Atnaujintas 2005 vasario 9 d.
Nr.11
(1312)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ar švęsime pergalę Maskvoje?

Neseniai rašytojas ir poetas Tomas Venclova per Lietuvos radiją pareiškė savo nuomonę dėl Prezidento vykimo į Maskvą gegužės 9 dieną švęsti pergalės prieš fašizmą 60-ąsias metines.

Remdamasis „daugiau nei puse“ Lietuvos gyventojų, pasisakančių už Lietuvos Prezidento vykimą į Maskvą, T.Venclova mano taip pat: „Važiuoti į Maskvą reikia“.

Nekreipdamas dėmesio į žymių Lietuvos politikų ir politologų pasisakymus prieš važiavimą į Maskvą, T.Venclova pabrėžia ypač prof. Vytauto Landsbergio nuomonę (lyg ir pasityčiodamas), kad į Maskvą nedera važiuoti, nes Rusija nepripažįsta okupacijos fakto ir neatsiprašo Baltijos valstybių už padarytą joms žalą, todėl, V.Landsbergio manymu, Prezidentui vykti į Maskvą „būtų klaida ir net išdavystė“. T.Venclova teigia: „Nors mano pozicija nebus priimtina didelei daliai Lietuvos gyventojų, ypač daliai inteligentijos, bet dėl to nemanau atsisakyti sveiko proto argumentų“. Ir palaiko tos „didesnės dalies nei pusė“ Lietuvos gyventojų nuomonę, kurie yra už važiavimą į Maskvą.

Čia verta būtų pasverti tos „didesnės pusės“ lietuvišką patriotinę kokybę: ją sudaro gyventojai, kurie sovietų okupacijos laikais atvyko iš Rusijos į Lietuvą dirbti kaip „įvairių sričių specialistai“, kurie tapo Lietuvos piliečiais ir, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, negrįžo į savo tėvynę Rusiją – pasiliko Lietuvoje.

Suprantama, jų rusiška kilmė sieja juos su jų tėvyne Rusija, bet, mano manymu, gyvendami Lietuvoje, būdami jos piliečiai ir naudodamiesi visomis valstybės piliečio privilegijomis, turi būti lojaliais krašto piliečiais. Bet taip nėra. Tas ypač patiriama rinkimų į Seimą metu. Daug rinkėjų mano, kad „prie ruso buvo geriau“, todėl balsuodami remia tik „savuosius“ negalvodami, kaip kandidatai pristato save rinkimų metu, ar jie bus tinkami valstybinėse struktūrose. Bet tai daugeliui rinkėjų nesvarbu, kad tik „savąjį“ įstumtų į valdžią, tada bus geriau jam pačiam, o Lietuvos nepriklausomybė yra tik „laikinas reiškinys“. Taip galvojama Rusijoje, taip galvoja ir kai kurie Lietuvos piliečiai.

Kita dalis tos „didesnės pusės“, pritariančios Prezidento kelionei į Maskvą, yra ta, apie kurią kasdien skelbiama žiniasklaidoje: prisigėrė, susimušė, nužudė, išprievartavo savo vaikus. Vaizdelis nekoks, tinkamas tik „Dviračio šou“, nes tie žmonės neturi jokios moralės. Tad šitai gyventojų daliai pritariama ir nekreipiamas dėmesys į Lietuvos žymių politikų, politologų ir inteligentų, pasisakančių prieš važiavimą į Maskvą, nuomonę.

T.Venclova bando paveikti nuomonę prieš važiavimą į už, kaip sako remdamasis „sveiko proto argumentais“, ir kelis jų pateikia.

Vienas argumentų yra tas, kad Maskvoje apsilankys Europos ir Jungtinių Valstijų vadovai, tuo pabrėždami, jog Rusija labai prisidėjo prie nacizmo sutriuškinimo. Bet jei mūsų Prezidentas nevažiuos, tai būsime „vieninteliai pasaulyje, gedintys Hitlerio… Lietuvos įvaizdis labai nukentėtų“, sako T.Venclova.

Nemanau, kad Lietuvos įvaizdis daugiau nukentės nuo mūsų Prezidento nebuvimo Maskvoje, kiek jau nukentėjo nuo paskutiniųjų rinkimų įvykių Lietuvoje ir tebesitęsiančių skandalų mūsų valstybės politiniame gyvenime.

Mūsų Prezidento nedalyvavimą Maskvoje, pergalės dienos minėjime, supras visų valstybių „sveiko proto“ vadovai, jei mūsų atsiprašymo turinys Maskvai (dėl neatvykimo), oriai, teisingai, bet santūriai raštu pateiktas, bus išsiuntinėtas visų dalyvaujančių valstybių vadovams. Manau, jog po tokio viešo atsiprašymo sulauktume tik pagarbos, supratimo ir pateisinančių mus komentarų.

Neseniai, be pykčio vokiečiams, stebėjau dabartinės Vokietijos vadovus, dalyvavusius Aušvico konclagerio išlaisvinimo 60 metų sukakties minėjime. Demokratinė Vokietija pasmerkė Hitlerio nusikaltimus – holokaustą; Niurnbergas nuteisė didžiuosius karo nusikaltėlius; sumokėjo už visus Vokietijos padarytus nuostolius – kam ir kiek reikėjo. Žinoma, holokausto įkainoti neįmanoma, to niekada nebus galima ir padaryti, bet tauta jaučia atsiprašymą ir gailestį už padarytą žydų tautai žalą.

Vokietijos vadovai gali drąsiai stovėti prieš savo nuskriaustuosius, be melo ir veidmainystės, nes padarė viską, ką galėjo, kad atpirktų nors dalį tos žiaurios praeities, kuri buvo kruvinai įrašyta į krašto istoriją.

Bet Rusija, to nepadariusi, drąsiai stovi tarp pasaulio valstybių vadovų lyg be jokios kaltės niekam. Ir Aušvico laisvės metinių dieną V.Putino pasakyti ta proga žodžiai ne vienam sukėlė priešingus jo kalbai jausmus. V.Putinas džiaugėsi, kad Aušvico šventė yra išsivadavimo nuo nacių žiaurumo pradžia ir bus užbaigta Maskvoje gegužės 9 dieną. Tuoj šį pareiškimą pagavo žiniaskaida ir jau „Herald Tribune“, „New York Times“ primena V.Putinui, kad nacių žlugimo metu, 1945 metais, Baltijos valstybės buvo nacių nugalėtojų užgrobtos, okupuotos. Rašo, kad per tuos kelis mėnesius iki šventės Maskvoje, bus „kedenamas“ komunizmas ir bus primenama dabartinei Rusijai jos sistemingai ir negailestingai užgrobta Rytų Europa.

Taigi į šventę Maskvoje gegužės 9 dieną susirinks daugelio valstybių vadovai, bus daug priverstinių šypsnių ir aplodismentų; bus veidmainingo džiaugsmo ne nacizmo galui, bet komunizmo melui, nes mums prasidėjo nelaisvė – okupacija, ir karas baigėsi su kruvina Televizijos bokšto gynimo kova 1991 m. sausio 13 d. ir Medininkais.

Ir Europos, ir JAV vadovų opiniją apie Sovietų Sąjungos padarytus nusikaltimus Rytų Europai reikia įskaičiuoti į kelionės į Maskvą tikslą ir spręsti apie ją moraliniu požiūriu, o ne politine nauda (ar galima žala). Rusija nedrįs daryti žalos NATO ir ES narei, bet didesnio dėmesio mūsų kraštui iš didžiųjų valstybių tikrai galime susilaukti nebūdami Maskvoje.

Atėjo laikas baigti kalbėti ir rašyti apie moralią politiką, reikia pradėti ja gyventi ir sąžiningai dirbti savo krašto gerovei.

Prezidento vykimas į Maskvą neatneš jokios politinės naudos – tikrovę mes puikiai žinome.

Savo tautos ir valstybės istoriją išsaugokime neiškraipytą ir neiškarpytą. Švęskime Vasario 16-ąją, Kovo –11-ąją, Birželio 23 dieną. Tai yra mūsų tautos istorinių faktų, kovų už laisvę tiesa.

Jadvyga DAMUŠIENĖ

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija