Atnaujintas 2005 kovo 2 d.
Nr.17
(1318)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Mano mokytoja

Petronėlė Orintaitė
apie 1931 m.

Švenčiant Petronėlės
Orintaitės 90-mečio sukaktį
su dukraitėmis (iš kairės):
Daina, Marcelė, Petronėlė
Orintaitė, Viltis, ant kelių –
Andrėja ir rašytojos
vyras Kazys Januta

Mokytoja! Tai šventas ir kerintis žodis, nes jame užkoduota meilė ir žinios, o kiekviena iš šių sąvokų ir terminų dar turi dešimtis kartų gyvybės ir šviesos stebuklingų šaltinių. Tuo magišku žodžiu galime apdovanoti ir motinas, ir rašytojus. Taigi kalbėsiu jums apie žymią lietuvių rašytoją, talentingą pedagogę Petronėlę Orintaitę. Vasario 18-ąją sukako 100 metų nuo jos gimimo. Beje, vasario 18-oji – mano jau mirusios mamos, taip pat pedagogės, vardadienis. O sakome, kad nesą iš pirmo žvilgsnio nematomų dvasinių ryšių. Viešpats, iš anksto numatęs, supynė mūsų likimus. Pirmąkart P.Orintaitės noveles ir eilėraščius dar vaikystėje aptikau mamos prenumeruotoje „Naujojoje vaidilutėje“. Ir jos nuotrauką iš to meto pamenu.

Tuo tarpu asmeniškai su rašytoja susipažinau tik 1970 metų vasarą, išvykusi į Kaliforniją. Ten ją aplankiau paprašyta savo lietuvių kalbos mokytojos ir P.Orintaitės bendrakursės Onos Dabritaitės. Tai ir prasidėjo mūsų ūtariavimas laiškais. Bendravimas ypač suaktyvėjo, kai, sunkiai susirgusi, palikau Lietuvių literatūros muziejų. Jos pasiklausinėdama, rinkau medžiagą didesniems darbams. Gerai, kad per tą laiką jau visi galėjo susipažinti su P.Orintaitės išeivijoje išėjusiomis prozos, lyrikos (išleido „Santara“ ir „Vaga“) ir vaikams (rašytojos paprašyta, suradau tinkamą „Varpo“ leidyklą) knygomis. Tačiau jos, pedagogės, kelias visai užmirštas, nes buvę P.Orintaitės kolegos jau seniai pas Viešpatį, o ir didžiuma iškiliausių jos mokinių - taip pat. Rašytojos pėdomis pasekė ne vienas jos buvęs mokinys: Sonė Pipiraitė-Tomarienė, Eduardas Mieželaitis, Vladas Mozūriūnas, Augustinas Savickas, gimnazijoje buvęs daug žadantis beletristas (parašė ne vieną knygą, bet pirmenybę atidavė tapybai), Julija Švabaitė-Gylienė, Kazys Bradūnas, Rimvydas Šilbajoris, Balys Auginas, Albinas Baranauskas, puikūs žurnalistai Vytautas Gedgaudas, Jonas Daugėla, Antanas Kučys, E.Daniliauskas ir daugelis kitų mokslininkų ar įvairių profesijų puikių specialistų.

P.Orintaitės ryšiai su savo mokiniais niekada nenutrūko. Ypač jie glaudūs išeivijoje, kai reikėjo artimo žmogaus patarimo, trūko gero žodžio. Ji domėjosi savo mokinių kūrybiniu darbu ir kultūrine veikla. Ta pačia meile savo mokytojai atsiteisdavo ir jie. Ak, tiesa, nepaminėjau, kokiose vietovėse P.Orintaitė dirbo pedagoge. Dirbo Tauragės mokytojų seminarijoje, Mažeikių, Vilkaviškio, Šiaulių, Kauno, Vilniaus ir vėl Vilkaviškio gimnazijose bei, išvykusi į Vakarus, Augsburgo lietuvių gimnazijoje. Kalbėdamas apie rašytoją, savo buvusią mokytoją Šiauliuose, poetas B.Auginas primena senovės graikų posakį, kad poetų lūpomis teka medus; P.Orintaitė, sugrįždama išeivijoje prie lyrikos, „savo meduotomis lūpomis nori paliesti skaitytojo širdį“!

Pacituosiu čia ir dalį P.Orintaitės laiško, parašyto B.Auginui, mirus jo žmonai ir pasirodžius naujam jo rinkiniui: „...Tau poezija lyg iš „Dievo malonės“ savaimingai sraunia tėkme vingiuoja lengvai ir grakščiai, be kliuvinių. O dabar jauni poetai pradeda eiliuoti vis keistai nerdamies iš kailio, metaforas vartalioja be darnumo ir švelnaus skambumo, net verčiasi neįmanomais kalambūrais, siekdami originalumo, kad kaip nors iš kitų išsiskirtų. Kartais bet savo „gudrumais“ užstelbia turinio vertę (taip nuslepia ir savo asmens išminties lėkštumą).

Tad Tau tebus šviesesnė nuotaika ir savas nelaimes pergyvenant. Ir linkiu Lietuvos taip sunkiu laisvėjimu (laiškas rašytas 1994 01 30 – M.M.) dar pasitikėti, būti optimistu.

Pas mus miela Žemelė vėl pasipurtė, dar ir dabar vis savo stambią nugarą šiaušia ir vėl kasdien pakrato gaurus! O vis tiek reikia mylėti šitą raguotą ir nervingą pasaulį ir juo džiaugtis.

Taigi dar pagyvenkime gabalėlį! Tegyvuoja poezijos grožio versmės! P.Orintaitė“.

O štai kai mes, gyvojo žodžio almanacho „Ąžuolynas“ nariai, rengėmės aplankyti Vilkaviškį, gavau rašytojos laišką, kur ji su meile prisimena savo buvusius Vilkaviškyje gimnazistus, o dabar rašytojus K.Bradūną, J.Švabaitę ir A.Baranauską. Prisimindama džiaugiasi ne tik jų originaliu žodžiu, bet ir poelgiais realiame gyvenime.

Jos šiauliečių mokinių žodžiais, P.Orintaitės pasirodymas Šiauliuose supurtė sustingusią, apmusijusią atmosferą. Jos buvo visur. Rengė literatūros vakarus, į kuriuos kvietėsi ir savo buvusius studijų draugus rašytojus Salomėją Nėrį, Kazį Inčiūrą, Kazį Borutą, Antaną Miškinį, savo buvusius profesorius ar rašytojus, kuriuos gerai pažinojo ir gerbė, pavyzdžiui, Petrą Cvirką, Antaną Vienuolį... „Gimus“ „Naujajai Romuvai“ kartu su aktoriumi Valiu Derkinčiumi bandė pralaužti tenykščių inteligentų užsisklendimą, kviesdama prenumeruoti naują ir įdomų žurnalą. Gimnazijoje su savo mokiniais literatais rengė literatūrinius teismus. Ir vėl B.Augino atsiminimų žiupsnelis: „Ir su kokiu iškilmingumu buvome surengę Krėvės Skirgailos literatūrinį teismą! Visuomenė sugužėjo. Pilnut pilnutėlėje salėje mes, kaip Kauno valstybiniai prokurorai, atmintinai išmokę veikalą, rankiojom politiko Skirgailos nuodėmes. Bet labiausiai Šiaulių visuomenei padarė įspūdį lietuvio inteligento teismas, kai teisme, kabindami jam ant kaklo kartuvių virvę, paskelbėm rūsčią ištarmę, kad jis pasitaisytų ir nušvistų idealizmu, nes kitaip...

Teisėme ir girtuoklį, nuteisdami jį sąlyginai, kad apsigalvotų – juk darąs žalą šeimoms, visuomenei ir valstybei!

Visi tie literatūriniai teismai būdavo spalvinga atrakcija miesto negausių parengimų kalendoriuje. O kur mūsų pačių išvykos su savo kūryba į kitas gimnazijas, į ruošiamus gimnazijų literatūrinius vakarus? Ir visa tai mūsų Globėjos rūpesčiu ir pastangų dėka!“

Apie savo buvusią mokytoją Mažeikių gimnazijoje man rašė „Dirvos“ redaktorius V.Gedgaudas. „Ji buvo kukli, nesiekė būti pagarsinta ir man norint apie jos asmenį ką nors plačiau parašyti, sakydavo, kad ne laikas, reikia palaukti.

Aš ją aukštai vertinau kaip principingą asmenybę, ne vien tik kaip buvusią mano mokytoją ir paskutiniais metais pablogėjus jos sveikatai ir nustojus rašyti „Dirvai“ labai apgailestavau, netekęs tokios principingos bendradarbės. (...) 1976 m. „Dirva – Viltis“ išleido jos romaną „Erelių kuorai“, kurį iliustravo Marija Biržiškaitė-Žymantienė, o 1988 m. „Dirva–Viltis“ išleido jos poemą „Legendų liepsnos“, kurią iliustravo Birutė Vilkutaitytė-Gedvilienė, komedijos „Amerika pirtyje“ autoriaus Keturakio (J.Vilkutaičio) duktė.

(...) Klausiate, kaip buvo leidžiamos jos knygos. „Vilties“ draugija, kuri yra ir „Dirvos“ leidėja, iš knygų leidimo didelio „biznio“ nesitikėjo, kaip ir kitos leidyklos. Reikėdavo surasti momentą, kuris finansuotų atspausdinimą. Ir tokiu būdu gimdavo knyga. Surinkdavome patys ir autoriui honorarą mokėdavome knygomis“.

Apie P.Orintaitę ir jos mokinius būtų galima daug pasakoti, bet noriu skaitytojams pateikti šiek tiek žinių ir iš rašytojos kūrybinės virtuvės. Rašysiu cituodama jos laiškų fragmentus, nes taip bus autentiška. P.Orintaitė atėjo į literatūros pasaulį iš Zanavykų lygumų. Todėl man laiške ir rašo: „Many visas pagrindas kūrybai susitelkė savaime, nes įdomus ir turiningas pasaulis aplinkui klestėjo: šeima su samdiniais (įvairūs personažai!), darbų įvairybė. Sekmadienį vargonų muzika, giesmės, pamokslas, žmonių daug, miestas. Per gavėnią prie žibalinės giedam visi troboj iš kantičkų, dar švenčių pramogos (Velykos ypač!), suėjimai, šermenys, vestuvės, šokiai, dainos...“

Anksti išmoko skaityti ir skaitė, kas po ranka papuolė, pradedant kantičkomis, kalendoriais ir ano šimtmečio pradžioje išleistomis Žemaitės, Jono Biliūno, Vydūno ir kitų rašytojų knygelėmis. Ji buvo godi žinių. Baigusi Liepalotų pradinę, mokėsi Naumiestyje, po to baigė Vilkaviškio gimnaziją. Gimnazijoje gerai sekėsi rašiniai. Paskui pabandė ir laisvos kūrybos plunksną, tad gimnazijos savilaidoje tilpo ir jos pirmieji darbeliai. O jau įstojus į Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą (vėl cituoju P.Orintaitę) „...jau protu ėmiau suvokti, kad įdomu, malonu ką nors parašyti. Išsyk eilės, taip gera ir lengva posmą sudėti, pasiniūniuoti. „Naujosios vaidilutės“ savos draugės vis prašė, tai ir proza kokį vaizdelį iš savo buities patyrimo parašyti bandžiau“. Stiprūs buvo fakulteto literatai. Gyvos diskusijos, kūrybos aptarimai ugdė pasitikėjimą ir buvo, rašytojos žodžiais, „tikros kūrybos įžanga“. Didysis „deimančiukių“ ieškotojas ir jos universitete dėstytojas J.Tumas-Vaižgantas tuoj pastebėjo jaunąją autorę, skatino ir nepadėti plunksnos, ir pasirinkti Šatrijos Raganos kelią. Jis nunešė Petronėlės novelę į „Lietuvos aidą“. Ir tai buvo – vėl cituoju – „ne tik paskata, bet ir įpareigojimas“. Kita literatūrinė mokykla – V.Mykolaičio-Putino globojama „Šatrija“.

Per ketverius metus baigusi universitetą, išvyko į pirmąją darbovietę – Tauragės mokytojų seminariją. P.Orintaitė buvo mėtoma iš vienos mokyklos į kitą, ir tam buvo daug priežasčių, tad, kaip rašė man, nebuvo kada geriau susipažinti su aplinka. Bet jau kūrybinio darbo nemetė – įaugo tvirtai. Be poezijos, novelių ir net publicistikos rinkinių, pasirodė du jos romanai - „Paslėpta žaizda“ ir „Daubiškės inteligentai“, sukėlę nemažą audrą net švietimo sistemoje.

Okupacijos patirtis privertė ją su šeima pasitraukti į Vakarus. Tas kasdieninis pusbadžiu gyvenant kelias buvo labai sunkus ir anksti pakirto jos sveikatą. Tik rašytoja nepasidavė; kol pajėgė, aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje ir čia atsivėrė jos memuaristės galios (knygos „Ką laumės lėmė“ ir „Liepalotų medynuose“). Išeivijoje pasirodė Balės Vaivoraitės (ir Voveraitės) slapyvardžiais visa serija labai žodingų ir spalvingų knygų vaikams. Vaikams rašyti pradėjo, nes augo jos sūnelis, ir ji rūpinosi, kad ir kiti lietuvių vaikai neprarastų tapatumo, savo gimtosios kalbos turtų.

Apie patį kūrybinį procesą rašė: „...pagauta kūrybos skrydžio, niekad negalvojau apie laimės ir sotumo pelnus. Kaip biblinis pasaulio kūrimo mostas netikėtai atsiveria gajumo šaltinių versmės stebuklingu žodžiu: teesie! Taip, teesie visa, kas gyvenime miela ir skaudu, pikta ar džiaugsminga, – teesie! Tai unikalus savos širdies kraitis!“

Tie rašytojos P.Orintaitės laiškai man buvo nuoširdžiausios ir įdomiausios pamokos. Ir ne tik. Ji stebėjo mano gyvenimą, mano darbus, kartais pabardama, kad savo rašinius atiduodu periodikai, bet nesirengiu knygai. Todėl mano pirmosios atsiminimų knygos „Lyg anglys pelenuos...“ didžioji dalis ir skirta mano Mokytojai P. Orintaitei. Ji iki paskutinio atodūsio mane globojo savo patarimais ir meile: „Džiaugiuosi, kad išleisdinsi savo kūrybos perlų rinktinę, nors darbo ir rūpesčių apstu. O išmok taupyti laiką tik svarbiausiem dalykam. (...) Ir išmokite nedelsti nė valandos, aš (zanavykai tingūs – delsikai!) romano, nors jau parašytas, užbaigt padoriai, paruošti tinkamai nespėjau, o dabar akys neveikia, beviltiškai dar bandau kapstytis, deja, menkai ką išgaliu.

(...) Tu maitinkis savo poezija, tai gėrio ir grožio maistas šiame sugedusiame pasaulyje“.

Tada ir nesuvokiau, kad tai atsisveikinimo laiškas, kad tai palaiminimas, palydint į kelią. Nors visai neseniai rašydama mane jau ruošė: „Mudviejų darni ir prasminga draugystė ilgokai užtruko ir džiugino: dėkoju! Deja, mano žemiškų jėgų ištekliai baigiasi, jau ir taip gana daug šio pasaulio įdomybių išgyvenau. Reikia tarti sudiev“. Ir įdėjo savo paskutinįjį eilėraštį, kuris taip ir vadinasi „Sudiev“.

Ir dar. P.Orintaitė yra mums pavyzdys, kad, ir sunkiai sergant, reikia nepasiduoti; mobilizuoti visas vidines jėgas savo pozityviems darbams. Jau ne kartą rašytoja stovėjo prie mirties slenksčio, bet savo tvirtos valios, saviįtaigos dėka ji sugebėdavo pakilti, nes laukė dar neparašytos knygos.

Marija MACIJAUSKIENĖ

Ričardo Šaknio fotokopijos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija