Atnaujintas 2005 sausio 26 d.
Nr.7
(1308)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tautos fondas rūpinasi tautos pasipriešinimo istorija

Edmundas SIMANAITIS

Sausio 11 dieną Vilniuje Tautos fondo atstovas Jonas Vainius (JAV), to paties fondo atstovas Lietuvoje dr. Napoleonas Kitkauskas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadovas Jonas Čeponis, Inga Žemaitytė-Staišiūnienė aptarė galimybes išleisti Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės knygos „Pasipriešinimo istorija. 1944 – 1953 metai“ (Vilnius, AIDAI, 1987) pakartotinį leidimą. Aptarime, J.Čeponio pakviestas, dalyvavau ir aš, šio rašinio autorius. Berods iki šiol, nors jau eina 15 Antrosios Respublikos metai, N.Gaškaitės knyga tebėra vienintelė, galinti pretenduoti į pasipriešinimo okupacijoms istorijos vadovėlio statusą. Šis faktas savaip iškalbingas. Mūsų jaunieji istorikai, matyt, dar nesiryžta pakedenti naujausios istorijos archyvų iš Lietuvos valstybingumo pozicijų. Gal nespėjo išsivadėti sovietmečiu įskiepytas požiūris į tautos istoriją kaip „klasių kovos“ atspindį? Kai kurie rašantys vyresnės kartos istorikai liko gana ištikimi jau į sąvartyną išmestoms imperinio „socializmo“ dogmoms. Juos galima tik atjausti, bet anaiptol jokiu būdu ne pateisinti – kitaip mąstyti jie jau nebepajėgia. Tiesą pasakius, prosovietinių istorikų poreikis kurį laiką gali didėti. Juk net Mokslų akademija, neatlaikiusi senais kanalais plūstančio reliktinio spaudimo, Lietuvos mokslo šventovėje su priderama pompa paminėjo svarbiausiojo kolaboranto, Lietuvos kvislingo - Sniečkaus jubiliejų. Realu laukti, kad tokiems istorikams teks kur kas atsakingesnė, aktualesnė ir net neatidėliotina užduotis kokiu „istoriniu būtinumu“ paaiškinti, o gal ir pateisinti „piligriminę“ Lietuvos Respublikos atstovų kelionę į Maskvoje rengiamas iškilmes. Tai bus didysis egzaminas ne tik sovietų represijas ir paniekinimus patyrusių tautų vadovams, bet ir laisvajam Vakarų pasauliui. Juk naciai ir bolševikai kartu suplanavo Antrojo pasaulinio karo pradžią, kartu jį pradėjo, bet pergalę prieš savo sėbrą ir sąjungininką švenčia tik vienas iš grobikų. Faktų neįmanoma nei nutylėti, nei paneigti, tačiau mėginimų juos apversti aukštyn kojomis iki šiol nestigo ir dar kurį laiką nestigs. Vakarų demokratija, kurią daug kas yra linkęs laikyti demokratijos etalonu, turėtų nustoti diskriminavusi vieną iš agresorių, nes abu labu tokiu, ir pripažinti Vilniaus Tribunolo nuosprendį komunizmui. Tik nereikėtų skirtingu masteliu matuoti vieno ir kito totalitarinio režimo nusikaltimų ir aukų. Nusikaltimai turėtų būti įvertinti, o aukos pagerbtos kaip skaudi visos žmonijos nelaimė.

Matyt, sulauksime antrojo N.Gaškaitės knygos leidimo. Leidybos teisių perėmėja istorikės dukra I.Staišiūnienė pritarė tokio sumanymo įgyvendinimui. Tačiau, imantis šio darbo, tikslinga atkreipti dėmesį į keletą faktų. Pirmiausia knyga pasirodė prieš aštuonerius metus. Per šį laiką valstybėje įvyko esminių pokyčių. Lietuvos Respublikos narystė NATO ir Europos Sąjungoje smarkiai pakeitė Lietuvos padėtį daugeliu atžvilgių. Išorinis Lietuvos saugumas labai sustiprėjo. Tiesioginė karinė agresija mažai tikėtina. Apie vidaus politiką to pasakyti niekaip negalima. Kol kas mes stebiname Europą ir visą pasaulį sunkiai nuspėjamų provokacijų, drebinusių valstybę, seka. Bet ne mažiau Vakarai stebisi tautos sugebėjimu, balansuojant prie pavojingos ribos, išlikti nesugriuvus ir gebėti kontroliuoti padėtį valstybėje.

Aptariamos knygos turinys turėtų būti gerokai pataisytas ir papildytas. Tokiu atveju mozaikinė pasipriešinimo istorija būtų sudaryta iš N.Gaškaitės veikalo, papildyto kelių autorių straipsniais. Tikslinga pasinaudoti Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktoriaus Vidmanto Vitkausko parengta „Pasipriešinimo istorijos programa“ (Garliava, 1998) arba vėlesnėmis šios programos redakcijomis. Tikslinga nušviesti temas, kurios minėtoje knygoje nebuvo nagrinėtos arba jau gvildenta tema teiktina atsižvelgiant į įvykusius pokyčius.

Mūsų teisė pasipriešinimo dalyvius traktuoja kaip Lietuvos kariuomenės karius savanorius. Kario savanorio statuso suteikimo tvarka nustatyta įstatymu ir čia nenagrinėjama. Iš to kyla logiška išvada - ginkluoto pasipriešinimo istorija sudaro svarbią ir neatsiejamą Lietuvos Respublikos kariuomenės istorijos dalį. Šis teiginys yra išskirtinės svarbos, kai moksleiviai, studentai, kursantai, kariūnai, jaunieji kariai supažindinami su kariuomenės istorija. Savo ruožtu kariuomenės istorija yra tautos istorijos dalis.

Nušviečiant Lietuvos santykius su didžiosiomis kaimyninėmis valstybėmis, nedraugiškai nusiteikusiomis Lietuvos atžvilgiu, būtina parodyti trijų ultimatumų vaidmenį: Lenkijos (1938 03 17) – priversti lietuvius išsižadėti didžiojo tikslo – susigrąžinti Vilnių; Vokietijos (1939 03 23) – kai buvo atplėštas Klaipėdos kraštas, ir Sovietų Sąjungos (1940 06 15), po kurio įvyko sinchroniška trijų Baltijos šalių okupacija. Pastarasis ultimatumas – tiesioginė Molotovo-Ribentropo pakto pasekmė.

Dviejų totalitarinių režimų vadeivos - Stalinas ir Hitleris patys dalyvavo sąmoksle (Hitleris palaikydamas ryšį iš Berlyno). Jie slapta susitarė pasidalyti Rytų Europos nepriklausomų valstybių teritorijas. Antrojo pasaulinio karo pradžia buvo suplanuota Maskvoje. Šio itin svarbaus fakto neturėtų pamiršti nei prezidentas Putinas, nei jo garbūs aukštieji užsienio svečiai, kurie gegužę atvyks į Maskvą.

Būtina visais atvejais lyginti nacių ir sovietų režimus, vykdžiusius agresyvią politiką, kuri dėsningai pavirsdavo „pasibaisėtina žmonijos nelaime“ - genocidu, tarptautinės teisės pripažintu nusikaltimu žmonijai, kuriam nėra senaties. Ypač reikia deramai nušviesti nusikaltimų ideologijos vaidmenį. Abu totalitariniai režimai grindė genocido politiką pseudomokslinėmis teorijomis: Vokietijos naciai – rasių teorija, Sovietų komunistai – pagal rasinį požymį ir remdamiesi „klasių kovos“ principu. Pasak Nobelio premijos laureato Aleksandro Solženicyno, „ideologija suteikia ieškomą piktadarystės pateisinimą ir reikalingą ilgalaikį tvirtumą nusikaltėliui“. Nusikaltimai, kurie vykdomi „ideologiniu“ pagrindu, leidžia genocido vykdytojams pabalinti savo nusikalstamą veiką ir „girdėti ne priekaištus ir keiksmus, o pagyrimus“.

Penkioliktaisiais atsikovotos nepriklausomybės metais žiniasklaida mažne kasdien pateikia KGB kadrinių karininkų pasigyrimų, kaip jie stropiai mokėsi „partinėse“ mokyklose, kaip sąžiningai darbavosi ir pelnė valdžios padėkų už nepriekaištingą darbą. Būtina plačiau nušviesti 1946 metų Niurnbergo tribunolo nuosprendį, kuriuo buvo įvertinti nacizmo nusikaltimai, ir Vilniaus tarptautinio visuomeninio Tribunolo nuosprendį, 2000 metais pasmerkusį komunizmo nusikaltimus.

Tikslinga aprašyti unikalaus Tuskulėnų memorialo reikšmę pokarinėje Europoje. Vilniaus mirties konvejerio organizatoriai nesitikėjo, kad jų nusikaltimai bus atskleisti su visomis detalėmis, kad dviejų totalitarinių režimų – nacių ir sovietų – neidentifikuotų aukų palaikai jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje nulems memorialo vaidmenį.

Tiesos sakymas apie okupantų nusikaltimus, bet ne nutylėjimai, stiprina demokratijos pamatus. Tik tiesos kalbėjimas rodo tikrąją pagarbą žmogui.

Prašyte prašosi rašoma atskira studija apie sovietų praktikuotą ir ištobulintą visuotinio sekimo, šnipinėjimo, skundimo, agentų ir bildukų verbavimo bei išdavysčių planavimo sistemą. Agentūros tinklas apėmė absoliučiai visas valstybines įstaigas, mokyklas, fabrikus, kolūkius, kariuomenę, visuomenines organizacijas. Nei vaikų darželis, nei kunigų seminarija nebuvo išimtis. Sekama buvo viskas ir visur, ypač sovietų represijas patyrusių žmonių veikla, gyventojų ryšiai su užsieniu. Ginkluoto pasipriešinimo metais čekistai išdavystes nuosekliai planavo. Bet koks partizanų veiklos pasireiškimas buvo tuojau pat apipinamas informatorių ir agentų tinklu. Didelių netekčių ir kraujo kaina partizanai mokėsi saugotis išdavysčių. Didelė klaida manyti, kad išdavystės buvo tik gyventojų, tarp jų ir laisvės kovotojų, moralinio neatsparumo pasekmė. Čekistų išradingumas lenkė inkvizitorių patirtį. Labiausiai praktikuojamas buvo „fizinio poveikio panaudojimas“ išgaunant iš suimtųjų reikiamus „prisipažinimus“.

Tikslinga būtų aptarti KGB archyvų vaidmenį. Turėtų būti motyvuotai paaiškinta, kad okupanto sukurptos bylos pirmiausia yra nepaneigiami įkalčiai pačiam okupantui, o daugeliu atvejų – tiesioginiams genocido akcijų vykdytojams. Kaltinimai Lietuvos Respublikos piliečiams turėtų būti keliami ne okupanto sukurptų „protokolų“ pagrindu, remiami Lietuvos Respublikos teisingumo institucijų išvadų.

Turėtų būti aptartas ir priešiškos, antivalstybinės propagandos vaidmuo. Agresorius, rengdamasis Lietuvos okupacijai 1940 metais, buvo stipriai įsukęs propagandos mechanizmą, kuris praktiškai demoralizavo tuometinę valstybės vadovybę. Ji jau nepajėgė adekvačiai reaguoti. Priimtinos išeities nebuvo, bet nesugebėta iš kelių blogybių rinktis mažesnę. Tuometinė Lietuvos valdžia 1940 m. birželio 15 d., paskutinėmis nepriklausomybės gyvavimo valandomis, pakluso įžūliam agresoriaus šantažui, nurodė suimti ir išduoti okupantui kančioms, patyčioms ir mirčiai du ištikimus valstybės pareigūnus - vidaus reikalų ministrą gen.Kazį Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Bolševikai A.Povilaitį sušaudė 1941 m. birželio 23 d., o K.Skučą nužudė tų pačių metų liepos 8 dieną.

Šis būdingas atvejis vertintinas ne tik kaip nedovanotinai naivus tikėjimas, kad agresoriui gali pakakti dviejų galvų aukos, o kaip dar laisvos šalies vadovų pripažinimas, jog Maskvos valia jau tada buvo pripažinta esanti viršesnė už Lietuvos įstatymus. Valstybės vadovybė savo dvasia jau buvo kapituliavusi. Sovietams iš dalies pavyko sukurti Vakarams iliuziją, kad žlugo tik Smetonos režimas, o ne valstybė. Mat prezidentas, prieš pasitraukdamas iš šalies, nesiryžo konstituciniu būdu suteikti įgaliojimų galimai egzilinei vyriausybei, kuri po šalies okupacijos tarptautinės ir nacionalinės teisės pagrindu būtų gynusi Lietuvos laisvės bylą. Taip pat nebuvo išdrįsta paaiškinti tautai, kas iš tikrųjų vyksta, kad iškilęs mirtinas pavojus šalies nepriklausomybei.

Tikslinga parodyti, kad ši skaudi pamoka nebuvo pamiršta. 1991 metų sausį to paties agresoriaus keliamos didžiulės grėsmės Antrosios Respublikos nepriklausomybei akivaizdoje tuometinis valstybės vadovas V.Landsbergis buvo išsiuntęs į Lenkiją užsienio reikalų ministrą A.Saudargą su atitinkamais įgaliojimais, jeigu „ateitų dar viena naktis, kuri nebebus ilga, kaip nebebūna ilgas tamsiausias metas prieš aušrą“ (iš Sausio tryliktosios testamento). Tada Lietuva dar neturėjo nė vieno oficialaus kareivio, bet buvo pasirengusi gintis ir, kaip rodo istorija, kurios nevalia niekada pamiršti, buvo laimėta šimtmečio pergalė. Beginklė tauta pasaulio akivaizdoje sugebėjo apsiginti nuo grėsmingos neribotos karinės galios priešininko!

Tik gerokai apmaudu, kad Lietuvoje Sausio 13-oji yra tapusi dar viena gedulo diena. Pasibaigus kovai žuvusieji laidojami ir deramai pagerbiami kaip gynėjai, kaip didvyriai, tačiau pergalė teisioje kovoje yra visada šviesi šventė, kupina oraus pasididžiavimo tėvyne ir gentainių pilietine vienybe. Nepriklausomybė buvo apginta! Teisi buvo Seimo narė Rasa Juknevičienė, iš Seimo tribūnos sakydama, kad mums reikia minėti Pergalės dieną ne gegužės 9-ąją, o Sausio tryliktąją! Turėtų ateiti tas metas, kada minėsime ir gerbsime ne okupantų keitimosi ar okupacijos pasekmių įteisinimo datas, o mūsų visuomenei reikšmingas dienas, liudijančias nekintamą tautos nusistatymą visais įmanomais būdais priešintis pavergėjui ir ginti tėvynės laisvę.

Pasipriešinimo istorijoje turėtų rastis skyrius, skirtas lietuvių pasipriešinimui gulage. Sukilimai Vorkutoje, Kengyre ir kituose lageriuose vertintini kaip lietuvių partizanų, ryšininkų, rėmėjų rezistencinės veiklos tęsinys. Lietuviai ir vakarų ukrainiečiai buvo aktyviausi sukilimų dalyviai. Organizuotą protestą gulage, išsiliejantį į sukilimą, negalėjo organizuoti tik vienos tautybės kaliniai. Dažniausiai tokios akcijos pasireikšdavo kaip tarptautinio solidarumo ir anaiptol ne plakatinio internacionalizmo dvasia. Šis unikalus reiškinys vertas lietuvių istorikų, politologų ir mokslininkų studijų. Politiniai kaliniai buvo potenciali pasipriešinimo jėga net itin sunkiomis ir žiauriomis vergovės sąlygomis. Verta surinkti žinias apie lageriuose, o gal ir tremties vietose leistus ranka rašytus laikraštėlius. Apie juos esu rašęs savo knygoje „Nelikę nuošalyje“ (Jonava, 2003).

Tikriausiai pasipriešinimo istorijos baigiamasis skyrius bus skirtas Lietuvos Sąjūdžiui, atvedusiam tautą į 1990 m. kovo 11-ąją. Apie tai solidžiai užsimenama jau minėtoje V.Vitkausko „Pasipriešinimo istorijos programoje“.

Sveikintina Tautos fondo iniciatyva padėti parengti ir išleisti „Pasipriešinimo istorijos“ vadovėlį. Jis labai reikalingas ir visuomenei, ir rinkėjų rinktos bei paskirtos valdžios pareigūnams. Tiesos sakymas ir teisingumo gerbimas – tikrasis kelias į pilietinės visuomenės santarvę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija