Atnaujintas 2005 sausio 19 d.
Nr.5
(1306)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Vienuolynai. Nuo žmogaus iki Dievo

Kilo iš Aukščiausiojo malonės

Leidykla „Naujasis amžius“ (leidžianti ir laikraštį „XXI amžius“) 1000 egzempliorių tiražu išleido daugiau nei pustrečio šimto puslapių knygą „Vienuolynų steigimas“. Tai dvasingas, kupinas meilės Dievui biografinis veikalas, kurį XVI amžiuje parašė Bažnyčios mokytoja, ispanų literatūros klasikė šv. Jėzaus Teresė Avilietė. Trumpame knygos apibendrinimo žodyje sakoma, kad veikale nuosekliai ir plačiai aprašoma, kaip Ispanijoje XVI amžiuje buvo steigiami pirmieji buvusių karmelitų – vyrų ir moterų – vienuolynai, su kokiomis sunkiai įveikiamomis kliūtimis teko susidurti jų steigėjams. Knygoje kartu pateikiama daug dvasinių patarimų vienuolynų vyresniosioms ir kitoms seserims, jie aktualūs kitoms visuomenės grupėms. Šis veikalas – tai Šventosios penkiolikos metų ištvermingo, atkaklaus darbo istorija, kurią lydi vargai, skausmai ir aukos, istorija sielos, kupinos nepalyginamo pasiaukojimo. Knygą iš vokiečių kalbos prieškario Lietuvoje išvertė Motina Augustina – Ona Galdikaitė, FDCJ, dar žinoma Vynmedžio Šakelės vardu. Apie vertėjos gyvenimą , jos pasiaukojamą gyvenimą Dievui ir žmonėms, kančias taip pat rasime šioje knygoje. Ją spaudai parengė sesuo Benvenuta – Ada Urbonaitė, FDCJ.

Knyga „Vienuolynų steigimas“ Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių seserų, FDCJ, pastangomis neseniai pristatyta Kaune, Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialiniame bute-muziejuje. Jo vedėja Irena Petraitienė pastebėjo, kad knygoje keliamos mintys neprarado savo vertės ir po kelių šimtų metų, yra aktualios ir mūsų dienomis. Ji pakvietė susirinkusiuosius pakalbėti apie šį veikalą, taip pat plačiau pasamprotauti apie žmogaus ryšį, jo bendravimą su Dievu.

Šia tema kalbėjo „Atminties“ leidyklos vadovas, kultūrologas Domas Akstinas. Jis atkreipė dėmesį, kad nuo senų laikų nėra tautos, kurios žmonės nejaustų ryšio su Dievu, nepaisant, kokia forma Jį suvoktų. Žmogus, išėjęs iš Kūrėjo rankų, negali pamiršti tų rankų prisilietimo. Nuo senų laikų žmonės prieš darbus, kitus reikšmingesnius reikalus, įvykius prašydavo Aukščiausiąjį pagalbos ir už ją dėkodavo. Šv. Augustinas, tyrinėjęs žmonių kelius, yra pasakęs: „Viešpatie, sutvirtink mane, mano širdis nenurims, kol neatsitiesiu Tavyje.“ Kultūrologas D. Akstinas priminė Evangelijoje aprašytą atsitikimą, kai vienas jaunuolis paklausė Kristų, ką reikėtų daryti, norint laimėti amžinąjį gyvenimą. Kristus atsakęs, kad šis parduotų visa, ką turįs, gautas pajamas išdalytų vargšams ir sektų Jį. Tai vestų prie Kūrėjo, tobulintų su Juo žmogiškąjį ryšį. Po Kristaus mirties, prisikėlimo ir įžengimo į dangų krikščionys buvo aršiai persekiojami, jie slapstėsi, bet išpažino savo tikėjimą, nors daugelis už tai buvo žiauriai nukankinti. Kūrėsi slaptos bendruomenės, draugijos, iš jų kilo vienuoliai, atsirado vienuolynai. D. Akstinas pastebi, kad vienuolynai atsirado kaip tik iš Dievo malonės. Veikalo „Vienuolynų steigimas“ autorė šv. Jėzaus Teresė – taip pat Dievo kūrinys, tik jautresnės sielos, įžvalgesnė, pastabesnė, labiau pasiaukojanti negu kiti, negu dauguma dabarties žmonių. Ji uoliai vykdė Kristaus kvietimą „Sek mane.“ Tai buvusi jos kasdieninio gyvenimo norma ir būdas.

Būdama vienuolyne, šv. Teresė Avilietė pastebėjo, kad šiose bendruomenėse yra priblankęs Kūrėjo ilgesys, nelabai paisoma regulos. Ji, būdama silpnos sveikatos, ligota, ėmėsi reformuoti vienuolynus. Skatinti meilę Dievui pradėjusi nuo bendros vienuolynui nustatytos tvarkos – laiku keltis, laiku melstis ir kt. Kaip rašoma knygoje, „tiek kelyje, tiek nakvynės namuose šventoji Motina nešiojosi varpelį, kad duotų ženklą pradėti mąstymą, dienos valandas pagal brevijorių ar tylos valandą, idant išlaikytų dienotvarkę kaip namuose – vienuolyne“. Šv. Jėzaus Teresė ypač kreipusi dėmesį į nuolankumą, dorą. Knygoje aprašomas atvejis, kai jei kartais pristigdavo maisto visoms vienuolėms, tada ji, būdama jų vyresnioji, sakydavusi, kad tas maistas, kurio yra, teatitenka toms, kurioms jo labiausiai reikia. Bet, pasirodo, nė viena vienuolė nemaniusi, kad jai jo labiausiai reikia. Ir taip maistas likdavęs nepaliestas, kol Viešpats savo keliais neatsiųsdavęs jo pakankamai, kad užtektų visoms.

D. Akstinas priminė, kad krikščioniškos doros, tvarkos turėtų paisyti ne tik vienuoliai, kunigai, bet ir visi žmonės. Ar dažnai pasimeldžiame ryte ir vakare, paprašome maldoje Aukščiausiąjį pagalbos darbe, padėkojame Jam už suteiktą malonę? Tikriausiai – ne visuomet, nes dažnai manome, kad vienokia ar kitokia gyvenime pasiekta sėkmė – tai mūsų pačių nuopelnas, vien mūsų asmeninių galių pasireiškimas. Knygoje „Vienuolynų steigimas“ šv. Jėzaus Teresė moko, pataria įvairiais krikščioniškojo, vienuolių gyvenimo klausimais. Kaip antai: „Keletas pamokymų apie maldą ir apsireiškimus“, „Kaip gali sau pakenkti dvasinio luomo asmenys, jeigu jie nežino, kada turi pasipriešinti savo dvasios proveržiams“, „Sielos troškimas šv. Komunijos ir kaip čia galima apsirikti“, „Svarbūs pamokymai vienuolynų vyresniosioms“ ir kt. Savaime aišku, plačiai aprašoma, kaip buvo steigiami vienuolynai: „Kaip ir su kuo 1568 m. pradėtas kurti basųjų karmelitų vienuolynas pagal pirmykštę ordino regulą“, „1569 m. Toledo mieste įsteigiamas garbingojo Šv. Juozapo vienuolynas“, „Garbingojo, Dieviškojo šv. Juozapo vienuolyno steigimas Beaso mieste per Šv. Mato šventę 1575 m.“ ir kt.

Kalbėdama apie knygoje „Vienuolynų steigimas“ išsakytas mintis, Vaikų dienos centro direktorė Olga Kazlienė sakė, kad žmonių meilė uždega Dievo meilę. Ji prisiminė, kaip kartą vieną nusikaltusį vaiką, užuot išbarusi ir nubaudusi , jį apkabinusi ir pakvietusi pavalgyti. „Aš nevertas...“ – susijaudinęs proverksmiais atsakęs berniukas. „Jei nebūčiau jo apkabinusi, nepakvietusi pietų, tokių žodžių nebūčiau išgirdusi...“, – sakė O. Kazlienė.

Neieškojo kitų kelių

Popietėje buvo prisiminta šviesaus atminimo knygos vertėja Motina Augustina – Ona Galdikaitė, FDCJ, jos požiūris į gėrį ir blogį. Sovietmečiu tardyta ir tremta, ji nesmerkė okupantų, nejautė jiems pagiežos ar neapykantos, o tik liūdėjo, išgyveno, kad Lietuva turi kęsti okupaciją. Ji nesiskundė dėl sunkios savo padėties, o kalbėjo apie Dievo karalystę, aplinkiniams duodavo paskaityti religinių knygelių. Apie vertėją kalbėta ir plačiau.

Labai religinga jos motina savo dukrelei vaikystėje įdiegė stiprius krikščioniško gyvenimo pagrindus. Ankstyvoje jaunystėje religinė dvasia liejosi ir iš jos eilių – maldų, kaip „O tu švietei man, Žvaigžde mano“, „Aš Kryžius – draugas būsiu tau“ ir kt. Baigusi „Saulės“ gimnaziją Kaune, Onutė išvyko į Vokietiją, į Miunsterio universitetą, studijuoti teologijos, filosofijos, pedagogikos, tikėdamasi įgytas žinias pritaikyti Lietuvoje. Bet po trumpų atostogų gimtinėje grįžusi į Vokietiją, įstojo į pranciškonių vienuolyną. Tik tėvynės pamiršti negalėjo. Jos dėdė Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius buvo įsitikinęs, kad Lietuvai būtinai reikia šv. Pranciškaus dvasios seselių vienuolių. To troškusi ir Ona, per įvilktuves gavusi Augustinos vardą. Ji ėmė uoliai rūpintis pranciškonių vienuoliškos bendruomenės kūrimu. Pradžia buvo netoli Kretingos buvęs visiškai apleistas ūkis – tikras akmenynas ir piktžolynas, sukiužę trobesiai. Tada sesuo Augustina rašė: „Mes beturtės, bet laimingos, Dievo vieno mums gana.“

Ėjo metai. Teko daug patirti, iškentėti, ypač – sovietmečiu. Tik Motina Augustina nenuleido rankų: plėtė pranciškonių vienuoliją, drauge aktyviai dirbo literatūrinį darbą. Jos viena pačių mylimiausių šventųjų buvo šv. Jėzaus Teresė Avilietė. Jai kūrė eilėraščius, išvertė į lietuvių kalbą svarbiausius jos kūrinius. Tai – „Vienuolynų steigimas“, „Gyvenimas“, „Sielos pilis“, „Tobulumo kelias“, „Apie Dievo meilę“. Taip pat vertė teologų veikalus iš vokiečių, lenkų kalbų. Nuo 1977 metų bendradarbiavo pogrindžio žurnale „Rūpintojėlis“.

1949 m. balandžio 26-osios naktį pranciškonių vienuolijos steigėja Motina Augustina buvo KGB agentų areštuota, sekė kalėjimai, tremtys Sibire. Viską iškentėjusi ir grįžusi į Lietuvą, amnestuota, iki išėjimo į Amžinybę 1990 metais, išliko aktyvi, darbinga, kūrybinga. Tada jai ėjo 92-ieji...

Apie knygą „Vienuolynų steigimas“, mūsų tikėjimą, dorą, bendravimą su Aukščiausiuoju kalbėjo sesuo Benvenuta Ada Urbonaitė, FDCJ, tėvas Leonardas Jagminas, SJ, pranciškonė sesuo Pranciška Neringa Bobelytė, kiti šio jaukaus susitikimo dalyviai.

Benjaminas ŽULYS

Knygą „Vienuolynų steigimas“ galima pigiau įsigyti „XXI amžiaus“ redakcijoje, Kaune, Papilio 5. Kaina – 13 Lt.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija