Atnaujintas 2005 vasario 25 d.
Nr.16
(1317)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pagarba apsireiškimų Fatimoje regėtojai ir liudytojai

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas
Paulius II ir sesuo Liucija

Sesuo Liucija (1907-2005)

Popiežiaus ir sesers Liucijos dvasinis artumas

Popiežius Jonas Paulius II ir kiti Bažnyčios hierarchai dalijosi prisiminimais, rodydami pabrėžtiną pagarbą paskutiniajai Dievo Motinos apsireiškimų Fatimoje liudytojai karmelitei seseriai Lucijai doš Santoš, kuri Koimbros vienuolyne Portugalijoje mirė vasario 13 dieną, sulaukusi beveik 98 metų amžiaus. Šventojo Tėvo vardu žymiosios regėtojos laidotuvių šv.Mišių koncelebracijai vadovavo Genujos (Italija) arkivyskupas kardinolas Tarsizijus Bertonė, kuris anksčiau, dirbdamas Tikėjimo doktrinos kongregacijos sekretoriumi, susitikimuose su seserimi Liucija aptarinėjo vadinamosios trečiosios Fatimos paslapties paskelbimo detales. Paskutinis toks susitikimas įvyko 2003 metais, kada sesuo Liucija įteikė kardinolui T.Bertonei savo lazdą ir paprašė, kad ją perduotų sergančiam popiežiui Jonui Pauliui II, kuriam buvo sunku vaikščioti.

Pats Šventasis Tėvas su Dievo Motinos apsireiškimų regėtoja buvo susitikęs Fatimoje tris kartus. Pirmasis susitikimas įvyko 1982 m. gegužės 13 d., kai, praėjus lygiai metams po turko teroristo pasikėsinimo į Jono Pauliaus II gyvybę, Popiežius buvo nuvykęs į šventovę Portugalijoje padėkoti Švč. Mergelei Marijai už išgelbėtą gyvybę. Tada jo pageidavimu viena iš Šventojo Tėvo kūno išimtų kulkų buvo įmontuota į Fatimos Dievo Motinos statulos karūną. Antrasis susitikimas įvyko 1991 metais, kai buvo minimas to žiauraus pasikėsinimo dešimtmetis. Pagaliau trečią kartą Popiežius ir sesuo Liucija susitiko Fatimoje 2000-ųjų šventųjų metų gegužės 13-ąją, kada atvykęs Jonas Paulius II paskelbė palaimintaisiais kitus du apsireiškimų regėtojus – mažuosius piemenėlius Jacintą Marto (1910-1920) ir Pranciškų Marto (1908-1919).

Užuojautos laiške, adresuotame Koimbros vyskupui Albinui Kletui, popiežius Jonas Paulius II pripažino, kad jį labai stipriai paveikė žinia apie sesers Liucijos mirtį, kuri „dangiškojo Tėvo buvo pašaukta į Jo Amžinybės buveinę“. Šventasis Tėvas taip pat priminė tas susitikimuose su karmelite vienuole patirtas emocijas ir kad tie „dvasinės draugystės ryšiai ilgainiui tik stiprėjo“. Jonas Paulius II esąs labai dėkingas už sesers Liucijos maldas, kurios jam itin padėjo sunkių išbandymų akimirkomis. Popiežius ypač pabrėžė regėtojos „išskirtinę misiją“, kurią jai kartu su anksti mirusiais giminaičiais Jacinta ir Pranciškumi patikėjo Švč.Mergelė Marija per 1917 metais vykusius apsireiškimus.

Šią misiją ištikimai vykdydama iki paskutinių gyvenimo dienų, „sesuo Liucija palieka mums didžios ištikimybės Viešpačiui ir džiaugsmingo paklusnumo dieviškajai Jo valiai pavyzdį“, rašo Popiežius. Melsdamas, kad Viešpats už tarnystę Bažnyčiai gausiai atlygintų šiai „kukliai ir pamaldžiai karmelitei, kuri paaukojo gyvenimą Kristui, pasaulio Išganytojui“, Jonas Paulius II prašo ir Švč. Mergelės Marijos, kad ji „lydėtų šios savo pamaldžios dukters sielą į laimingą susitikimą su dieviškuoju Jaunikiu“.

Pastarosiomis savaitėmis dėl senatvės ir fizinio silpnumo sesers Liucijos sveikata ėmė sparčiai blogėti. Gavęs apie tai žinią, popiežius Jonas Paulius II pasiuntė vienuolei dvasinio pastiprinimo laišką, kuris jai buvo perskaitytas mirties dieną - vasario 13-ąją. Kaip patvirtino šalia sesers Liucijos iki pabaigos buvęs Koimbros vyskupas A.Kletas, ji labai nudžiugo gavusi šį laišką su Šventojo Tėvo palaiminimu ir „tai galbūt buvo paskutinė reakcija, kuri ją siejo su šiuo gyvenimu“. Atsiųstame laiške Popiežius rašė apie savo artumą ir maldas Dievui, kad sesuo Liucija galėtų „išgyventi šį skausmo ir kančios momentą“ su būdinga „velykine dvasia“.

Prie sesers Liucijos iki paskutinio jos atodūsio buvęs jos sūnėnas salezietis kunigas Žozė doš Santošas Valinjas taip pat sakė, kad ši karmelitė, kuri „iki paskutinės akimirkos meldėsi už Popiežių ir jo sveikatą“, labai džiaugėsi iš Jono Pauliaus II gautu padėkos laišku su apaštaliniu palaiminimu ir prašė duoti laiško lapus palaikyti rankose. Pati sesuo Liucija jau buvo beveik apakusi, ir Šventojo Tėvo laišką jai perskaitė šalia buvusios jos bendruomenės seserys karmelitės. Įdomu, kad kai paskutinėmis gyvenimo valandomis sesuo Liucija sužinojo apie gautą Popiežiaus laišką, ji „staiga tarsi atgavo visą savo prarastą stiprybę ir jos mažos akys tiesiog spinduliavo“, duodamas interviu italų katalikų laikraščiui „Avvenire“ pasakojo kunigas Ž.Santošas Valinjas. Jis buvo pirmasis, kuris, Koimbros karmeličių paprašytas, aukojo šv.Mišias už savo mirusios tetos sielą.

Ištikimybė savo misijai

Sesers Liucijos laidotuvės tapo ne tik bažnytiniu, bet ir valstybiniu įvykiu katalikiškoje Portugalijoje. Šalies premjeras Pedras Santana Lopešas vienuolės laidotuvių dieną, vasario 15-ąją, paskelbė nacionalinį gedulą. Buvo laikinai pristabdyta rinkimų kampanija, - parlamento rinkimai Portugalijoje įvyko vasario 20 dieną, - kad visi žymiausi politikai galėtų tinkamai atsisveikinti su žymiąja Fatimos regėtoja. Į laidotuves atvyko dešimtys tūkstančių tikinčiųjų iš visos Portugalijos. Visi, žinoma, negalėjo sutilpti į Koimbros katedrą ir ceremoniją stebėjo susitelkę gretimose aikštėse ir gatvėse.

Laidotuvių šv.Mišias kartu su Popiežiaus atstovu kardinolu T.Bertone koncelebravo beveik visi, tai yra 35 portugalų vyskupai. Homiliją pamaldose pasakęs Portugalijos sostinės Lisabonos arkivyskupas (tradiciškai turintis patriarcho titulą) kardinolas Žozė da Krusas Polikarpas prieš tai spaudos konferencijoje pažymėjo, kad, mirus seseriai Liucijai, Fatima prarado paskutiniąją tiesioginę apsireiškimo liudytoją. Todėl Bažnyčiai reikia sutelkti pastangas, kad didysis Dievo Motinos apsireiškimų metu perduotas mokymas liktų svarbus visam laikui. Be to, ganytojas homilijoje pažymėjo, kad ta „nepaprasta“ dovana, kurią sesuo Liucija gavo žiūrėdama ir klausydama Švč. Mergelės Marijos, nebūtų turėjusi prasmės, jeigu sesuo Liucija nebūtų išgirdusi kvietimo atsiversti ir sekti Jėzumi Kristumi ir gyvenusi Juo kiekvieną savo gyvenimo akimirką.

Taip pat ir kiekvienam krikščioniui su krikštu gauta nepaprasta malonė yra bereikšmė, jeigu jis nekeičia savo gyvenimo pagal tikėjimo reikalavimus. „Dievas pašaukia mus ir patiki mums įvykdyti mūsų misiją. Liucija atpasakojo savo memuaruose Dievo Motinos apsireiškimą su vaikišku paprastumu, – kalbėjo kardinolas Ž.Polikarpas. – Fatimos piemenėliai priėmė nelauktai patirtą regėjimą kaip misiją, kaip kažką ypatingą, ką Švč. Mergelė Marija prašė jų padaryti“. Ir būtent sesuo Liucija geriausiai supranta savo paskirtį būti Fatimoje atskleisto mokymo perteikėja pasauliui. „Pranciškus buvo kontempliatyvus ir labiau mėgo patylėti. Jacinta, visada vaikiškai linksma, taip pat beveik nieko nekalbėjo, - aiškino Lisabonos patriarchas. – Tuo tarpu Liucija visada buvo ištikima savo misijai skleisti Fatimos mokymą, kuris ragina žmones atgailauti, atsiversti ir būti pamaldžius“. Todėl šiandien juos turi labiausiai jaudinti ne tiek sesers Liucijos žemiškoji mirtis, bet žinojimas, kad „tarp Fatimos ir dangaus nutiestas naujas tiltas“.

Laidotuvėms vadovavęs kardinolas T.Bertonė interviu Vatikano radijui apibūdino seserį Liuciją kaip „spinduliuojančią asmenybę, kupiną džiaugsmo dėl tų įvykių, kurių dalyve jai teko būti, taip pat kupiną draugiškumo Jėzui, draugiškumo Jėzaus ir mūsų Motinai Marijai“. Ji buvo „išskirtinė moteris, bet paprasta, maldos ir malonės moteris“, kuri jautė artumą visiems žmonėms, nes buvo didžios vilties gavėja ir perteikėja žmonijai. Kardinolas taip pat pripažino, kad sesuo Liucija išlaikė didelę pagarbą Marijai, suvokdama savosios misijos svarbą. Jis priminė, kad vienas paskutiniųjų reikšmingų vienuolės darbų buvo jos knyga „Fatimos mokymo paraginimai“, kuri kaip tik rodo sesers Liucijos ištikimybę savo misijai skleisti Dievo Motinos perduotus Fatimoje paraginimus melstis, atgailauti ir atsiversti. Šios svarbios knygos publikavimui ji prašė Šventojo Sosto ir Popiežiaus leidimo, taip suvokdama visą atsakomybę, kad Fatimos mokymas pasklistų tarp daugybės žmonių tikrai teisinga forma.

Kardinolo T.Bertonės nuomone, svarbiausias dvasinis sesers Liucijos paveldas yra „jos didelis artumas Dievui ir Marijai, pirmajai bendradarbei skelbiant Jėzaus Karalystę, vadinasi, ir esminei bendradarbei visame išganyme“. Sesuo Liucija regėjo Mariją ir „buvo Marijos pasirinkta dėl jos širdies paprastumo kartu su kitais dviem Fatimos mažaisiais piemenėliais“. Tuo pačiu ji visiems palieka atminimą ir kartu įpareigojimą: būti kartu su Marija išganymo bendradarbiais. Šis bendradarbiavimas gali vykti labai paprastai: per maldą, savojo gyvenimo sušventinimą, atgailą, atsiteisimą už pasaulio nuodėmes, kas taip pat gali padėti pakeisti žmonių širdis visais laikais ir visose vietose.

Po vasario 15 dienos gedulingų šv.Mišių sesuo Liucija buvo laikinai palaidota Koimbros karmeličių vienuolyno, kuriame praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, kapinėse. Tačiau pagal jos pačios pageidavimą šiais metais sesers Liucijos palaikai bus perkelti į Fatimos šventovę ir amžiais palaidoti šalia jos giminaičių palaimintųjų Pranciškaus ir Jacintos Marto. Katalikų žinių agentūros „Asia News“ paklaustas apie sesers Liucijos beatifikacijos galimybes, kardinolas T.Bertinė sakė, kad jos „gyvenimas bus ištirtas“. Žinoma, šis tyrimas nebus toks lengvas, kaip jos brolio Pranciškaus ir sesers Jacintos atveju, kurie mirė labai jauni. Sesuo Liucija nugyveno ilgą gyvenimą, yra daug parašiusi, ne visi tekstai dar žinomi, ir visa tai reikia išnagrinėti. „Bet aš esu tikras, kad ji netrukus prisijungs prie savo mažųjų giminaičių, kurie jau iškelti į altoriaus garbę“, - sakė kardinolas T.Bertonė.

Dievo Motinos nurodymų laikymasis

Tačiau kardinolas nenurodė laiko, kada gali būti pradėta tirti sesers Liucijos beatifikacijos byla, ir abejotina, ar Šventasis Tėvas ryšis šį procesą pradėti anksčiau nei praėjus penkeriems metams nuo galimo kandidato į šventuosius mirties, kaip ir nurodo Bažnyčios kanonai. Išimtis buvo padaryta tik palaimintajai Motinai Teresei iš Kalkutos, kurios byla buvo pradėta nagrinėti praėjus vos pustrečių metų po vienuolės mirties 1997-aisiais. Žinoma, galbūt popiežius Jonas Paulius II norėtų kuo greičiau beatifikuoti ir seserį Liuciją, su kuria, kaip ir su Fatimos šventove, jį sieja artimas dvasinis ryšys. Bet, kaip mano jėzuitas kunigas Paolas Molinaris, kuris buvo palaimintųjų Pranciškaus ir Jacintos bylų postulatorius, sesers Liucijos atveju skubėti nereikėtų.

„Mes turime vengti, kad žmonės negalvotų, jog ji buvo beatifikuota ar kanonizuota vien dėl patirtų regėjimų“, - sakė kunigas P.Molinaris katalikų žinių agentūrai CNS. Dievo Motinos apsireiškimai ir jos mokymas iš tikrųjų darė didžiulę įtaką sesers Liucijos gyvenimui, bet savaime nepadarė jos šventos. „Ji priėmė mokymą ir pagal jį gyveno daugiau nei 80 metų, paaukodama savo gyvenimą už nusidėjėlius. Tai jau yra šventumas, ne vien tik regėjimų malonės priėmimas“, - aiškino jėzuitas. Kaip tik penkerių metų laukimo laikotarpis leis Bažnyčiai patvirtinti, jog daugelis tikinčiųjų pasaulyje pripažįsta, kad sesuo Liucija gyveno tikrai šventu krikščionišku tikėjimu, dalydama Dievo meilę, gailestingumą ir gėrį visiems, nes sekė Jėzaus Kristaus gyvenimo pavyzdžiu, teigė kunigas P.Molinaris.

Gimusi 1907 m. kovo 22 d. Alžustrelio kaimelyje netoli Fatimos, Liucija buvo vyriausia iš trijų vaikų, 1917-aisiais susitikusių su apsireiškusia Švč.Mergele Marija. Pirmasis susitikimas įvyko gegužės 13 dieną, kai vaikai ganė šeimos galvijų bandą. Sukalbėję rožinį, jie pamatė „moterį, skaistesniais už saulę drabužiais“. Apsireiškusi Dievo Motina ragino atgailauti, melstis už taiką ir už nusidėjėlių atsivertimą. Apsireiškimai kartojosi kiekvieną mėnesį tą pačią 13-ąją dieną, paskutinysis įvyko 1917 m. spalio 13-ąją, jau stebint daugiau nei 70 tūkst. žmonių miniai. Tą dieną Marija vaikams pasakė, kad ji yra Šventojo Rožinio karalienė, ir prašė jos garbei Fatimoje pastatyti koplyčią, kas ir buvo padaryta. Po išsamaus bažnytinio tyrimo, 1930 m. spalio 13 d. tuometinis Fatimos vyskupas Žozė Alvešas Koreija da Silva paskelbė apaštalinį laišką, kuriuo pripažino, kad Fatimoje vykę apsireiškimai yra verti tikėjimo ir leidžiamas jų viešas pamaldumas. Nuo to laiko Fatima tapo pripažinta Dievo Motinos šventove, į kurią atvyksta piligrimų iš viso pasaulio.

Apsireiškimus patyrę vaikai buvo kilę iš neturtingų šeimų, nelankė mokyklos, nemokėjo rašyti, todėl įvykusių stebuklų prasmę jiems apibūdinti buvo nelengva. Palaimintieji Jacinta ir Pranciškus mirė anksti, o Liucija pradėjo lankyti mokyklą tik 1921-aisiais, tai yra turėdama jau 14 metų. Ji buvo priimta į seserų dorotiečių mokyklą Vilare, netoli Porto miesto. 1925 m. spalio 24 d. Liucija buvo priimta postulante į šią vienuoliją ir apsigyveno Tuji konvente Ispanijoje. 1928 metais davė pirmuosius, o 1934 m. spalio 3 d. – amžinuosius vienuoliškus įžadus ir gavo Marijos, Skausmingosios Motinos, vardą. 1946 metais grįžo į Portugaliją ir, gavusi Popiežiaus leidimą, po dvejų metų įstojo į griežtesnės regulos seserų karmeličių kongregaciją, apsigyveno Šv. Teresės konvente Koimbros mieste. 1949 m. gegužės 31 d. ji vėl davė amžinuosius įžadus ir gavo Jėzaus ir Nekalčiausios Širdies Marijos Liucijos vardą.

Praėjusio XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sesuo Liucija viešai paskelbė pirmąsias dvi Fatimos paslaptis, kurias Dievo Motina perdavė regėtojams per 1917 metų apsireiškimus. Jose kalbama apie didžiąsias pasaulio nelaimes – Antrąjį pasaulinį karą, komunizmo kilimą Rusijoje, tikinčiųjų persekiojimus per totalitarinių režimų valdymą. Šie perspėjimai dėl kataklizmų, kurių priežastis – nuodėmė, praėjusiame šimtmetyje tapo tikrove, atnešusia dešimtis milijonų aukų. Kaip gynimosi priemones Švč. Mergelė Marija nurodė atsivertimą, maldą ir atgailą, taip pat pasaulio ir Rusijos paaukojimą jos Nekalčiausiajai Širdžiai.

Gavęs šią žinią, popiežius Pijus XII 1942 metais įvykdė Fatimos Dievo Motinos pageidavimą paaukodamas pasaulį jos Širdžiai. Po poros metų jis Bažnyčioje įvedė liturginę Marijos Nekalčiausiosios Širdies šventę, kuri minima rugpjūčio 22 dieną. Kaip teigiama, šis paaukojimas sąlygojo radikalų posūkį Antrajame pasauliniame kare ir nacizmo žlugimą. 1984 metais popiežius Jonas Paulius II pakartojo pasaulio paaukojimą Dievo Motinai, prieš tai išsiuntęs visiems katalikų ir stačiatikių hierarchams laišką, prašydamas prisijungti prie šio iškilmingo akto. Vėliau sesuo Liucija sakė, kad Marija priėmė šią konsekraciją Romos Šv. Petro aikštėje prie specialiai iš Fatimos atgabentos jos statulos. Tą patvirtino netrukus prasidėję didieji politiniai įvykiai Europoje, atvedę prie Berlyno sienos griuvimo ir sovietinio komunizmo žlugimo.

Atskleistos visos paslaptys

Ilgiausiai išbuvo neatskleista trečioji Fatimos paslaptis, kurios aprašymą sesuo Liucija parengė 1944 metais, tačiau prašė, kad tekstas nebūtų paskelbtas iki 1960 metų. Dokumentas 1957 metais pasiekė Vatikaną, su juo susipažino popiežiai Pijus XII, Jonas XXIII, Paulius VI, bet jie neleido jo turinio atskleisti viešai. Tik popiežius Jonas Paulius II nusprendė, kad XXI amžiaus pradžia yra tinkamas laikas atskleisti trečiąją paslaptį. Tuo labiau kad ilgas jos įslaptinimas sąlygojo daugelio legendų kūrimą, kuriose minimas siaubingos pasaulio ateities vizijos. Apie greitą Fatimos trečiosios paslapties atskleidimą, leidus Šventajam Tėvui, buvo pranešta 2000 metų gegužę, per Dievo Motinos regėtojų Pranciškaus ir Jacintos beatifikacijos iškilmes.

Po kelių savaičių Tikėjimo doktrinos kongregacijos paskelbtame dokumente kartu su sesers Liucijos aprašytos paslapties rankraščio faksimile buvo pateiktas teologinis jos aiškinimas, kuriame patvirtinta, jog šis regėjimas simboliškai nurodo tą prievartą ir kentėjimus, kuriuos XX amžiuje krikščionys patyrė dėl totalitarinių režimų, ypač ateistinio komunizmo. Tekste taip pat kalbama apie „vyskupą, dėvintį baltais drabužiais“, kuris krito pašautas kareivių paleistų strėlių ir kulkų. Kaip teigiama Vatikano trečiosios Fatimos paslapties interpretacijoje, toje vizijoje perspėta apie pasikėsinimą į popiežių Joną Paulių II. Į jį buvo šauta 1981 m. gegužės 13 d. ir jo gyvybę paskutinę sekundę stebuklingu būdu išgelbėjo Švč. Mergelė Marija, už ką Šventasis Tėvas nuolat dėkoja.

Dar vienas Vatikano pareiškimas, susijęs su Fatimos paslaptimis, buvo paskelbtas 2001 m. gruodžio 20 d. po lapkričio mėnesį įvykusio Tikėjimo doktrinos sekretoriaus, tuomet dar arkivyskupo T.Bertonės pokalbio su seserimi Liucija. Šį pokalbį Koimbros vienuolyne, taip pat dalyvaujant palaimintųjų Pranciškaus ir Jacintos bylos vicepostulatoriui kunigui Luisui Kondorui ir konvento vyresniajai, paskatino prieštaringi kai kurių „fatimistų“ grupių tvirtinimai, kad Bažnyčia esą ne viską paskelbusi, ką Švč. Mergelė Marija per apsireiškimus pasakė regėtojams.

„Pastaraisiais mėnesiais, ypač po liūdnų 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristų išpuolių pasekmių, spaudoje pasirodė straipsnių, kuriuose rašoma apie naujus sesers Liucijos patirtus apsireiškimus ir jos laiškus Popiežiui su apokaliptinėmis Fatimos žinios interpretacijomis, - teigiama Vatikano dokumente. - Dar daugiau, keliamas įtarimas, kad Šventasis Tėvas publikavo nevisą trečiosios paslapties tekstą, ir „fatimistų“ sąjūdžiai kartoja kaltinimus, kad Šventasis Tėvas dar nepaaukojo Rusijos Marijos Nekalčiausiajai Širdžiai“.

Pareiškime nurodoma, jog kai arkivyskupas T.Bartonė to paklausė pačios Fatimos apsireiškimų regėtojos, ji patvirtino, kad skaičiusi Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumentą, aiškinantį trečiąją paslaptį, ir kad jame „buvo viskas publikuota, daugiau neliko jokių paslapčių“. Sesuo Liucija taip pat pabrėžė, kad jeigu ji būtų patyrusi naujų Dievo Motinos apsireiškimų, ji pirmiausia apie juos „būtų pranešusi Šventajam Tėvui“. Jų pokalbyje buvo nepritarta suspenduoto „a divinis“ kanadiečio kunigo Nikolaso Granerio iniciatyvoms rinkti parašus, kad Popiežius galutinai paaukotų Rusiją Marijos Nekalčiausiajai Širdžiai. Sesuo Liucija kalbėjo arkivyskupui T.Bertonei: „Karmelio bendruomenė atmetė bet kokias parašų rinkimo formas. Kaip aš jau buvau sakiusi, Dievo Motinos reikalautas paaukojimas buvo atliktas 1984 metais, ir jis buvo dangaus priimtas“.

Po sesers Liucijos mirties Kanadoje veikiančiam „Fatimos centrui“ vėl pareikalavus internete, kad būtų paskelbtas „visas trečiosios paslapties tekstas“, vykdamas į portugalės vienuolės laidotuves, kardinolas T.Bertonė vasario 14 dieną dar kartą kategoriškai atmetė bet kokius svarstymus, kad neva kas nors dar liko įslaptinta. Jis taip pat nurodė, jog savo paskutiniajame susitikime su seserimi Liucija, įvykusiame 2003 metais, jis dar kartą paklausė, ar ji ką nors yra parašiusi prieš ar po trečiosios paslapties viešo publikavimo. „Ji pati patvirtino, kad daugiau nieko nėra rašiusi prieš ar po to“, - sakė kardinolas T.Bertonė.

Po laidotuvių kardinolas pranešė, kad sesers Liucijos kompiuteris, visi dienoraščiai ir kita rašytinė medžiaga, rasta jos vienuolyno celėje, buvo surinkta ir užantspauduota. „Jie bus išsamiai ištirti beatifikacijos procese, kuris netrukus turėtų prasidėti“, – paaiškino kardinolas. Jis taip pat prisiminė, jog kada 2003 metais aplankė seserį Liuciją, atsisveikindamas sakė, jog po kiek laiko vėl ją aplankys. „ Ji man pasakė, kad jos gyvos daugiau nebepamatysiu, bet atvyksiu tik palaiminti jos karstą. Sesuo Liucija netgi tai žinojo“, - žurnalistams kalbėjo kardinolas T.Bertonė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija