Atnaujintas 2005 vasario 18 d.
Nr.14
(1315)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Neblėstantis Fatimos įvykių aktualumas

Popiežius Jonas Paulius II
2000 m. gegužės 13 d.
Fatimoje susitinka
su Švč.M.Marijos
regėtoja seserimi Liucija

Kai vasario 13 dieną Šventasis Tėvas, po ligos truputį sustiprėjęs, Šv. Petro aikštėje visiems paskelbė: „Aš atliksiu savo misiją“, tuomet (tą pačią dieną) Portugalijoje, Coimbros kaimelyje, Viešpats Dievas pasišaukė pas save ypatingų Fatimos įvykių – Švč. M. Marijos apsireiškimų (1917 m.) regėtoją, vienuolę karmelitę Liuciją, kuri, sulaukusi 97 metų, garbingai pabaigė savo žemiškąją misiją.

Tai liūdna, bet drauge ir džiugi žinia. Liūdna, nes netekome tos, per kurią (taip pat ir per regėtojus Pranciškų bei Jacintą) Mergelė Marija prieš kelis dešimtmečius Fatimoje įspėjo žmoniją: jei ji neatsivers, tai yra jei žmonės (per atgailą) protu ir širdimi neatsigręš į savo Gelbėtoją Jėzų Kristų ir nepakeis savo gyvenimo būdo, tada pasaulį ištiks didžiulės nelaimės.

Deja, tuo metu nebuvo tinkamai atsiliepta į Dievo Motinos labai svarbius prašymus. XX amžiuje pasaulį sukrėtę karai, koncentracijos stovyklų ir gulagų baisumai paliudijo daugelio žmonių širdžių nejautrumą minėtiems Fatimos antgamtiniams apreiškimams, kurie buvo palydimi ypač stipraus ženklo: 1917 m. spalio 13 d. vidudienį, per paskutinįjį Marijos apsireiškimą, 70 tūkst. žmonių, susibūrusių Taikos klonyje, staiga, išvydę nepaprastą saulės šviesos kaitaliojimą ir jos judėjimą, puolė ant kelių ir meldė Dievą, kad jiems būtų atleistos nuodėmės. Tada įvyko ir stebuklingas pasveikimas: 47 metų moteris bematant išgijo nuo sunkios ir nepagydomos sunkios tuberkuliozės.

Regėtojos Liucijos mirtis yra mums ir tam tikro dieviško gerumo ženklas: juk ją Viešpats pasišaukė būtent 13 dieną, kuri tiesiogiai mums primena šešis Fatimos apsireiškimus, įvykusius (per kelis mėnesius) per Marijos pamėgtą būtent 13-ąją dieną.

Tačiau prasmingiausias sesers Liucijos laikinojo gyvenimo ženklas – jos ilgo ir prasmingo gyvenimo pavyzdys, liudijantis, kad ją Viešpats pasirinko ne vien skelbti pasauliui atsivertimą, atgailą ir susitaikinimą, bet taip pat ją pašaukė ir gyventi taip, kad, pasitikėdama gyvuoju Dievu ir galingu Marijos užtarimu, ji (su krikščioniškai pakiliu nusiteikimu) būtų visados pasirengusi apleisti laikinąją kūno būstinę ir keliauti į Viešpaties laimės namus (plg. 2 Kor 5, 8 ), kuriuose, manau, jau nebetenka abejoti, ji jau veidas į veidą susitiko ne vien su savo pusbroliu Pranciškumi ir pussesere Jacinta (Bažnyčios paskelbtais palaimintaisiais), bet ir su pačia (saule žėrinčia) dangaus Karaliene Marija bei su nuostabiuoju Švenčiausiuoju triasmeniu Dievu.

Šiemetė Gavėnia tegul mums tampa dar didesnės malonės laiku, nes, prisimindami regėtojos Liucijos iškeliavimą į dangų, pagalvokime, kokią papildomai didelę mums Viešpats suteikė dovaną: dėl Liucijos netekties kylantis naujas susidomėjimas Fatimos apreiškimais yra puiki proga su dar tvirtesniu pasiryžimu laikytis Dievo Motinos duotų pamokymų, kurių pritaikymas kasdienybėje padės mums nutiesti trumpiausią ir tiesiausią kelią į mūsų Dievo Tėvo namus.

Kun. Vytenis VAŠKELIS

EPA-ELTA nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija