Atnaujintas 2005 kovo 2 d.
Nr.17
(1318)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pasiaukojęs gimtajai kalbai ir kraštui

Petras KATINAS

Jonas Jablonskis savo
vaikaičių apsuptyje.
1925-1926 metų nuotrauka

Vasario 23 dieną paminėjome lietuvių kalbos tėvo, didelio tautos patrioto ir nenuilstančio mūsų kalbos puoselėtojo Jono Jablonskio mirties 75-ąsias metines, o gruodį minėsime ir šio kalbininko gimimo 145-ąsias metines.

Jonas Jablonskis (slapyvardis Rygiškių Jonas) gimė 1860 m. gruodžio 30 d. Kubilių kaime, dabartiniame Šakių rajone. Pradžios mokslus ėjo Šakių Naumiestyje, o 1872-1880 metais „ėjo klases“, kaip tuomet sakydavo, Marijampolės gimnazijoje. Su šiuo jo mokymusi Marijampolės gimnazijoje yra išlikę įdomių faktų. Mat Keturvalakių klebonas prelatas Šipaila, būsimojo kalbininko dėdė, pasižadėjo remti giminaitį, bet su sąlyga, jog kiekvienais metais Jonas pereis į aukštesnę klasę. Bet atsitik šitaip, kad Jonas jau pirmoje klasėje dėl rusų kalbos nemokėjimo paliekamas antriems metams. Nenorėdamas nutraukti mokslų, jaunasis gimnazistas ištaisė pažymėjimą, tada vadinamą „cenzūra“, ir namiškiai apie jį ištikusią nesėkmę nieko nesužinojo. O vėliau, po poros metų, kai viskas paaiškėjo, J.Jablonskis jau buvo pirmas mokinys savo klasėje ir jam tęsti mokslų niekas nebetrukdė. 1880 metais jis baigė Marijampolės gimnaziją aukso medaliu ir kaip valdžios stipendininkas įstojo į Maskvos universiteto Filosofijos fakultetą. Tėvai neturėjo galimybės jam padėti, bet gabus studentas vertėsi privačiomis pamokomis ir atvykęs į tėviškę atostogų net parveždavo tėvams šiek tiek pinigų. Beje, Maskvos universitete J.Jablonskis ėmė aktyviai domėtis lietuvių kalba, o pagrindinis jo darbas grįžus atostogų į Lietuvą buvo rinkti kaimuose kalbos ir tarmių pavyzdžius.

1884 metais J.Jablonskis baigė Maskvos universitetą, tačiau apie senųjų kalbų (graikų ir lotynų) mokytojo vietą Lietuvoje negalėjo net svajoti. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalia Lietuvos esančiose Rusijos imperijos gubernijose. Jam teko verstis įvairiais darbais, dirbti korepetitoriumi, teismo raštininku. Kelerius metus dirbo mokytoju dvaruose ir vėliau per bičiulių protekciją pateko į Mintaujos gimnaziją lotynų ir graikų kalbų mokytoju. Čia jis ir vedė savo kolegę lietuvę mokytoją Konstanciją Sketerytę. Mokytojaudamas Mintaujos gimnazijoje J.Jablonskis labai daug dirbo gimtosios kalbos tobulinime. Taip pat palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos atgimimo darbą dirbusiais lietuvių inteligentais. Yra išlikusi nuotrauka, kurioje – J.Jablonskio bute susirinkę iškiliausi mūsų tautinio atgimimo veikėjai: kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Kudirka, Gabrielis Landsbergis-Žemkalnis ir kiti. Tuo pat metu J.Jablonskis rašė straipsnius, pirmiausia į Rytprūsiuose einančius lietuviškus laikraščius „Varpą“, „Aušrą“ ir kitus. Pasirašinėjo Rygiškių Jono, Kriaušaičio, Obelaičio, Šipailos, Vaidilos ir kitais slapyvardžiais. Minint „Aušros“ 40 metų sukaktuves 1923 metais J.Jablonskis kalbėjo: „Daug kas tais „Aušros“ kareiviais laiko tik žmones, kurie yra į jos skiltis rašinėję, tam tikrais slapyvardžiais prisidengdami. Ne, toji armija, kad ir nedidelė, buvo daug didesnė už rašytojų būrelį: ją sudarydavo daug įvairesni žmonės. Joje dirbdavo knygnešiai, „Aušros“ platintojai, įvairiausi, dabartine kalba kalbant, kurstytojai ir žadintojai, žmonės, kurie dėl „Aušros“ susisiekdavo su Bitėnais, Ragaine, Tilže ir kitais „Aušros“ nervais, su Prūsų spaustuvėmis ir tais Prūsų žmonėmis, be kurių nė pati „Aušra“ negalėjo, rodos, imti aušt tam Lietuvos kraštui, kuriame ji smarkiai buvo valdžios atstovų ginama“.

Tačiau rusų valdžia, tai sužinojusi, po aštuonerių metų darbo Mintaujoje perkėlė J.Jablonskį į Taliną (Revelį). Iš ten po dvejų metų už lietuvybės skleidimą jis atleidžiamas ir 1902-aisiais ištremiamas į Pskovą. Tačiau ir ten Rusijos mokslų akademijos pavedimu redagavo Antano Juškos leidžiamą lietuvių kalbos žodyną.

Po spaudos atgavimo J.Jablonskis atvyko į Vilnių ir dirbo įvairių laikraščių redakcijose. Pirmiausia „Vilniaus žinių“ ir „Lietuvos ūkininko“ redakcijose taisė lietuvių kalbą. 1906-1908 metais Panevėžio gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą, o 1909-1912-aisiais – lotynų kalbą Breste ir Gardine. Gardine jį užklupo Pirmasis pasaulinis karas ir iš ten jis buvo pervežtas į Vitebsko gubernijos užkampį Veližą. Dar Gardine J.Jablonskiui pasireiškė nepagydomos ligos požymiai ir jis iki gyvenimo pabaigos buvo priverstas sėdėti neįgaliųjų vežimėlyje. Iš Veližo, lietuvių veikėjo Martyno Yčo kvietimu, kalbininkas atvyko į Voronežą, kur M.Yčo rūpesčiu buvo įsteigtos dvi lietuvių – mergaičių ir berniukų – gimnazijos. Voroneže kalbininkas irgi dėstė lotynų, graikų ir lietuvių kalbas, daug rašė ir redagavo vadovėlių, nepailstamai rūpinosi lietuvių tremtinių reikalais. Prisimindamas tą laikotarpį Yčas rašė: „Visi sėdi ir įdėmiai klauso lietuvių kalbos lektoriaus J.Jablonskio, kuris savo račiukuose sėdėdamas laiko paskaitą. Kaip aš tuomet pagailėjau, kad aš ne dailininkas. Prašyte prašosi, kad ant drobės perkeltum visą tą vaizdą. Šiame siužete išreikštas visos mūsų vargo mokyklos Rusuose laikotarpis“.

Dar prieš lietuviškos spaudos atgavimą, J.Jablonskis nuolat tobulino literatūrinę lietuvių kalbą, valė ją nuo barbarizmų ir slavizmų. Jau 1901 metais parašė labai reikšmingą mūsų kalbai „Lietuvių kalbos gramatiką“, 1911 ir 1918-aisiais – „Lietuvių kalbos sintaksę“, o jau grįžęs į Lietuvą – „Lietuvių kalbos vadovėlį“ ir daug kitų kalbos darbų. Tarp jų dar iki nepriklausomybės atkūrimo parengė dviejų dalių „Vargo mokyklos“ chrestomatiją, lietuvių kalbos taisyklių rinkinį „Mūsų rašyba“, „Mūsų žodynėlį“ ir kitus darbus. Tiktai J.Jablonskio darbo, jo parašytų vadovėlių dėka įsigalėjo dabartinės lietuvių kalbos gramatinė ir fonologinė sandara, padėti sintaksės mokslo pagrindai. J.Jablonskis pagrįstai laikytinas lietuvių kalbos tėvu, ir jo veikalais rėmėsi visi mūsų kalbos tobulintojai.

Nuo 1919 metų apsigyvenęs Kaune, nepaisydamas ligos, nenutraukė savo darbo ir, 1922 metais įsikūrus Kauno universitetui, dar trejus metus skaitė lietuvių kalbos paskaitas. Kaip rašo amžininkai ir jo buvę mokiniai, iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų, jau nebegalėdamas valdyti rankų ir pats rašyti, J.Jablonskis sutelkė aplink save būrį padėjėjų entuziastų kalbininkų, kurie ir užrašė mūsų didžiojo kalbininko paskutiniųjų metų nepaprastai vertingas mintis ir patarimus toliau puoselėjant lietuvių kalbą. Tvirta valia ir begalinė meilė gimtajam žodžiui ir kraštui vertė jį dirbt, pamirštant apie save ir savo ligą, fizinę negalią. Verta pacituoti vieno nekrologo žodžius, J.Jablonskiui mirus: „1930 m. vasario 23 d. mes nustojome Jo, visą savo gyvenimą paaukojusio mūsų vargo kraštui. Gausingos minios, sekusios Jo karsto, begalė vainikų, sudėtų ant Jo kapo, gedulo vėliavos, papuošusios Lietuvą, – visa tai tik menkoje dalelėje gali atvaizduoti mus ištikusį liūdesį, tą meilę ir pagarbą, kuriuos mes velioniui jautėme ir pareiškėme palydėdami Jį į amžino poilsio vietą. Vargo sūnus, Jis per visą savo gyvenimą nenustojo juo buvęs ir nenuilstamu darbu ir savo skaisčiu gyvenimo pavyzdžiu paliko mumyse neišdildomą paveikslą žmogaus, kurio vardą ir nuopelnus minės ne vien gausingas skaičius Jo mokinių, bet lygiai dar daugelis mūsų krašte gimstančių kartų“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija