Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Pasaulis
Susitikimai
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tėvų, brolių ir mūsų pačių keliais

Augustinas Švenčionis,

buvęs Žezkazgano-Rudniko politinis kalinys

Arkivyskupas Janas Lenga ir kun. Jonas Stankevičius šventino paminklus Kingyre ir Spaske

Praėjusių metų gegužę buvo organizuota ekskursija į Kazachstaną aplankyti Gulago (Vyriausioji lagerių valdyba) lagerių, kuriuose kalėjo mūsų tautiečiai. Dalyvavome paminklų, skirtų lietuvių tautos represijų aukoms atminti, atidengime ir pašventinime. Šioje ekskursijoje teko dalyvauti ir šio straipsnio autoriui, kuris taip pat kalėjo Kazachstano lageriuose.

Jau daug parašyta knygų ir straipsnių iš ano meto tremtinių ir politinių kalinių išgyventų siaubo dienų ir naktų Gulago salyne. Šie žmonės kovojo prieš savo tautos okupantus - bolševikus, tačiau dar niekas visiškai neatskleidė paslapčių šydo, kas vyko Kazachstano lageriuose.

Laikas kaip upė plaukia ir nesustoja, tačiau grįžta šiandien skaudžiais prisiminimais įrėžęs kančių ir sielvarto randus, netekus laisvės, Tėvynės, artimųjų. Tad kas gali būti žmogui skaudžiau už laisvės praradimą, už artimųjų netektį. Daugeliui ir šiandien išgirdus Karlago, Pesčianlago, Steplago, Balchašo, Baikonūro, Dolinkos, Dubovkos, Džezdo, Žezkazgano-Rudniko, Ekibaztūzo, Karabo, Karagandos, Kingyro, Maikoduko, Temir-Tau, Spasko ir kitų lagerių pavadinimus skaudžiai suvirpa širdis, prisimena kraupūs vergijos metai Kazachstano lageriuose. Čia žmogus buvo niekinamas, luošinamas dvasiškai ir fiziškai, marinamas badu - prieš akis stovėjo mirtis.

Karlagas – vienas didžiausių komunizmo nusikaltimų vykdymo poligonų. Tai milžiniška lageriais nusėta teritorija Karagandos srityje, turėjusi labai daug padalinių. Karagandos sritis užima šeštadalį Kazachstano teritorijos ir prilygsta visam Prancūzijos plotui. Kazachstano respublika yra devintoji pagal dydį pasaulio valstybė. Jos plotas -2,7 mln. kv. km, landšaftas labai įvairus: kalnai su sniego viršūnėmis ir stepių dykumos. Klimatas - atšiaurus, ryškiai kontinentinis. Kraštas labai turtingas gamtos turtų - spalvotųjų metalų, anglies ir kt. Kazachstane komunistinės imperijos vadai planavo „ekonominį šuolį“: sukurti industriją, karinę pramonę, įvesti naują santvarką be privačios nuosavybės. Šiems užmojams įgyvendinti reikėjo panaudoti žiaurią žmonių prievartą. Šiam tikslui vykdyti labai tiko Kazachstanas, kurio žemėje plytėjo milžiniški gamtos turtai: anglis, varis, molibdenas, švinas ir kiti spalvotieji metalai. Buvo nemaži dar neįsisavinti derlingos žemės plotai plėšiniai. Jau pradedant žemės ūkio kolektyvizaciją 1929 metais Karagandos srityje NKVD įkūrė pataisos darbų lagerius, kurie tarnavo žemdirbystės ir augalininkystės modeliu - maisto baze. Į čia dundėjo gyvuliniai vagonai su kaliniais - vergais iš visos Sovietų Sąjungos ir jos okupuotų kraštų. Buvo sukurtos gerai tarpusavyje suderintos represinės stuktūros ir jų veikimo metodai „pavojingiems elementams“ neutralizuoti ir jiems perauklėti prievarta. Taigi įdiegiama praktika sodinti į lagerį be teismų. Tą darbą dirbo Ypatingoji tarnyba ČK prie NKVD (OSO) ir Ježovo „troikos“, o karo metu ir vėliau kariniai tribunolai.

Priimami valdžios įstatymai specialiai vergams surinkti. Po kiekvienos represijų bangos dar intensyviau dardėjo kalinių prigrūsti ešelonai geležinkeliu iki Karabaso stoties. Tai buvo Karlago vartai – kalinių persiuntimo kalėjimas, kuris vėliau pavadinamas Karlagu. Centras įkuriamas Dolinkoje - 45 km nuo Karagandos. Karlago vadovybė tiesiogiai buvo pavaldi Maskvai. Šis Gulago monstras greitai plėtėsi apimdamas Žezkazganą, Balchašą, Akmolenską ir kitus lagerius. Gulago sistemoje Karlagas buvo vienas didžiausių lagerių Kazachstane, turėjęs savo žinioje labai daug lagerių. Jam plečiantis NKVD kariuomenė gujo iš šių žemių vietinius gyventojus kazachus. Daug jų mirė iš bado, nuo žiaurių gyvenimo sąlygų, šalčio ir patirtų represijų. Kas pajėgė, bėgo net į Kiniją. Kazachų auluose šeimininkavo čekistai odinėmis striukėmis, kurie vykdė mirties nuosprendžius be teismo. Tai buvo 193l metų kolektyvizacija Kazachijos stepėse. Iki 1948-ųjų Karlage kalėjo per 650 tūkst. kalinių. Kad nepritrūktų kalinių (nes daug mirdavo), tuo rūpinosi OSO ir „troikos“. Baigiantis bausmei, čekistai lengvai sukurpdavo naują bylą arba pratęsdavo bausmės laiką. Pasmerktus mirčiai kalinius apkaltindavo sąmokslu prieš „didijį vadą“ ir nuteisdavo sušaudyti. Ką nedelsiant ir vykdydavo.

Po Antrojo pasaulinio karo atsirado nauji kalinių kontingentai iš visos Sovietų Sąjungos ir okupuotų valstybių, į kurias ką tik įžengė sovietai. Prie šių kalinių dar prisidėjo karo belaisviai. Manoma, kad vien tik Karlage kalėjo apie 50 tautybių žmonių. Pirmasis politinių kalinių ešelonas iš Lietuvos į Karlagą atgabentas 1945 metų vasarį. Kai pokario metais stalininis režimas pasiekė epogėjų, 1949 metais atskiroje Karlago stepių dalyje buvo įkurtas specialusis lageris, pavadintas Steplagu, su centru Kingire, kaip atskiras lageris prie Kingyro upės. Steplagas - tai katorginio režimo lageriai ypač pavojingiems „liaudies priešams“, kurie buvo įdarbinti vario ir mangano kasyklose. Šiose šachtose dirbo tik jauni vyrai labai pavojingomis sveikatai sąlygomis. Sustiprinta apsauga, kaliniai dėvėjo drabužius su asmeniniais numeriais, per metus galėjo rašyti tik du laiškus rusų kalba, kuriuos kontroliuodavo lagerio cenzūra. Barakai naktimis buvo rakinami, langai užkalti grotomis. Steplagas buvo įkurtas Karagandos srities Žezkazgano rajone funkcijonavusių lagerių (priklausiusių Karlagui) pagrindu. Šios lagerių grupės sudėtyje buvo šeši skyriai Baikonūras, Balchašas, Žezkazganas, Džezdis, Kingiras, Ekibastūzas, kurį laiką ir Spaskas. Steplago lageriuose buvo 2690 lietuvių. Karagandos srityje veikė keturi Ypatingojo režimo lageriai. Visuose kalėjo lietuviai: be minėto Steplago, dar buvo Pesčianlagas - kuriame kalėjo 2387 lietuviai, Dallagas - 174 lietuviai, Luglagas -729 lietuviai kaliniai. Karagandos srities lageriuose (Karlage), kuriuos sudarė 26 lagerių skyriai su 192 lagpunktais, per visą jų egzistavimą kalėjo daugiau nei vienas milijonas žmonių.

Atskirai reikėtų paminėti Kingyro lagerį, kuris įsteigtas 1939 metais. Iš pradžių jame buvo kalinami įvairių tautybių kaliniai ir karo belaisviai. Lietuviai Kingyro lageryje atsirado 1945-aisiais. Kaliniai dirbo vario rūdos kasyklose, akmenų karjeruose, plytinėje, statybose, statė metalurgijos kombinatą ir elektrinę. Nuo 1948 metų lagerio teritorijoje buvo trys lagpunktai, vienas iš jų moterų. Zonoje buvo du kalėjimai. 1954 m. gegužės 16 d. Kingyro lageryje prasidėjo kalinių sukilimas. Sukilimo metu lageryje buvo apie septynis tūkstančius kalinių, tarp jų 2400 moterų. Kaliniai sukilo dėl nuolatinių valdžios bei sargybinių priekabių, nepakenčiamų gyvenimo sąlygų ir atviro teroro. Sukilimas truko 40 dienų – iki birželio 26 dienos. Sukilimo metu deryboms su kaliniais buvo atvykęs Gulago viršininkas gen. ltn. I. Dolgichas. Deryboms su sovietiniais viršininkais Kingyre politiniai kaliniai išsirinko savo atstovus, sudarė komitetą, kuriam vadovavo kalinys, buvęs sovietinis karininkas Kuznecovas. Lietuviams atstovavo kalinys teisininkas Juozas Kundrotas. Kuznecovo asmens sargybiniu buvo dabar Kaune gyvenantis Antanas Petrikonis. Birželio 25 dieną Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministras S.Kruglovas įsakė Kingyro sukilimą numalšinti panaudojant kariuomenę ir tankus. Negailestingai tankai vikšrais traiškė sukilusius politinius kalinius. Žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius iki šiol nėra tiksliai žinomas. Spėjama, kad galėjo būti išžudyta daugiau nei 700 žmonių. Žuvusių lietuvių buvo apie dešimt. Iš jų žinomos tik kelios pavardės, kurias paskelbė sukilimo dalyviai savo publikacijose: tai Povilas Seikalis, Vytautas Markevičius, Kazys Rimdeika, Kazimieras Šiugždinis ir kt. Numalšinus sukilimą aktyvesnieji kaliniai buvo teisiami ir pasodinti į sustiprinto režimo kalėjimus, kiti perkelti į kitus Gulago lagerius.

Kingyro sukilimui paminėti 1990-ųjų vasarą delegacija iš Lietuvos, kuri lankė Karlago lagerius, pastatė dešimt metrų aukščio metalinį kryžių paminklą. Tačiau siaučiant stepių audroms - uraganams kryžius buvo nulenktas ir priplotas prie žemės. Dabar politinio kalinio Antano Seikalio ir architekto Algio Vyšniūno pastangomis toje pat vietoje atstatytas sustiprintos konstrukcijos dešimt metrų aukščio kryžius paminklas. Toje pat vietoje paliktas ir nulenktas 1990 metais pastatytas kryžius, minint Kingyro sukilimo 50 metų sukaktį.

Solidarizuodamiesi su Kingyro lagerio sukilusiais kaliniais, jų iniciatyvą palaikė ir šalia esantis Žezkazgano-Rudniko griežtojo režimo lageris. Tuo pačiu metu, kai vyko Kingyro sukilimas - Žezkazgano-Rudniko lageris nutraukė darbą ir lagerio vadovybei paskelbė analogiškus reikalavimus, kaip ir Kingyro lagerio politkaliniai. Buvo įkurtas iš visų tautybių sukilimui vadovauti savarankiškas komitetas, kurio sudėtyje buvau ir aš pats bei dar keli lietuviai. Prie lagerio vartų iš vidinės pusės buvo išstatyta kalinių sargyba. Į lagerį neįsileisdavome jokių prižiūrėtojų ir pašalinių asmenų. Vidinėse lagerio sienose pramušėme praėjimo landas, susijungė visi trys lagpunktai. Į darbą nėjome tris savaites. Sukilimą Rudnike nutraukėme, kai prie lagerio sienų privažiavo tankai su vidaus kariuomene, kuri jau buvo atlikusi savo juodą darbą Kingyre. Kingyro ir Žezkazgano-Rudniko lagerių sukilimus aprašė žinomas rašytojas disidentas A. Solženicynas savo leidinyje „Gulago Archipelagas“.

Į mūsų išvykos planą nebuvo įtrauktas Žezkazgano-Rudniko lageris, kuriame man teko kalėti ilgiausiai. Padedant Lietuvos ambasadoriui Kazachstane R.Visokavičiui, pavyko aplankyti Rudniko lagerį. Po daugelio metų pertraukos aš vėl stoviu ant Žezkazgano-Rudniko žemės. Su nerimu akyse ieškau praeities vaizdų. Atmintyje iškyla kiekviena žemės pėda, aplaistyta išbadėjusių žmonių prakaitu ir krauju. Prisimenu, kaip dirbdamas 47 karjere buvau sužeistas ir „greitąja“ atvežtas į lagerio ligoninę. Šiandien vėl einu Rudniko keliu, kuriuo į darbus vesdavo konvojai su šunų palyda. Iš tolo matau apgriuvusį juodą Pakro šachtos bokštą. Čia, Rudnike, prabėgo mano jaunystė - pačios gražiausios gyvenimo dienos. Sustoju prie buvusio lagerio sienų. Dabar čia riogso tik griuvėsiai. Galima dar atskirti trečiojo lagpunkto vartus bei tvoros kampe sargybos bokštelį. Ne per toliausiai matosi buvusi kalinių kapavietės vieta, mūsų vadinta tryliktuoju lagpunktu. Tai mano bendro likimo draugų amžino poilsio vieta. Sudūlėjusių kaulelių dar galima užtikti ir šiandien žemės paviršiuje. Čia, stepių smėlyje, ilsisi daugelio tautų žmonių palaikai. Niekas nežino ir nesužinos, kiek jų čia paliko šioje dykumų stepėje.

Neįgaliųjų lageris Spaskas (Karagandos sritis) įsteigtas po Antrojo pasaulinio karo. Iki 1948 metų priklausė Karlagui, o nuo 1948-ųjų iki 1950 metų priklausė Steplagui. Nuo 1950-ųjų perduotas ypatingajam lageriui Luglagui, kuris 1951 metų rugsėjį buvo panaikintas, ir Spasko lageris buvo perduotas Pesčianlagui. Tuo metu Spasko lageryje kalėjo penkiolika tūkstančių kalinių, tarp jų – 330 moterų. Didžioji dauguma Spasko lageryje buvo neįgalieji bei nepagydomi ligoniai. Praktiškai į Spaską iš kitų lagerių suveždavo kalinius numirti, tačiau net ir sunkiausieji ligoniai buvo varomi į darbą. Dirbo neįgalieji be rankų, be kojų, akli, kurti. Berankiai iš akmenų karjerų nešiojo akmenis statyboms ant kaklo pakabintuose maišuose, aklieji - pririšti prie reginčiųjų ir t.t. Esant tokiam kontingentui, kalinių mirtingumas lageryje buvo labai didelis. Kasdien mirdavo dešimtys ir daugiau kalinių, tačiau bendras jų skaičius nemažėjo, nes nuolatos atveždavo neįgaliųjų iš kitų lagerių. Daugiausia kalinių buvo iš Vakarų Ukrainos ir Baltijos kraštų. Lietuviai Spasko lageryje sudarė 20 proc. bendro kalinių kontingento. Daugiausia tai buvo Lietuvos partizanai, jų rėmėjai bei ryšininkai. Nemažai Spaske kalėjo Lietuvos kariškių, kunigų bei kitų inteligentijos atstovų.

Dabar kapaviečių laukas Spaske - tarptautinio memorialo vieta. Panaikinus lagerį, kapavietėje sovietų kariškiai buvo įrengę tankodromą. Kapų kauburėliai buvo sunaikinti, tačiau stepėje dar ir dabar liko keli metaliniai kryželiai. Čia kalėjusiesiems ir mirusiesiems lageryje paminklus pastatė Vokietija, Vengrija, Lenkija, Prancūzija, Ukraina, Suomija, Italija. 2003 m. rugsėjo 9 d. Rumunijos prezidentas Spaske atidengė paminklą žuvusiems savo žmonėms. Mūsų tautiečių paminklą 2004 m. gegužės 29 d. pašventino išvykos dalyvis kunigas Jonas Stankevičius. Tuo pačiu metu Spaske paminklą atidengė ir šventino Kazachstanas savo politiniams kaliniams, nukentėjusiems nuo komunistinio teroro. Paminklą pašventino kazachų šventikai mulos.

Gulago lagerių kalinių sukilimai vertė Sovietų Sąjungos represines struktūras keisti darbo metodiką. Jau 1954 metų liepos pabaigoje buvo panaikintas Ypatingųjų lagerių statusas. Peržiūrimos politinių kalinių baudžiamosios bylos ir sutrumpintas bausmės laikas. Pradėta kalinius leisti iš lagerių į laisvę. Daugiausia tokie žmonės buvo siunčiami į tremtį. Kingyro lageris 1956 metais buvo panaikintas. Netrukus buvo panaikintas ir Žezkazgano-Rudniko lageris.

Kai likvidavo lagerį, barakuose dar ilgai gyveno atvykusių laisvųjų šachtininkų šeimos. Jos pakeitė kalinius ir dirbo šachtose, kol lagerio barakai pradėjo irti ir griūti įdubus žemės paviršiui virš kasyklų. Kad sustabdytų paviršiaus įdubimus, uždarytų kasyklų kameros buvo užpildytos vandeniu.

Išvykos metu Kazachstane sutikome daug dar ten gyvenančių lietuvių. Didžiausios lietuvių bendrijos yra Almatoje ir Karagandoje. Susitikimai buvo labai nuoširdūs ir draugiški. Mes raginome juos greičiau grįžti į Lietuvą, kol dar visiškai nenutautėjo. Su vyresniaisiais dar galima susišnekėti lietuviškai, tačiau į jų kalbą įsiterpia daug rusiškų žodžių. Jaunimas tarpusavyje daugiausia bendrauja rusų kalba.

Buvusių Gulago vietų atminties įamžinimui Kazachstano teritorijoje labai daug energijos ir laiko skiria Vilniuje gyvenantis buvęs Žeskazgano lagerio politinis kalinys A.Seikalis ir architektas Algis Vyšniūnas. A.Seikalio brolis Povilas pirmąją sukilimo dieną žuvo Kingyro lageryje, o A.Vyšniūno abu tėvai kalėjo Balchašo lageryje. Todėl jie, pagerbdami žuvusiųjų atminimą, dažnai lankosi Kazachstane. Iš prigimties būdami labai gero būdo ir turėdami bendravimo su žmonėmis Dievo dovaną, nuvykę į Kazachstaną nesunkiai suranda bendrą kalbą su vietinės valdžios atstovais, kurie neatsisako padėti įamžinant Gulago atmintinas vietas. Jų dėka pastatyti paminklai Kingyro, Spasko ir Balchašo lagerių kapavietėse. Ekskursijos metu A.Seikalis ir A.Vyšniūnas buvo mums pagrindiniai gidai ir konsultantai. Baigiantis išvykos laikui jie dar pasiliko Kazachstane ir nuvyko į Balchašą.Ten esančioje kapavietėje užkasti 253 lietuviai, buvę politiniai kaliniai. Jiems atminti, padedant vietinei valdžiai, pastatytas paminklas Balchaše.

Paminklus Kingyre ir Spaske išvykos metu šventino arkivyskupas Janas Lenga ir Kauno Gerojo Ganytojo bažnyčios klebonas kun. Jonas Stankevičius. Jis taip pat aukojo šv.Mišias Astanos ir Karagandos katalikų bažnyčiose už žuvusius tremtinius ir kalinius Gulage.

Ekskursijos metu nuoširdžiai su mumis bendravo Lietuvos ambasadorius KazachtaneRomualdasVisokavičius. Esame jam dėkingi.

Žlugus komunistiniam režimui, atgimimas vyko ir Kazachstano žemėje. Paskelbus 1991 metais nepriklausomybę, visuomenė vis drąsiau ėmė kelti viešumon komunizmo nusikaltimus. Gulago archyvais pirmiausia susidomėjo užsienio šalys, kurių piliečiai šiame krašte kalėjo.Tai paskatino ryžtingiau veikti ir vietos šviesuomenę bei politikus. Negalėjo likti nuošalyje ir Kazachstano aukščiausioji valdžia. Respublikos prezidentas 1997 metais savo potvarkiu gegužes 31 dieną paskelbė Politinių represijų aukų atminimo diena. Todėl mes, lietuviai, paminėjome ne tik Kingyro sukilimo 50-metį, bet ir šią kazachų atminimo dieną.

© 2005 "XXI amžius"