Atnaujintas 2005 sausio 26 d.
Nr.7
(1308)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Per kančias į žvaigždes

Taip galima būtų pavadinti 2004 metais pasirodžiusią Vaclovo Dzedulionio trilogijos antrąją dalį „Ką dažnai prisimenu“ (pirmoji dalis išleista 2003 m. pavadinimu „Ko negalėjau nutylėti“). Buvusio mokytojo, šiuo metu pensininko, kelias į mokslą - daugiau negu sunkus. Autoriui, kaip ir pagrindiniam knygos veikėjui Vincukui, gyvenimo kelių ieškoti teko pačiam. Ir ne tik kelių, bet ir lėšų pragyvenimui. Visa tai praeitis, atgaivinta knygoje, praeitis, pasakojanti apie sudėtingą kaimo vaikino kelią į mokslą karo ir pokario okupacijų metu. Viskas, ką patyrė Vincas Stačiulionis, yra neišgalvota ir nepagražinta realybė.

Stebina autoriaus atmintis, detalus pasakojimas, lyg viskas būtų vykę vakar.

Kokie pagrindinio veikėjo bruožai išryškėja?

Pirmiausia tai atkaklus mokslo siekimas. Tėvas jam primygtinai kartoja, kad iš mokslo duonos nevalgysiąs, todėl Vincas stengiasi ir tėvui padėti ūkyje, ir ieško darbo, kuris leistų ir mokytis. Supranta, kad nelengva, kai šeima didelė, o tik vienas maitintojas - tėvas.

Vincas ginasi nuo skurdo mokydamasis amatų mokykloje, lankydamas progimnaziją. Ir tai kovai su gyvenimo sunkumais pabaigos nesimato, bet jis nesiskiria su knyga. Ryškėja jo literatūriniai gabumai: pradeda rašyti apsakymėlius, veda dienoraštį, daug skaito ir nemažai laiko skiria užsienio - vokiečių, lenkų, lotynų - kalbų mokymuisi. Kai jau aukštojo mokslo šventovė tampa greitai pasiekiama, įstojus į Vilniaus universiteto parengiamuosius kursus, deja, dėl užsitęsusios ligos ir dėl to, kad atsisakė įstoti į komjaunimą, iš kursų sąrašų išbraukiamas. Besimokydamas vadovauja literatų būreliui, dirba bibliotekos vedėju, kooperatyvo buhalteriu, pasižymi sumanumu, blaiviu protu, vienodai neigiamai nusistatęs prieš nacių ir bolševikinę sovietinę okupaciją ir pasiryžęs bet kokiai kovai, jei ji duotų konkrečių rezultatų. Vėliau aktyviai įsitraukia į moksleivių taikaus pasipriešinimo prieš sovietinę okupaciją sambūrį ir tiki Lietuvos išvadavimu, laisva ateitimi.

Su didele meile autorius aprašo amatų mokyklos, progimnazijos ir universiteto parengiamųjų kursų draugus: Adolfą Čiuladą, Mečislovą Kinderavičių, Romą Stampauską, Vytautą Raudeliūną, Alį Poterionį ir daugelį kitų – Vinco bendramokslius, širdies kerėtoją Reginą ir besišypsančią mergaitę Birutę. Taip pat nepamiršta pavaizduoti teigiamą įtaką dariusių mokytojų: D.Andziulytės-Paulauskienės, Ipolito Cieškos (Dziečkos) ir kitų. Pažymėtinas Vinco ir jo draugų dorumas, nesikėsinimas į mergaičių garbę ir vengimas ankstyvos meilės, taip pat ir taurelės. Melo ir dviveidiškumo, kuris net būtinas buvo, išvengiant arešto, persekiojimo, suėmimo, mušimų ir kankinimų, dar tik mokėsi. Jie skirtingi, tačiau beveik visi, kaip ir Vincas, nusiteikę patriotiškai, pareigingi ir valingi, rengiasi prasmingam gyvenimui. Mėgsta dainą, muziką, kai kas groja vienu ar kitu instrumentu. Vincas ne tik savarankiškai išmokęs griežti styginiais instrumentais, groti akordeonu, bet ir su seseria bei broliais sukūręs styginių instrumentų orkestrėlį.

Be mokymosi ir moksleiviškų pramogų, autorius piešia ir kraupius to laikotarpio vaizdus. Ypač įsimintinas, kai saugumiečių buvo spardomas ir mušamas („Kailis pasakys“): „Kerta vis stipriau, kol nuvirsta, neišlaikęs pusiausvyros“. O už ką? Už tai, kad įtaria rašiusį atsišaukimą partizanų apygardos vado Žalio Velnio vardu, pavadintą „Atiduodat savo balsus už velnius“...

Kraupu skaityti apie trėmimus, partizanų kūnų išniekinimą, žūtis ir kerštą. Apie tai kalba ir knygos skyrelių pavadinimai: „Grėsmė“, „Žmogaus tyko mirtis“, „Kerštas ne tuo adresu“, „Žiauresni už žvėris“, „Trėmimai“ ir kt. Vaizduojamas tylus pasipriešinimas, išryškėja taikios kovos pradžia, keliama mintis, kad kova su bolševizmu ilga, bet ne beviltiška. Reikia tik giliau „apsikasti“, prisitaikyti, kad išlikęs galėtum tęsti kovą.

Skyrelyje „Prigobiam nurašytas knygas“ iš Vinco pasakojimo matome, kaip naikinama lietuviška kultūra - iš bibliotekos išimama visa ne sovietinė literatūra, kurią Vincas su broliais priglobia savo palėpėje. Vėliau skaito ir dalija artimiesiems, draugams ir net mokytojams.

Skyrelyje „Į rekrūtus nesurištas“ pasakojama, kad Vincas, norėdamas išvengti persekiojimų ar net kalėjimo, nebando išvengti tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Kaip jam ten seksis, gal sužinosime trečiojoje dalyje.

Pasakojimus dažnai lydi aprašymai gamtos, su kuria kaimo vaikas tarsi suaugęs. Ji pasodrina, paryškina nuotaiką. Autoriaus pasakojimas, pagrindinio veikėjo prisiminimai, dienoraščiai, kaip ir dokumentinė medžiaga, intriguoja skaitytoją.

Knygos kalba, minčių reiškimas paprastas, su stiliaus nelygumais, trūkumais, tačiau nesumažina knygos vertės kaip praeities liudytojos. Ji žingsnis po žingsnio veda sunkiausiais mūsų tautos istorijos labirintais.

Bronislava Daunorienė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija