Atnaujintas 2005 sausio 19 d.
Nr.5
(1306)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Šalies prezidentams – jokios pagarbos

Visuomet, kada žiūriu televizijos laidas, klausausi radijo ar skaitau spaudą, kur dažnai atvirai kritikuojamas, netgi išjuokiamas mūsų šalies Prezidentas, prisimenu girdėtus senolių pasakojimus. Girdėjau iš daugelio garbaus amžiaus žmonių, jog anksčiau tauta gerbė savo prezidentus. Antano Smetonos, Kazio Griniaus, Aleksandro Stulginskio portretai kabojo mokyklose, valdžios įstaigose, nevengė žmonės vieno ar kito šalies vadovo portretą pasikabinti ant sienos ir savo namuose. Už Prezidento įžeidimą būdavo griežtai baudžiama, tad ant šalies vadovų nesiliedavo pagiežingi žodžiai, šmeižto srautai. Jie netapdavo pajuokos objektais.

Gerai prisimenu savo jau mirusios motinos pasakojimą, kurį ji buvo girdėjusi iš savo artimųjų. Kartą viename mieste buvo rengiamasi sutikti prezidentą A.Smetoną. Dvi moterėlės tarpusavyje apie tai šnekėjosi. „Ar girdėjai, kad pas mus atvažiuos Smetona?“ – klausia viena moteris kitos.Toji atsakė: „Tai gerai, kad atvažiuos. Reikės atsinešti puodynę ir prisidėti tos smetonos. Dar ir prisilaižysime“. – „Tai bus gerai, nors smetonos iki valiai prisiragausime,“- pritarė šmaikštuolei ir jos pašnekovė. Toms moteriškėms pokalbis baigėsi policijos nuovadoje, nes, vos išgirdęs šias šnekas, prie jų priėjo policininkas ir šmaikštuoles už Prezidento įžeidimą nubaudė pinigine bauda.

Ne kartą teko bendrauti su anykštėnu fotografijos veteranu Izidoriumi Girčiu (1903-1989), kuris prieškariu gyveno Kaune ir bendradarbiavo tuometiniuose spaudos leidiniuose „Karys“, „Lietuvos aidas“, „Trimitas“, „Jaunoji karta“, „Sveikata ir darbas“, „Lietuvos geležinkelininkas“ ir kituose. Kadangi tuo metu trūko fotografų , I.Girčio darytas nuotraukas mielai spausdino visi leidiniai. O jis turėjo galimybę dalyvauti įvairiuose renginiuose, netgi valstybinio masto susitikimuose, ne kartą teko bendrauti su to meto politiniais veikėjais, rašytojais, aktoriais bei kitomis įžymybėmis. Ne kartą jam teko fotografuoti ir prezidentą A.Smetoną. Prezidentūroje I.Girčys buvo savas. Bet kartą, fotografuojant labai atsakingą Prezidento susitikimą su užsienio svečiais, atsitiko nemalonus įvykis. Fotografas, pasistatęs ant trikojo gremėzdišką fotoaparatą (kitokių tuomet beveik ir nebuvo, nedaug kas turėjo nedidelę fotokamerą), laukė prasidedant ceremonijos. Bet stovėdamas ant išblizginto parketo mediniais padais batais I.Girčys paslydo ir nugriuvo prieš pat Prezidentą. Asmeniniai šalies vadovo sargybiniai fotografą mandagiai išprašė lauk ir vėliau jis už Prezidento įžeidimą buvo nubaustas gana didele tais laikais 50 Lt bauda. Kaip šių eilučių autoriui ne kartą yra pasakojęs fotografas, jis dėl to nepyko, nes suprato, kad blogai pasielgė ir padarė gėdą Prezidentui. Jis labai gerbė Prezidentą ir išgyveno dėl savo griuvimo netinkamoje vietoje. J.Girčys džiaugėsi, kad tądien vis dėlto pavyko padaryti vieną gerą nuotrauką iš to renginio ir ją viršelyje išspausdino žurnalas „Karys“. Už gautą honorarą – 50 Lt pirko puikius chrominius batus ir daugiau tokių kuriozų jo fotožurnalistinėje veikloje nebepasitaikė. I.Girčys visuomet apie prezidentą A.Smetoną atsiliepdavo kuo geriausiais žodžiais ir stebėdavosi, jeigu kas nors apie Prezidentą pasakydavo ką nederamo. Poetas, kupletų meistras Petras Biržys (Pupų Dėdė) (1896-1970) kai kada per radiofoną transliuojamose humoro laidose ar susitikimų su šalies gyventojais metu bandydavo pakritikuoti prezidentą A.Smetoną ar jo žmoną bei kitus artimus žmones. Už tai net buvo areštuotas ir uždarytas į daboklę... Panašių pavyzdžių galėčiau pateikti labai daug. Ir tai nereiškia, kad tuometiniai šalies vadovai buvo tarsi kokie šventieji ir nedarė jokių klaidų. Visko būdavo. Bet žmonės gerbė prezidentus, laikėsi atitinkamų elgesio normų ir, reikia ar nereikia, nedrabstydavo jų purvais, nemenkino autoriteto. Beje, ir patys aukščiausieji šalies vadovai nebuvo per daug nutolę nuo savo liaudies, neužsisklendę, „neapsikrovę“ asmens sargybiniais, padėjėjais, patarėjais ir kitokiais funkcionieriais, nešvaistė biudžeto pinigų kelionėms į užsienius, reprezentacijoms, vaišėms ir panašiems dalykams, rūpinosi paprastais žmonėmis.

O įvairiose „dviratininkų“ humoro laidose dabar šaipomasi iš prezidento Valdo Adamkaus. Ypač televizininkams užkliūna jo posakiai „skant“, „škc“, tad ir liejasi tie žodeliai ekrane, tad, reikia ar nereikia, žila galva vis šmėkščioja prieš akis.

Ir kas galėtų pasakyti, kad mūsuose šalies prezidentai yra gerbiami, vertinami, kad jie visuomenėje turi autoritetą? Nebent tokie yra tik firmų prezidentai, o ne šalies vadovai...

Vytautas BAGDONAS

Anykščių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija