Atnaujintas 2005 kovo 2 d.
Nr.17
(1318)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Maskva ašaromis netiki

Tokio triukšmo, įniršio nebuvo net juodžiausiais stalinizmo metais, kaip dabar, kai Rusijos žiniasklaida kasdien puola Latviją ir jos prezidentę Vairą Vykę-Freibergą. „Izvestija“, „Komsomolskaja pravda“, „Moskovskij komsomolec“ ir kiti lenktyniauja tarpusavyje, kuris laikraštis šmaikščiau ir bjauriau apjuodins Latviją. Ypač suerzino Maskvą neseniai latvių ir rusų kalbomis pasirodžiusi knyga „Latvijos istorija. XX amžius“. Piktinamasi, kaip buvo drįsta pristatyti šią knygą, kuri vadinama „istorijos paskviliu“, Maskvos užsienio literatūros bibliotekoje. Tiesa, piktinantis tuo pristatymu, čia pat aiškinama, jog JAV prezidentas Dž. Bušas ir kiti Vakarų politikai tvirtina, kad Rusija nusisuko nuo demokratijo. Vien tas faktas, jog šią „klastotę“ leista pademonstruoti Maskvoje, rodo, kad Rusijoje demokratija ir žodžio laisvė tiesiog klesti. Pasak rusų žurnalisto, aršaus Sovietų Sąjungos atgaivinimo propaguotojo Aleksejaus Arkadjevo, „dargi latvių veikėjams buvo leista atvirai skelbti savo nuomonę netgi valstybinėje įstaigoje“. Kitas publicistas įsižeidęs Latvijos prezidentės „chamišku pareiškimu“, kuriame V.Vykė-Freiberga pareiškė: „Žinoma, mes neįtikinsime, nepakeisime tų pagyvenusių rusų mąstymo, kurie gegužės 9-ąją, pasidėję voblos (džiovintos žuvies) ant laikraščio, gers degtinę ir dainuos častuškas, kaip jie didvyriškai užkariavo Baltiją“. Todėl Rusijos prezidentui V.Putinui pasiūlyta padengti Latvijos prezidentei atskirą stalą, užtiesti jį „Pravdos“ laikraščiu, pastatyti butelį degtinės ir užkandai pridėti porą džiovintų karšių…

Nežinia, ką galvoja mūsų kaimyninės šalies prezidentė, skaitydama tokius paskvilius. O gal jos patarėjai nepraneša jai apie tai? Kitaip sunku suprasti, kodėl V.Vykė-Freiberga dar neatšaukia savo sprendimo važiuoti į Maskvą. Jokios kitos valstybės vadovas neapsimestų, jog negirdi tokių įžeidinėjimų. Tuo labiau kad jais svaidosi ne tik Kremliui pavaldi spauda, bet ir oficialūs Rusijos asmenys, pirmiausia aukšti Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai.

Puolant Latviją, nepamirštama ir Lietuva bei Estija. Kaip rašo „Izvestijų“ politikos apžvalgininkė J.Šesterina, Lietuvos ir Estijos prezidentai nenori susipykti su Kremliumi ir rengiasi važiuoti į Maskvą. Esą jie supranta, kad neatvykimas būtų įvertintas ne tik kaip demaršas Maskvos, bet ir JAV bei Europos atžvilgiu. Tiesa, primenama, jog Lietuvos prezidentui V.Adamkui milžinišką spaudimą daro buvę antisovietinio pasipriešinimo dalyviai (žodžiai antisovietinio pasipriešinimo, aišku, rašomi kabutėse) ir kai kurie intelektualai bei istorikai. Įvardijamos ir tų vizito į Maskvą „priešų“ pavardės. Pirmiausia filosofas Arvydas Šliogeris ir istorikas Česlovas Laurinavičius.

Bet svarbiausia, kad beveik visą numerį savo šalies prezidentės šmeižimui ir prieškario Latvijos laikotarpio stalininiam vertinimui paskyrė Rygoje išeinantis rusų kalba daugiau kaip 30 tūkst. egzempliorių tiražu savaitraštis „Vesti“. Prieškario Latvijos prezidento Karlio Ulmanio valdymas pavadintas fašistine diktatūra, o esą dabartinė prezidentė seka K.Ulmanio pėdomis. Istorikai, parašę „Latvijos istorija. XX amžius“, Antonis Zunda, Aivaras Stranga, Inesis Feldmanis, Daina Bleire ir Ilvaras Butulis vadinami nemokšomis bei panašiais epitetais. Šiame savaitraštyje baisią neapykantą nepriklausomai Latvijai didžiuliame straipsnyje pademonstravo laikraščio „Išsilavinimas ir karjera“ („Obrazovanije i karjera“) redaktorius ir Rusijos agentų lizdo, vadinamo Baltijos rusų institutu, dėstytojas Viktoras Guščinas. Nieko sau „fašistinė diktatūra“, jei absoliučiai nieko nedaro, kai panašūs laikraščiai ir autoriai dergia paskutiniais žodžiais valstybę, kurioje gyvena ir kurios duoną valgo.

Aišku, tikėtis gerų žodžių iš Maskvos Latvijai ir kitoms Baltijos valstybėms neverta. Bet įdomiausia Maskvos reakcija į Lenkijos prezidento Aleksandro Kvašnievskio pasiryžimą atvykti į Maskvą minėti sovietų pergalės. Pirmiausia Lenkijos prezidentas irgi pakeiksnojamas dėl jo neigiamai įvertintos Jaltos konferencijos. Teigiama, kad Maskva net nustebo išgirdusi tokius A. Kvašnievskio Jaltos konferencijos vertinimus. Pagrindinis bene aršiausiu imperijos atgaivinimo propaguotoju tapusio savaitraščio „Literaturnaja gazeta“ politikos apžvalgininkas A.Cipka negali atsistebėti, kaip buvęs ištikimas kompartijos sūnus ir buvęs didžiausias Sovietų Sąjungos draugas A.Kvašnievskis dabar parsidavė amerikiečiams. Štai ką rašo A.Cipka: „Žmonės lengvai išsiskiria su savo simpatijomis ir dargi įsitikinimais šlovės vardan. Jūs galvojate, kad dabartinis JAV ir Europos Sąjungos „komisaras“ Rytų Europos reikalais, dabartinis Lenkijos prezidentas A.Kvašnievskis yra rusofobas? Dieve, gink! Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai man teko bendrauti su juo Politinių mokslų centre Varšuvos universitete, jis garsėjo kaip labiausiai prosovietinis ir prorusiškas iš visų šios katedros aspirantų. Ir iki šiol, kaip man žinoma, išlaiko savo namuose meilę rusų kultūrai ir literatūrai. Tačiau amerikiečiai dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje įžiūrėjo buvusiame CK sekretoriuje jaunimo ir turizmo reikalams alternatyvą patriarchaliniam ir prokatalikiškam Lechui Valensai. Ir jie neapsiriko. „Sašai“ (taip A.Kvašnievskį sovietmečiu vadino jo Maskvos bičiuliai ir šeimininkai – P.K.) pavyko ne tik suburti aplink save visą antiklerikalinę ir antivalstietišką inteligentiją, bet ir laimėti. Ir štai dabar rusofilas A.Kvašnievskis vykdo globalinę misiją – išstumia Rusiją iš rusų istorinės ir kultūrinės erdvės, atkuria Lenkijos įtaką Mažosios Rusijos (Malorossiji) teritorijoje. (Malorossija dabar Kremliaus propagandininkai vadina Ukrainą.) Ir tai jam sekasi“. Toliau A.Cipka, kaltindamas A.Kvašnievskį suokalbiu su amerikiečiais ir Ukrainos prezidentu Viktoru Juščenka, nusišneka iki to, kad Ukraina neturi teisės būti nepriklausoma valstybe. „Nes Ukraina yra Rusijos istorijos kūdikis, o Kijevas – istorinė visų rusų miestų sostinė“, – užbaigia savo tiradą rusų imperininkas.

Skaitant ir girdint tokius dalykus, darosi sunkiai suvokiama, kaip tų šalių prezidentai lyg niekur nieko gegužės 9-ąją stovės tribūnoje su tais, kurie juos niekina ir drabsto purvais.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija