Atnaujintas 2005 sausio 28 d.
Nr.8
(1309)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kristus – vienintelis Bažnyčios pamatas

Mindaugas BUIKA

Ekumeninėmis pamaldomis ir kitais prasmingais renginiais beveik du milijardus tikinčiųjų turinti pasaulio tikinčiųjų bendruomenė sausio 18-25 dienomis paminėjo Maldų už krikščionių vienybę savaitę. Anglikonų dvasininko, vėliau atsivertusio į katalikybę, Polo Vatsono 1908 metais pasiūlytas ekumeninis oktavos laikotarpis baigiamas didelę simbolinę prasmę turinčia apaštalo šv. Pauliaus atsivertimo liturgine švente. Šventojo Sosto ir Pasaulio Bažnyčių tarybos sutarimu nuo 1968 metų nustatoma visiems krikščionims bendra Maldų už krikščionių vienybę savaitės tema, kuriai mąstymus parengia kurios nors vienos šalies tarpusavyje bendradarbiaujančios Bažnyčios. Šiemetiniam ekumeniniam susikaupimui, kurio bendra tema buvo „Kristus – vienintelis Bažnyčios pamatas“, medžiagą, remiantis šv. Pauliaus Pirmojo laiško Korintiečiams tekstu (1 Kor 3, 1-23), parengė Slovakijos ekumeninė taryba.

Ekumenizmo pažanga ir nauji iššūkiai

Maldų už krikščionių vienybę savaitės išvakarėse popiežius Jonas Paulius II susitikime su maldininkais sakė, kad „kiekviena bendruomenė tuo laikotarpiu turi parodyti ypatingus ekumeninio bendravimo ir dialogo ženklus ir melsti Dievo malonės, kad būtų pasiekta visiška vienybė tarp Kristaus išpažinėjų“. Šventasis Tėvas savo maldas už krikščionių vienybę patikėjo Švč. Mergelei Marijai, prašydamas, kad ji padėtų visiems krikščionims tapti „viena širdimi ir viena siela“ ir rodyti solidarumą, ypač kuriant taiką pasaulyje.

Sausio 19 dienos bendrojoje audiencijoje Popiežius priminė, kad krikščionių visiškos vienybės atstatymas pagal Jėzaus valią įpareigoja kiekvieną krikštytą asmenį, tiek dvasininką, tiek ir tikintįjį pasaulietį. Jis sakė, kad Katalikų Bažnyčia „tvirtai ir neatšaukiamai įsitraukė į ekumeninį sąjūdį po II Vatikano Susirinkimo. Kaip tik pernai lapkritį buvo pažymėtos Susirinkimo dekreto, skirto ekumenizmui, „Unitatis redintegratio“ paskelbimo 40-osios metinės. Šiame dokumente iškelta maldos už krikščionių vienybę svarba, nes susitaikymo uždavinys pralenkia žmogiškąsias galias bei gebėjimus, o „malda suteikia išraišką vilčiai, kuri niekada nenuvilia, ir pasitikėjimą Viešpačiu, kuris visa atnaujina“.

Tuo pat metu Popiežius pabrėžė, kad vien formalios maldos nepakanka, ją „turi lydėti minčių, jausmų ir atminties nuskaistinimas“. Visa tai ženklina „vidinį atsivertimą“, be kurio, kaip teigia „Unitatis redintegratio“, negali būti tikrojo ekumenizmo. „Krikščionių vienybė yra Dievo dovana, kurios turi būti maldaujama su nuolankumu ir tiesa“, - sakė Šventasis Tėvas. Jis reiškė optimizmą dėl ekumeninės pažangos ir pažymėjo jos plėtrą bei gilinimą naujuose aspektuose ir kontekstuose, konkrečių darbų, iniciatyvų ir svarstymų eigoje. „Pastaruoju metu Viešpats padėjo savo mokiniams įsitraukti į reikšmingus dialogo ir bendradarbiavimo kontaktus, - kalbėjo Jonas Paulius II. – Vis didesnis pasidalijimo skausmas jaučiamas dėl tų iššūkių, dėl kurių pasaulis laukia aiškaus ir vieningo Evangelijos liudijimo iš visų tikinčiųjų į Kristų“.

Taip pat ir Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos – ši Šventojo Sosto dikasterija koordinuoja Katalikų Bažnyčios ekumenines pastangas – pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis šiomis dienomis Vatikano dienraštyje „L’Osservatore Romano“ publikuotame straipsnyje pripažino, jog pasiektas tas laiko tarpsnis, kai dauguma katalikų suvokia ir dalijasi Bažnyčios įsipareigojimu krikščionių vienybės uždaviniams. „Daugelyje šalių ekumeninis sambūvis ir bendradarbiavimas priklauso bažnytinio gyvenimo kasdienybei parapijose ir diecezijose“, - sakė kardinolas V.Kasperis. Kartu jis pastebėjo, kad „senieji prietarai“, kuriuos suformavo praeityje padarytos klaidos, iki šiol kai kuriose srityse kliudo ekumeninei pažangai.

Kardinolas taip pat nurodė naujus iššūkius ekumenizmui, nulemtus dabarties „reliatyvizmo ir būdingo postmodernistinio pliuralizmo“, kada bandoma priimti dalykus nesvarstant, ar jie iš viso atitinka Evangelijos mokymą. Šiuo atžvilgiu susiformavęs „etinis liberalizmas“ sukuria nesutarimus tiek pačiose konfesijose, tiek ir jų santykiuose su Katalikų Bažnyčia. Nors kardinolas savo straipsnyje nekonkretizavo konfesijų, bet daugelis stebėtojų pripažįsta, jog buvo kalbama apie protestantų bendruomenes, kurios, savo doktrinose ir realiuose veiksmuose bandydamos prisitaikyti prie „dienos reikalavimų“, vis labiau nutolsta nuo tradicinio krikščioniškojo moralės mokymo.

Pavyzdžiui, kai kuriose anglikonų bendruomenėse dvasinių šventimų suteikimas homoseksualams bei homoseksualinės partnerystės porų laiminimas sukėlė didelę įtampą visoje Anglikonų Bažnyčioje ir sudarė sunkumų katalikų ir anglikonų ekumeniniams santykiams. Kardinolas V.Kasperis pabrėžė, kad krikščionių vienybė yra ne socialinis, bet religinis tikslas, ir ji turi remtis „įsipareigojimu gyventi pagal Dievo įsakymus ir Evangelijos dvasia“. Tikrasis ekumenizmas „yra ekumenizmas meilėje ir tiesoje“, todėl minėtas skandalingas elgesys negali pasitarnauti krikščionių vienybės intencijoms.

Krikščioniškų konfesijų bendradarbiavimas Slovakijoje

Kaip minėta, komentarus mąstymams kiekvienai šiemetinės Maldos už krikščionių savaitės dienai suteikta teisė parengti Slovakijoje veikiančioms krikščioniškoms Bažnyčioms jų ekumeninio bendradarbiavimo ir augimo šioje Rytų Europos pokomunistinėje šalyje kontekste. Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba ta proga paskelbė taip pat slovakų parengtą studiją apie ekumeninę padėtį Slovakijoje, išryškinant Bažnyčių bendradarbiavimo aspektus bei naujuosius iššūkius, susijusius su šalies įstojimu į Europos Sąjungą bei tarpbažnytinio bendradarbiavimo poreikiu sprendžiant socialines problemas.

Pagal pateiktus statistinius duomenis, Slovakija dabar turi 5,3 milijono gyventojų, kurių 86 proc. yra slovakai, 11 proc. – vengrai ir 9 proc. – čigonai (tai didžiausia čigonų etninė grupė visame regione). Kitos tautinės mažumos – čekai, rutėnai (artimi ukrainiečiams), vokiečiai ir lenkai – palyginti nedidelės. Konfesiniu atžvilgiu aiškiai vyrauja katalikai – Romos (lotynų) katalikai sudaro 69 proc., Rytų katalikai (unitai) – 4 proc., liuteronai – 7 proc., reformatai – 2 proc. ir stačiatikiai – 1 proc. Pažymėtina, kad Slovakija yra kone vienintelė šalis Europoje, kurioje „statistinis“ religingumas didėja. 1991 metais vykusio surašymo metu savo religinę priklausomybę kuriai nors konfesijai nurodė 72 proc. slovakų, tuo tarpu 2002 metais – jau 84 proc. (Šiuo požiūriu Slovakija yra visiškoje priešingybėje palyginti su savo artimiausia kaimyne – labai sekuliarizuota Čekija, su kuria iki 1993 metų sudarė bendrą valstybę Čekoslovakiją.)

Pagrindinė tarptautinio bendradarbiavimo struktūra yra Bažnyčių Slovakijos Respublikoje ekumeninė taryba BSREK, kuriai priklauso „mažesnės Bažnyčios“, tuo tarpu Katalikų Bažnyčia toje organizacijoje turi stebėtojo statusą. Slovakijos valstybė stengiasi palaikyti vienodai gerus santykius su visomis registruotomis krikščionių konfesijomis, veda dialogą, skiria subsidijas, priklausomai nuo jų tikinčiųjų skaičiaus. Pažymėtinas teisinio statuso klausimo sureguliavimas, kuris Slovakijoje užtikrino visų kitų registruotų konfesijų vienodas teises su Romos katalikų dauguma. 2000 metais Slovakijos vyriausybė su Vatikanu pasirašė tarptautinę sutartį (konkordatą), reguliuojančią jos santykius su Katalikų Bažnyčia. Po poros metų, 2002-aisiais, vyriausybė sudarė panašią bendrą sutartį su vienuolika kitų registruotų Bažnyčių, kurios įeina į BSREK.

Per 2003 metų pavasarį vykusį referendumą ir kitais atvejais Bažnyčių ekumeninė taryba ragino Slovakijos gyventojus remti stojimą į Europos Sąjungą. Buvo pripažinta, kad ES plėtra skatina ne tik tautų, bet ir Bažnyčių dvasinę integraciją, reikalauja iš jų prisiimti bendrą atsakomybę Evangelijos tarnystei šiuolaikiniame pasaulyje. Kartu pabrėžtas būtinumas saugoti Bažnyčių dvasinį identitetą ir Slovakijos kultūrinį integralumą, kad jis nebūtų sunaikintas vienijantis Europai. Ypač didelį susirūpinimą Bažnyčioms kėlė stiprėjančio sektantiško mokymo skverbimasis į švietimo sistemą bei slovakų visuomenėje ryškėjantys neoliberalizmo aspektai, kurie gali sumenkinti tradicines moralines vertybes.

Studijoje aptariama Bažnyčių ekumeninės tarybos Slovakijoje veikla, apimanti daugelį aspektų tiek stiprinant tarpbažnytinį bendradarbiavimą, tiek padedant bažnyčioms jų socialiniuose ir informaciniuose poreikiuose. Rengiami seminarai ir konferencijos sielovadininkų ir specialistų ugdymui socialinės paramos ir darbo su jaunimu baruose. Ypač svarbi naujųjų religinių sąjūdžių ir sektų tyrimo programa, kurią remia Slovakijos katalikų vyskupų konferencija. Šiam tikslui bendromis ekumeninėmis pastangomis leidžiamas žurnalas „Rozmer“, informacijai pateikti sukurta speciali interneto svetainė, įvairiose šalies dalyse vyksta paskaitų ciklai visuomenei. Apie pasaulio Bažnyčių ir ekumeninių organizacijų veiklą BSRET nuo 2001 metų parengia savaitinę žinių programą, kurią transliuoja Slovakijos nacionalinis radijas.

Taip pat ir Maldos už krikščionių vienybę savaitė Slovakijoje minima su dideliu dėmesiu, daugelyje vietų skirtingų konfesijų krikščionys susirenka kartu pasimelsti. Ypač krikščioniškos jaunimo organizacijos pamėgo rengti specialius ekumeninius susitikimus sausio mėnesį. Pagrindinėse ekumeninėse iškilmėse kartu su Bažnyčių hierarchais dažnai dalyvauja žinomi politikai ir žymūs šalies žmonės, tuos renginius tiesiogiai transliuoja Slovakijos televizija. Tai ypač reikšminga, nes, pavyzdžiui, šiemetinėje ekumeninėje savaitėje Slovakijos Bažnyčios kartu meldėsi už tautos išmintį ir stiprybę, kurios sudarytų sąlygas teisingai išnaudoti atsivėrusias galimybes šaliai įstojus į Europos Sąjungą ir rastų būdus, kaip efektyviai būtų sprendžiamos kai kurios socialinės ir kultūrinės problemos, iškilusios kaip šios transformacijos pasekmė.

Vieningos Kristaus Bažnyčios statyba

Parengtuose mąstymuose 2005 metų Maldų už krikščionių vienybę savaitei Slovakijos Bažnyčių ekumeninės tarybos Teologijos komitetas parinktą temą „Kristus – vienintelis Bažnyčios pamatas“ vysto kaip tik naują galimybę Bažnyčioms augti plotmėje. Po keturių dešimtmečių totalitarinio režimo Bažnyčios pokomunistinėje Slovakijoje per pastaruosius penkiolika metų patyrė reikšmingų atsinaujinimų. Tačiau naujasis augimas, kaip paprastai, neišvengia sunkumų ir problemų. Sekuliarizuotos visuomenės žmonės kelia rimtus dvasinio ir moralinio pobūdžio klausimus, į kuriuos Bažnyčioms reikia mokėti atsakyti, kad jos gebėtų skleisti Evangelijos mokymą šiuo sudėtingu ir prieštaringu augimo metu.

Pasinaudodami apaštalo šv. Pauliaus pamokymais ir perspėjimais taip pat augimo sunkumus patiriančiai Korinto tikinčiųjų bendruomenei, slovakų teologų ekumeninė grupė parengtoje medžiagoje svarsto šiuos esminius klausimus: 1. Koks yra pagrindas, ant kurio turi būti statoma naujoji Bažnyčių egzistencija? 2. Ar yra erdvė „augti vienybėje“ tuo metu, kai kiekviena konfesinė bendruomenė rūpinasi savuoju augimu? 3. Kokios yra galimos priemonės Bažnyčios tarnystei stiprinti? Teisingi atsakymai į šiuos klausimus yra dar reikšmingesni, nes, kaip ir Biblijos laikais, krikščionys dažnai susiduria su kitais mokymais, kurie prieštarauja ar iš viso bando atmesti Kristų.

Tokioje situacijoje krikščionys yra pakviesti būti visuomenės raugu, išlaikyti pasitikėjimą, kad bus paremti Dievo malonės, ir būti pasirengę pakelti visus išbandymus. Tvirtumą, kad bus sėkmingai atsiliepta į šios dienos iššūkius, skatina žinojimas apie buvimą vienintelio bendro Bažnyčios pamato – Kristaus ir Jo mokymo, - kuris taip pat skatina visų krikščionių vienybės siekimą. Krikščionys yra įsitikinę, kad statymas ant Jėzaus Kristaus, kaip garantuoto ir bendro pamato (plg 1 Kor 3,11), iškelia darbavimosi kartu idėją, nuo bendros pradžios į bendrą tikslą, būtent visų Kristaus sekėjų vienybę, sakoma Slovakijos ekumeninės grupės parengtuose mąstymuose.

Stiprinant savąją Bažnyčią reikia vengti kartais praeityje pasitaikiusios arogancijos, pasidalijimų ir kovos dėl pirmavimo. „Bažnyčios statymas“ nereiškia konfesinių barjerų vienų prieš kitus statymą ar statymą „monumentų“ patiems sau, kurie gali pasirodyti esantys „šiaudiniai“. Šių dienų pasaulyje Bažnyčios turi būti tiltų statymo ir bendradarbiavimo pavyzdžiai, ženklinantys vienybės Kristuje viltį ir vaisių. Senos žaizdos gali būti užgydytos ir tinkamai atsiliepta į besikeičiančios visuomenės naujus iššūkius tik veikiant kartu ir rodant pagarbą kitų tradicijoms bei iš Dievo gautoms dovanoms.

Čia iškyla ir vadinamojo bendruomenės identiteto klausimas, kuris nėra naujas. Tačiau šiandieniniame pasaulyje, kurį charakterizuoja nuolatiniai pokyčiai ir esminis pliuralizmas, identiteto problema yra tapusi dar aštresnė. Ji apima ne tik atskirus individus bei bendruomenes, bet taip pat ir Bažnyčias, kurios stengiasi patvirtinti savąjį identitetą iškeldamos ypatumus kitų atžvilgiu, pabrėždamos jų unikalumą. Apaštalas šv. Paulius, - nors kreipėsi į Korinto krikščionis prieš beveik 2000 metų, - primena ir šių dienų tikintiesiems, kad į identiteto klausimą reikia žvelgti iš kitos perspektyvos: mes nesame „ypatingi“ dėl kokių nors skirtumų kitų atžvilgiu, bet todėl, kad priėmėme Šventosios Dvasios dovaną, kuri yra kiekviename žmoguje, nes visi esame sukurti pagal Dievo paveikslą, pabrėžiama šiemetinės ekumeninės savaitės mąstymų dokumente.

Mes esame Dievo šventovė (plg 1 Kor 16-17), kuri yra šventa ir kupina orumo, taigi niekas neturi teisės šios šventovės sunaikinti. Dievas nori, kad toje šventovėje (Bažnyčioje) tikintieji jaustųsi kaip namie, tai yra būtų draugystėje su Dievu ir tarpusavio draugystėje. Šis pašaukimas bendrystei peržengia atskirų konfesijų ribas, dar aiškiau parodydamas krikščioniškų Bažnyčių pasidalijimo skandalingumą ir tapdamas imperatyvu jį įveikti.

Mąstymai baigiami šv. Pauliaus pastebėjimo aptarimu, kad visi krikščionys pirmiausia priklauso Kristui (1 Kor 3,21), ir tai yra svarbiausias pagrindas jų vienybei. Per krikštą įgyta vienybė Kristuje yra stipresnė už visus skirtumus, kurie dalija Bažnyčią iki šiol. Kaip Dievo šventovė, Bažnyčia yra maldos vieta, ir bendra malda yra galinga bendros priklausomybės Kristui išraiška. Kiekvienas bendros maldos aktas yra pergalė prieš mūsų pasidalijimą ir turimos vienybės Kristuje celebracija. O kada mes dar negalime melstis kartu, ypač prie Viešpaties stalo, tai mūsų vienybei nebuvimas aiškiai matomas visiems. Štai šioje „statyboje“ dar turi būti daug padaryta, ir prie to turi prisidėti visos Bažnyčios. Tegul visų krikščionių kartu statoma Kristaus Bažnyčia, vienybės paieška, būna skirta Dievo garbei.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija