|
Šviesa negali nešviesti
Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems. Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, tavoji žaizda bus greitai užgydyta (Iz 58, 7) štai tokiais šio sekmadienio liturgijoje skelbiamais žodžiais smingančiais tiesiog į širdį Viešpats Dievas per pranašą Izaiją kalba mums.
Tačiau ar išties mes tuoj pat stengiamės vienokiais ar kitokiais būdais padėti artimui, kai pastebime, kad jis pakliuvo į kokią nors bėdą? Atvirai užduokime sau klausimą: kiek aš dedu pastangų, idant labiau pažinčiau savo Atpirkėją ir nuosekliau laikyčiausi Jo mokymo apie savo ir artimo kryžių nešimo būtinumą (plg. Lk 9, 23 ir Gal 6, 2), prisimindamas, jog pirmiausia Jis pats (savo kentėjimais, mirtimi ir prisikėlimu) visai kūrinijai užtekėjo kaip neblėstanti auksinė žara, kuri visiems padovanojo dievišką išganymo džiaugsmą? Ar aš mokausi drauge su apaštalu Pauliumi džiaugtis (plg. Fil 4, 4) tuo malonės gyvenimu su Kristumi, nuo kurio niekas (išskyrus pražūtingus nuodėmės kerus) negali atskirti manęs nuo Jo (plg. Rom 8, 39)?
Tarsi iš dangaus nusileidžia neabejotinai antgamtinė šviesa, kai mes (Viešpaties dienos švęsti į bažnyčią atėję) išgirstame antrojo skaitinio žodžius, bylojančius apie didžiulę dvasinę įtampą, kuri yra susikaupusi tautų apaštalo Pauliaus krūtinėje. Viena vertus, šv. Paulius (kaip pastebi šv. Petras Auksaburnis) galėjo jausti tam tikrą baimę dėl patirtų priešų persekiojimų, tačiau, antra vertus, paradoksaliai jo silpnume pasireiškė ypatinga Dievo Dvasios galybė, kurios dėka jis skelbė dievišką išmintį apie Nukryžiuotąjį (plg. 1 Kor 2, 1 9), kuris yra tikroji pasaulio šviesa.
Ačiū Viešpačiui, kad ir dabar yra žmonių, kurie (be jokio išankstinio nusistatymo) priimdami šią dangaus išmintį patys dvasia atgimsta ir iš visų jėgų rūpinasi, kad ir kiti žmonės dvasia praregėtų (plg. Lk 4, 18).
Tokie krikščionys išties yra pasaulio druska ir šviesa, nes jie (neretai dėl Kristaus užmiršdami asmeninius reikalus) dosniai kaip duonos riekę laužo ir dalija save, kad ir kiti ragaudami aktyviųjų krikščionių visaapimančio dosnumo malonės abišalę galop ir patys panūstų atsiverti nežemiškos šviesos švytėjimui, kuri vienintelė geriausiai apšviečia visų žmonių visus darbus Dievo Tėvo akivaizdoje (plg. Mt 5, 16).
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2005 "XXI amžius"
|