Atnaujintas 2005 vasario 2 d.
Nr.9
(1310)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Teatras - savęs įprasminimo vyksmas

Režisierius Jonas Vaitkus
Tomo Černiševo
(ELTA) nuotrauka

Prieš Kalėdas, gruodžio 14 dieną, naujuoju spektakliu F.Šilerio „Marija Stiuart“ Lietuvos nacionalinis dramos teatras pradėjo režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybinei sukakčiai skirtą jo spektaklių programą. Per tris kūrybos dešimtmečius J.Vaitkus sukūrė šešiasdešimt spektaklių, daugiausia dirbo Kauno, Vilniaus, Šiaulių teatrų scenose. Savo kūrybinius sumanymus įgyvendino ir užsienyje – Peterburge, Osle, Tokijuje. J.Vaitkus režisūrą studijavo Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade), vėliau baigė ne vienus kursus, dirbo skirtinguose teatruose. Lietuvos muzikos akademijoje pats parengė penkias aktorių ir dvi režisierių laidas, tarp kurių – pačios garsiausios Lietuvos teatro asmenybės. Režisierius yra gavęs ne vieną apdovanojimą, o 2004 metais, minint 60-mečio jubiliejų, J.Vaitkaus kūryba įvertinta Lietuvos nacionaline premija. Per savaitę Nacionalinio dramos teatro scenoje žiūrovai turėjo galimybę išvysti pastaraisiais metais Vilniuje ir Kaune sukurtus spektaklius – A.Čechovo „Žuvėdrą“, G.Flobero „Madam Bovari“, J.Meko „Pačią pradžios pradžią“, G.Burke's „Gagarino gatvę“, F.Dostojevskio „Stepančikovo dvarą“, V.Šekspyro „Venecijos pirklį“... Labiausiai vykusiais J.Vaitkus vadina naujausius savo dramos darbus – Nacionalinio dramos teatro spektaklius „Pati pradžios pradžia“ pagal J.Meko pjesę, inscenizuotą G.Flobero romaną „Madam Bovari“, Kauno dramos teatre pastatytą „Venecijos pirklį“, Broniaus Kutavičiaus operą „Ugnis ir tikėjimas“. Didžiausiu kūrybiniu išbandymu režisierius vadina Sankt Peterburge sukurtą spektaklį „Meistras ir Margarita“ pagal Michailo Bulgakovo romaną. Savo gyvenimo ir kūrybos sukakties nesureikšminantis, kalbėdamasis su laikraščio „XXI amžius“ žurnaliste Elvyra ŽEIŽIENE, režisierius Jonas VAITKUS sakė:

Teatro užduotis – gyventi. Gyventi čia ir dabar. Jeigu žmogus gyveni, susiduri su vienu ar kitu reiškiniu, tai tu tą reiškinį ir analizuoji. Analizuodamas supranti, kad kiekvienas reiškinys turi savo dramaturgiją. Į kažką šioje medžiagoje labai gilinamės, į kai ką žiūrime su šypsena, kai kur „nuimame“ reikšmingumą, kai kur „neliečiamai“ praeiname žaisdami. Tai, kas padaryta, – jau praeitis. Dabar man jau rūpi dalykai, kurie ateina... Teatras man – instrumentas, padedantis suvokti savęs įprasminimo vyksmą, drauge su žiūrovais išsiaiškinti begalę klausimų. Rengiuosi statyti F.Dostojevskio „Demonus“, su D.Katkaus orkestru ketinu pastatyti J.Mačiūno oratoriją. Dar kitais metais ketinu pastatyti „Eglę – žalčių karalienę“. Taip pat noriu pateikti savo „Giesmių giesmės“ viziją. Žinoma, jeigu teatras priims šį projektą. Jis yra jau pastatytas režisieriaus Eimunto Nekrošiaus, bet galbūt žiūrovui būtų įdomus ir kitoks šio kūrinio pajutimas.

Ketinate padaryti geriau?

Statydamas jau rodytą spektaklį, niekuomet nemanau jo pastatyti geriau ar prasčiau, viliuosi jį pastatyti tokį, kokį jį suvokiu aš. Spektaklis kaip ir eilėraštis: kiekvienas jame įžvelgia savitą mintį. Svarbu, ką tame kūrinyje mato vienas žmogus, ką mato kitas.Man patinka vizijų įvairovė.

Regis, teatrų tuštėjimo metas jau praeina.Žiūrovai vėl pamažu sugrįžta į teatrų sales. Žiūrovas vakar, žiūrovas šiandien. Koks jis? Ar jaučiate esminių pokyčių?

Dabar pats žiūrovas ieško savęs, jis taip pat pasimetęs kaip ir mes. Jis ieško įvairių atsakymų, vienas jų – kas apskritai yra teatras? Kinas? Menas? O gal pinigai svarbiausia? Kam reikalingas menas, jis neduoda jokios praktinės naudos? Galbūt jie patys pasiklydę? Aš negaliu kaltinti žiūrovų. Ir nesakau, kad mes turime jiems pataikauti, kažką daryti, kad juos pritrauktume. Kas gali statyti pataikaujantį spektaklį, tas ir stato, kas negali – kalbės savo kalba. O kas ateis pasiklausyti, manęs nedomina. Gal aš klystu? Gal aš niekam nereikalingas? Jeigu taip, jie man pasiųs ženklą. Gaila, dar nesulaukiau, kūrybos prasme, savo duobkasio nei iš savo mokinių, nei iš kitur. Taip pat iš nuostabos nesustingau ir būdamas svetur... Mano nuomone, per pastaruosius metus žiūrovo sąmonėje įvyko nemažų pokyčių. Ji paveikta paviršutiniško vakarietiško požiūrio, kur iš teatro laukiama linksmybių, pramogos. Teatrai iš esmės buvo praradę tam tikrą kryptį, temą, net ryšį su mus supančiais žmonėmis. Teatrų repertuaras suiro, tapo atsitiktinis. Žiūrovas ėmė nesusivokti, ėjo, regis, į tą teatrą, tačiau jis jau nebe tas. Penkiolika metų teatrai neranda savo krypties ir vietos šioje dinamiškoje, nuolat besikeičiančioje visuomenėje. Lietuvoje teatrų yra nemažai. Tuo tarpu žiūrovas vis dar nesuvokia, kokia kalba ir ką jiems nori pasakyti jų miesto teatrai... Mes sugriovėme tuos ryšius prieš gerą dešimtmetį vykdytos aktorinės revoliucijos dėka, talkinant neišmanantiems funkcionieriams. Tiesą pasakius, tenka girdėti skaudžių nusivylimo intonacijų. Juk dauguma mūsų teatrų yra repertuariniai, dėkinga situacija kurti teatro veidą, kryptį. Užsienio teatrai, tapę tik produkcijos tiekėjais, šios galimybės nebeturi. Tikrieji teatro kūrėjai atstumti, bet jie tikrai sugrįš. Tuomet ir tokie kūrėjai kaip E.Nekrošius, O.Koršunovas nesijaus vieniši.

Pernai dirbote Japonijoje – Tokijuje su japonų ir lietuvių aktoriais pastatytas spektaklis „Sakura vėjyje“. Esate daug kūręs ir kitų šalių teatruose: Jungtinėse Amerikos Valstijose, Danijoje, Švedijoje. Koks yra užsienio žiūrovas, ko jis tikisi iš teatro? Ar jis skiriasi nuo Lietuvos žiūrovo?

Taip, ten žiūrovai yra labai skirtingi. Jiems teatras – pramoga, tarsi linksmųjų ir išradingųjų klubas, poilsis, atsipalaidavimas. (Žinoma, yra retų išimčių.) Nesvarbu, kad žmonės gerai gyvena.Ten gerovė tampa nuodu, žmonės ja persisotina, tai sukelia dar didesnių skaudulių išvešėjimą. Žmogaus savikūros procesas vyksta nuolat, ir, jeigu prarandi efemeriškumo pojūtį, pasijunti visagaliu ir reikšmingu. Pasijutus tokiu, gęsta sielos šviesa ir nusikalsti prieš žmogaus šnekta nepaaiškinamą Esatį.

Ar ne dėl tos pačios priežasties tokio prieštaringo vertinimo sulaukė ir jūsų sukurta dokumentinė – meninė kino juosta „Vienui vieni“?

Manau, taip.Tas noras kurti istoriją „moderniai“ kyla iš linksmumo ir nerūpestingumo. Jeigu tiksliau, tai kyla iš baimės pamatyti savo tuštybę. Pramoginio meno, istorijos, religijos šalininkai nori, kad ta istorija būtų pateikta linksmai, holivudiškai, paviršutiniškai.

Kas jums svarbiausia gyvenime? Teatre? Jūsų pastatymai ir jūsų kūrybos vertintojų, ir žiūrovų niekada nebuvo priimami vienareikšmiškai, o tapdavo gyvų diskusijų objektais, giliai įstrigdavo mačiusiųjų atmintin.

Man gyvenime svarbiausia yra gyventi. Gyvent čia ir dabar ir neapsimetinėti. Kalbos, kad tai niekam neįdomu, seniena, kad reikia kalbėti apie ateitį, nepasitvirtino. Manau, reikia grįžti į praeitį ir apmąstyti tiek daug žiojinčių, akmenuotų, neteisingų dalykų. Mūsų pareiga tas vertybes apvalyti ir pasakyti, kad tai yra vertybė.

Savo naujausiame spektaklyje „Marija Stiuart“ atsigręžiate į literatūrinį teatrą, pagrindinio herojaus vietą užleisdamas literatūros tekstui, skambiai bei raiškiai scenoje deklamuojamam aktorių. Kažkam vėlgi galėjo pasirodyti, jog tai nebemadinga. Metate savotišką iššūkį? Kodėl būtent savo 60-ajam pastatytam spektakliui pasirinkote daugiau negu prieš du šimtus metų sukurtą pasaulinės dramaturgijos klasiko tragediją. Kodėl ji aktuali mums šiandien?

Mąstant apie moterį ir vyrą, moterį ir politiką, moterį motiną, moterį aktorę, mane domino tiesos ir teisingumo, garbingumo ir padorumo supratimas. Kodėl tam tikros kategorijos žmonėms tiesos ir teisingumo suvokimas tampa gyvybiškai svarbus ir aktualus tik tada, kai jie atsiduria besiginančiojo padėtyje, patys tampa apšmeižti, pažeminti, apkaltinti, neįvertinti, atstumti, ištremti? Šiandien tokių vienpusiškai suvokiančiųjų teisingumą pavojingai daugėja.

Kaip teatro pedagogas parengėte daugelį šiandien garsių aktorių ir režisierių. Dažnai girdime sakant: „Vaitkaus teatro mokykla“, „Vaitkaus mokiniai“. Kokie šios jūsų teatro mokyklos pagrindiniai principai? Ko laukiate iš aktoriaus kurdamas konkretų spektaklį? Kaip vertinate savotišką aktoriaus profesinį persikūnijimą iš teatro į pramogų ar šou pasaulį?

Manyčiau, aktoriaus profesija yra tam tikras aukojimasis,tam tikras savęs neatskyrimas nuo nūdienos problematikos, nuo to, kas vyksta čia ir dabar. Daug yra aktorių, kurių vaidyba „nepagauna“, nejaudina. Aktorius darbas – tai savęs atidavimas scenoje, tai tarsi lakūno bandytojo darbas, pavojingas, rizikingas, reikalaujantis didelio pasirengimo, žinojimo, vidinės įtampos. Tai tarsi ekstremalus kopimas į kalnus, kuomet kopi ir nežinai, kas gali nutikti... Buvimas ant briaunos. Toks aktorius turi gebėti užmegzti kontaktą su žiūrovu, girdėti, jausti salę, atvesti ją iki nualpimo ar kitokių emocinių būsenų. Tam reikalinga didžiulė vidinė jėga, drausminė askezė, kūno ir sielos treniravimas. Jei matau, jog žmogus nepajėgus, tuščias, jam neskauda dėl to, apie ką jis kalba, man neįdomu dirbti su tokiu aktoriumi. Teatro aktoriui, režisieriui būtinas profesinės garbės suvokimas. Visose profesijose yra tam tikras tabu. Tarkim, gydytojas chirurgas saugo savo rankas, nedirba akmenskaldžio darbo, kad jų nesužeistų, neatbukintų. Smuikininkas taip pat saugo rankas. Jeigu aktorius bėga, ir jo balsas skamba per visas skyles, o jis paskui grįžta į teatrą ir sako Hamleto monologą, tai jau yra „antisanitariška“ būsena. Tie žmonės diskvalifikuoja save profesine prasme. Toks aktorius ardo žiūrovo norą ir poreikį matyti, drauge išgyventi ir patikėti personažo istorijos nuoširdumu. Nes prieš keletą minučių tas balsas galbūt skambėjo muilo, įklotų ar kitokioje reklamoje. Reklama, šou yra kitokio pobūdžio, kitos profesijos reikalai. Būtent tokiais dalykais nuvertiname teatro aktoriaus profesiją. Taip sakydamas neturiu mintyje tų aktorių, kurie filmuojasi televizijos serialuose ar spektakliuose. Ten taip pat reikalingas aktoriaus meistriškumas.

Ties kuo jūs dabar susitelkę?

Dabar rengiuosi „Demonų“ repeticijai. Kodėl būtent šis spektaklis? Su F.Dostojevskiu aš seniai „vaikštau“. Taip pat šis kūrinys buvo numatytas Nacionalinio teatro planuose. Jei žmonės būtų atkreipę dėmesį dar tada, kada buvo jis parašytas, bent iš dalies būtų suvokę kultūros vaidmenį žmogaus gyvenime bei į tai, ką šiuo kūriniu F.Dostojevskis norėjo pasakyti, perspėti rusų tautą, nebūtų nei Lenino, nei Spalio revoliucijos sukeltos pasaulinės katastrofos. Ar tai neaktualu šiandien?

Yra dar daugybė kūrybinių minčių. Man patinka darbas su studentais. Dabar dar turiu Kopenhagos Karališkojo operos teatro studijų studentų grupę, esu šios grupės kuratorius. Gruodžio mėnesį turėjome galimybę pasirodyti šio teatro atidaryme. Labai norėčiau ir Lietuvoje parengti dar vieną savo teatro mokinių grupę.

Dėkojame už interviu. Redakcijos vardu sveikiname garbingų sukakčių proga linkėdami Dievo palaimos ir kūrybinės sėkmės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija