietija. Jeigu tai būtų su fašizmu susijęs nusikaltimas, sprendimas, esu tikra, būtų kitoks, įtariamųjų, kaltinamųjų slėpimas visai teisėtai susilauktų galingos tarptautinės reakcijos. Deja, iki pat 1991-ųjų su komunizmo ideologijos vėliava kankinę, žudę, trėmę nėra sulaukę savojo Niurnbergo. Manau, kad tai yra esminė demokratinio pasaulio klaida, galinti turėti liūdnų pasekmių netolimoje ateityje.

Šiandien V.Lazutka gyvena Minske, o paskutinis Baltarusijos atsakymas dėl V.Lazutkos mūsų Generalinei prokuratūrai buvo maždaug toks: jis doras, nes vykdė Sovietų Sąjungos įstatymus. Štai ir Sausio 13-osios ryšys su 1940-aisiais, štai ir atsakymas, kodėl Rusijai reikia stalininio mąstymo tarptautinės teisės specialistų, pateisinančių okupaciją – žmonės prieš keturiolika metų, kaip ir prieš šešis dešimtmečius, esą buvo nužudyti legaliai, suprask, pagal tarptautinės teisės normas.

Bijau, kad ir Gegužės 9-ąją geranoriškai nusiteikę pasaulio valstybių vadovai taps Stalino politikos pagerbimo, jos reabilitavimo dalyviais. Kaip jausitės, lietuviai?

Kai kas sako – tylėkim, nes gali nebeleisti biznio daryti, užmirškim, nes tai jau praeitis.

Labai nesmagu, bet ir praėjus keturiolikai metų tenka priminti, jog ir dėl Sausio 13-osios aukos, ir dėl pokario žmonių kančios šiandien lengvai tampate laisvos Lietuvos Seimo Pirmininko pavaduotojais ar ministrais, varstote Europos Sąjungos institucijų duris.

Kita 1940-ųjų ir Sausio 1-osios jungtis išplaukia iš pirmosios. Tai, kad komunizmo nusikaltimai, suverenių valstybių okupacijos nesulaukė paties rimčiausio tarptautinio įvertinimo, sudaro prielaidas, jog agresyvi totalitarinė ideologija iš esmės toje pačioje geopolitinėje erdvėje atgimsta naujomis formomis. Kai kas ir Vakarų pasaulyje su vis didėjančiu nerimu stebi Kremliaus veiksmus ne tik pačioje Rusijoje, bet ir aplinkinėse valstybėse.

Štai Vladimiras Socoras, dienraštyje „The Wall Street Journal Europe“, analizuodamas pastaruosius įvykius Ukrainoje, perspėja: „Kremliaus vadovaujamas demokratijos Ukrainoje puolimas, vykstantis pastaruosius keletą mėnesių, yra naujausias ir akivaizdžiausias posūkis strategijos, skirtos Europos Sąjungos ir NATO kaimyninėms šalims, link ir netgi imamasi joje numatytų veiksmų kai kurių euroatlantinės bendrijos šalių atžvilgiu. Naujo tipo grėsmė tarptautiniam saugumui įgavo aiškų pavidalą ir gresia visai teritorijai nuo Baltijos valstybių iki Gruzijos. Ši nauja grėsmė kyla iš Kremliaus pastangų daryti įtaką arba trikdyti rinkimų procesus ir konstitucinę santvarką, siekiant atgauti įtaką ir kontrolę antidemokratiškai nusiteikusių vietos jėgų pagalba.

Be to, šios „naujo tipo“ grėsmės glaudžiai susijusios su terorizmu, neteisėta ginklų ir kvaišalų prekyba ir būtina spręsti branduolinių ginklų platinimo problemą. Be šių „naujo tipo“ grėsmių, egzistuoja ir naujausio tipo grėsmė, kurią atpažinti ir kuriai priešintis dabar yra pats tinkamiausias laikas. Tai – organizuotas demokratijos puolimas ir todėl būtina geriau organizuoti ir koordinuoti Vakarų ir vietos strategijas kovai su šia grėsme“.

Lietuvos Respublikos tarnybos, galinčios matyti konkrečiau ir giliau, taip pat siunčia nerimastingus signalus, jog kaimyninės valstybės „amžini interesai“ prie Baltijos jūros, švelniai tariant, nėra mums palankūs.

Rusijai gyvybiškai svarbi yra strateginė Baltijos jūros pakrantės kontrolė. Šie žodžiai – ne iš Petro I ranka rašytų raštų. Tai skelbiama naujausiuose Kremliaus strategų dokumentuose jau po to, kai Lietuva, Latvija ir Estija tapo NATO ir ES narėmis. Baltijos jūros pakrantės kontrolė kitų tautų sąskaita esąs Rusijos gyvybinis interesas, nes be jos nebūsią ir didvalstybės.

Štai ką visai atvirai sako vienas naujųjų laikų Kremliui artimas politikas:

„Rusija ir be tankų turi pakankamai svertų, kad išlaikytų įtaką „artimajame užsienyje“;

„Mes praradome politinio spaudimo svertus, todėl turime naudotis verslo teikiamomis galimybėmis perimti nuosavybę tiesiogiai arba per kitas kompanijas ir siekti, kad gaunamos pajamos tektų politinėms partijoms, kurios siekia gerų santykių su Rusija“.

Kas yra tie „geri santykiai“? Matyt, tokie, kai nematoma, jog viso pasaulio akivaizdoje baigiama sunaikinti ištisa čečėnų tauta, kai nereikalaujama perduoti teisingumui žudikų, kai savanoriškai atiduodama visa energetikos sistema, kai švęsti Gegužės 9-osios pakviečiama, grėsmingai priduriant – atvažiuokit, nes kitaip bus labai blogai…

Na, o kokie gi tie svertai vietoje tankų? Iš esmės jie kaip ant delno turėtų matytis kiekvienam, norinčiam juos pamatyti. Tai:

— didinti Baltijos šalių priklausomybę nuo Rusijos energetinių žaliavų;

— pagrindinių energetikos ir transporto infrastruktūros objektų kontrolė;

— parama prorusiškoms partijoms, judėjimams, žiniasklaidai;

— rusiškos kultūros energinga sklaida, kad su jaunosios kartos atėjimu nenutrūktų vidinis ryšys;

— specialiųjų tarnybų galios didinimas, išskirtinai, matyt, ir dėl interesų Kaliningrade dėmesį sutelkiant ties Lietuva;

— įtakos žmonių protams stiprinimas, auginant Kremliaus daromos įtakos žiniasklaidai Baltijos valstybėse galias. Vien 2004 metais informacinei politikai Baltijos šalyse Rusija skyrė per penkis milijonus JAV dolerių, 2005 metams – milijonu daugiau;

— stabdyti rusų tautybės žmonių integraciją;

— neigti okupacijos faktą, taip palaikant šalies išvaduotojos įvaizdį ir pateisinant reikalavimus suteikti politines teises vadinamiesiems tėvynainiams Latvijoje ir Estijoje.

Gaila, kad valdžios svertus turintieji ir didelės dalies Lietuvos žmonių nuomonei galintys daryti įtaką mūsų politikai baugiai užsimerkia, vos pamatę ar išgirdę Rusijos vardą. Gal todėl svarbūs analitiniai dokumentai, reikalaujantys politikų dėmesio, dūla įtakingų Seimo pareigūnų stalčiuose.

Trečioji jungtis. Pirmą kartą Sausio 13-ąją minime jau Lietuvai tapus NATO, ES nare. Tai sudaro, kaip niekada anksčiau, lietuvių tautos istorijoje puikias prielaidas saugiam ir pasiturimam žmonių gyvenimui.

Svarbiausia abiejų narysčių vertė – esame ne vieni, todėl „amžinieji Kremliaus interesai“ Lietuvoje, agresyvūs siekiai strategiškai kontroliuoti visą Baltijos jūros pakrantę, turėtų būti jau ne tik mūsų vienų rūpestis.

Čia turėtume gerai pasikartoti istorijos pamokas ir pasistengti nekartoti klaidų. Neseniai mane nudžiugino pasikalbėti užsukęs Moksleivių parlamento narys. Jis ypač atidžiai studijuoja 1940-ųjų įvykius ir bando atsakyti į tą patį J.Aistį kankinusį klausimą: „Kodėl taip atsitiko?“

Sausio 13-oji ir yra kaip tik ta diena, kai privalome stabtelėti ir ypač atidžiai apsidairyti. Apsidairyti, įvertinti ir nebijoti pasakyti – mes ginsimės nuo tokių „amžinųjų interesų“, kuriuos įgyvendinant būtų siekiama užvaldyti mūsų kraštą. Mes turime susitarti, kad ginsimės vieningai, nepaisant mūsų vidinių pasistumdymų ar skirtingų politinių pažiūrų.

Lietuvių pernelyg mažai, kad galėtume sau leisti prabangą sąmoningai tarpininkauti tiems, kurie siekia įgyvendinti „amžinus interesus“ prie Baltijos jūros.

Nebūsime mažesni už aguonos grūdą NATO ir ES, todėl mūsų partneriai turėtų suprasti, kad gyvenančiųjų prie Baltijos jūros jautrumas „amžinųjų Kremliaus interesų“ atžvilgiu yra ir visos Europos saugumas.

Atsakomybės, jautrumo saugiklius turime labai prižiūrėti, o augančiai jaunajai kartai – rūpestingai ugdyti.

Vien todėl, kad jau niekam iš būsimųjų lietuvių kartų nebereikėtų skausmingai atsidusti: „Vienų vienas žodis būt tave apgynęs…“


Kalba iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Sausio 13-ajai

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija