Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

KGB viršininko derybos su partizanais

1950 metais gavau gydytojo diplomą. Dirbti paskyrė į Molėtų rajoną, Inturkę, apylinkės gydytoju. Namas, kuriame buvo įsikūrusi ambulatorija, priminė apgriuvusį baudžiauninko namelį. Viename jo gale gyveno buvęs šios ambulatorijos „daktaras“, pagal išsilavinimą siuvėjas. Kitame namo gale, buvusioje kamaroje su mažu langeliu, - ambulatorija. Ambulatorijoje buvo du darbuotojai: sanitarė ir aš. Dauguma vietos gyventojų kalbėjo lenkiškai. Ligoniai iš pradžių gydytis, kaip ir seniau, ėjo pas buvusį šios ambulatorijos „daktarą“, o manęs vengė ir sakė: „Ten – litvin“.

Reikalai po truputį gerėjo. Gavau ambulatorijai geresnes patalpas. Įsitaisiau nedidelę klinikinę laboratoriją, ligoniai ėmė labiau pasitikėti manimi. Ambulatorijos patalpose ligoniams su neaiškia diagnoze stebėti skyriau vieną kambarį su dviem lovomis. Kartą į šitą kambarį–palatą paguldžiau vieną jauną vyrą, kuris turėjo aukštą temperatūrą. Prisimenu, kad jis stengėsi atsigulti į lovą, stovinčią arčiau lango, nors jam siūliau toliau. Sanitarė pranešė, kad vėlai vakare prie ambulatorijos lango, lauke, mačiusi stovinčius du vyrus. Kitos dienos ankstų rytą į ambulatoriją prisistatė miestelio KGB viršininkas ir ėmė klausinėti, koks ten prie lango palatoje guli ligonis. Aš trumpai papasakojau apie jo ligą. „Kad nebūtų koks „miškinis“, - pasakė pareigūnas. Šitą KGB darbuotoją aš pažinojau. Dėl sužeidimo į veidą sprogusios granatos skeveldros jis gydėsi ambulatorijoje. Jo pavardė, kiek atsimenu, Jarmalavičius. Kaip vėliau paaiškėjo, buvo padorus vyras, tik neaišku, ko jis su tais stribais susidėjo. Jarmalavičius paprašė eiti kartu su juo į palatą. Įėjus į vidų, man liepė pastovėti prie durų, o pats skubiais žingsniais priėjo prie ligonio, pakišo ranką po pagalve ir kažko ieškojo. Vėliau su ligoniu tyliai gana ilgai kalbėjosi. Prieš išeidamas iš palatos gana garsiai, kad net ir aš girdėjau, pasakė: „Mes jus – ne, jūs mus – ne. Perduok savo vadui“.

Išėjęs iš palatos pareigūnas patarė tokių jaunų vyrų ambulatorijoje neguldyti, nes negali žinoti, kas jie tokie. Rytą ligonio neradau – išgaravo net neatsisveikinęs. Jokių tardymų ar nuobaudų už šį ligonį negavau.

Viršininku Jarmalavičius buvo neilgai. Manau, už „gerą“ darbą jį atleido. Vėliau jis dirbo „Stirnių“ kolūkio pirmininku. Kolūkiai tik ką kūrėsi, dirbti pirmininku buvo labai sunku. Darbas kolūkyje jam buvo pragaištingas. Kartą jo girtas vairuotojas, važiuodamas stačiu upės krantu, su mašina ir ten buvusiu kolūkio pirmininku įkrito į upę. Pirmininkas prigėrė. Vairuotojas, palikęs pirmininką Dievo valiai, pabėgo, ir jį tik kitą dieną milicija atvedė į ligoninę girtumo laipsniui nustatyti. Šitą patikrinimą reikėjo atlikti man.

1950-1953 metais Švenčionėlių–Pabradės miškuose buvo galima sutikti partizanų, net į ambulatoriją ateidavo. Kartą atėjo vienas jaunas vyras su sugipsuota nuo pirštų iki peties sąnario ranka. Jis norėjo sužinoti, kiek sužeistą ranką galima laikyti gipse. Čia pat išsitraukė apsitrynusį buteliuką penicilino ir klausė, po kiek vienetų jį leisti. Sveiką ranką jis visą laiką laikė kišenėje. Kai pasiteiravau, kaip jis sužeidė ranką, nieko neatsakė, liūdnai nusišypsojo. Po poros dienų į ambulatoriją atėjo milicijos darbuotojas ir patikrino, kiek sunaudojama tvarsliavos žaizdoms perrišti. Liepė užvesti atskirą sąsiuvinį, kuriame turėjau registruoti ligonių adresus, diagnozę, kiek metrų tvarsliavos sunaudota.

Žiemą man dažnai tekdavo važiuoti pas ligonius į namus. Kartą miške mus sustabdė nepažįstamas vyras. Paklausęs, kas mes tokie esame, prašė apžiūrėti vieną ligonį. Vežėjas išsiderėjo, kad pirma apžiūrėčiau jo ligonį, nes labai silpnas. Kai grįžau namo, vyriškio miške nesutikome.

Tais laikais rajone autobusų dar nebuvo. Kartą reikėjo nuvažiuoti į Kauną. Nutariau pėsčiomis nueiti į Pabradę, o paskui traukiniu – į Kauną. Sutemo ir, eidamas mišku, paklydau. Užėjau į vieną trobą pasiklausti kelio, o ten radau tris ginkluotus partizanus. Visi išsigandome, o labiausiai – trobos šeimininkas, kuris mane pažino, bet greitai mes nusiraminome. Vėliau partizanai mane palydėjo iki pat Pabradės vieškelio. Jie mane pamokė, ką reikia sakyti, jeigu kas paklaustų, pas ką naktį miške buvau užėjęs ir ką mačiau.

Tais laikais žmonės labai pasitikėdavo gydytojais ir atvirai reikšdavo nepasitenkinimą sovietų valdžia. Į kolūkį žmonės dirbti buvo varomi prievarta, net ir pensininkai. Pasitaikydavo, kad pas gydytoją kolūkiečiai ateidavo skųstis, jog jį sumušė kolūkio pirmininkas. Nebuvo jokio noro dirbti veltui, nes už darbą atlyginimo beveik negaudavo. Už visų metų darbą kolūkietis galėjo gauti pusmaišį grūdų. Dauguma jų gyveno pusbadžiu. Tais laikais vietoje žodžio „vogti“ net ir prokurorai sakydavo „grobstyti“. Suprantama, jeigu nenori mirti iš bado, reikia „grobstyti“.

Sovietinė „demokratija“ labai nemėgo kritikos. Kritikai buvo laikomi liaudies priešais. Dirbant rajono sveikatos apsaugos skyriaus vedėju, iš sveikatos apsaugos ministro Penkausko buvo gauta anketa, kurioje klausiama, kaip gyventojai aprūpinami maisto produktais. Parašiau, kad aš pats negaliu nusipirkti duonos nei parduotuvėje, nei turguje, todėl duonos nevalgau. Mano atsakymai į ministerijos anketą labai papiktino rajono LKP pirmąjį sekretorių. Jis pažadėjo mane taip „pamaitinti“, kad aš tai atsiminčiau visą savo likusį gyvenimą. Mano laimei, žmonių trėmimas į Sibirą pasibaigė, ir aš likau „nepamaitintas“.

Praėjo ne penkiolika, o 40-50 metų, kai sovietinėje Lietuvoje žmonės pradėjo geriau gyventi – galėjo duonos nusipirkti lengviau.

Jonas NAGINEVIČIUS

Kaunas

© 2005 "XXI amžius"