Atnaujintas 2005 kovo 4 d.
Nr.18
(1319)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Jono Pauliaus II kūrybinis pajėgumas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius II
po pasikėsinimo į gyvybę
1981 m. gegužės 13 d.

Turkas teroristas Ali
Agdža fanatiškai tvirtina
apie savo ypatingą
paskirtį pasikėsinant
į Popiežiaus gyvybę

Išleista nauja Popiežiaus knyga

Naujos popiežiaus Jono Pauliaus II knygos pristatymas vasario pabaigoje, kai pats Šventasis Tėvas yra gydomas Romos Džemelio ligoninėje, yra daugiau atsitiktinis. Kad jis dirbo prie savo jau penktosios knygos, buvo pranešta dar birželio pradžioje, o spalio mėnesį žiniasklaidoje publikuotos jos ištraukos. Kaip tik tuomet vykstant Frankfurto tarptautinei knygų mugei, kur buvo parengta ir Jono Pauliaus II veikalų ekspozicija, Vatikano spaudos tarnybos vadovas Choakinas Navaras Valsas pranešė, kad italų leidyklai „Rizzoli“ suteiktos visos teisės leisti naująją knygą „Atmintis ir tapatybė: pokalbis tūkstantmečių sankirtoje“ ir kad ši knyga knygynuose pasirodys vasario arba kovo mėnesiais.

Šį kartą Šventasis Tėvas savo knygoje filosofiškai bei teologiškai apmąsto XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios pagrindinius visuomeninius reiškinius, ypatingą dėmesį skiria demokratijos, laisvės ir atsakomybės, žmogaus teisių, Bažnyčios ir valstybės santykių, tėvynės meilės temoms. Daugiau kaip 200 puslapių turinčios knygos pagrindą sudarė 1993 metais vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe vykę Popiežiaus pokalbiai su draugais lenkais intelektualais Juzefu Tišneriu (mirusiu 2000 metais) ir Kšištofu Michalskiu. Šie interviu forma vykę pokalbiai buvo įrašyti į magnetofono juostą, vėliau perrašyti kaip tekstai ir kelerius metus saugoti. Jonas Paulius II, juos perskaitęs, nusprendė paredaguoti ir išleisti kaip knygą.

„Atmintis ir tapatybė“ yra jau penktoji dabartinio Šventojo Tėvo knyga, publikuota pastarąjį dešimtmetį. Pirmoji autobiografinė Jono Pauliaus II knyga „Žengiant per vilties slenkstį“ leidyklos „Mondadori“ išleista 1994 metais. Jos pagrindu taip pat buvo interviu, kuriuos Popiežius davė italų katalikui žurnalistui Vitorijui Mesoriui. 1996 metais Vatikano leidykla išleido Šventojo Tėvo kunigystės prisiminimų knygą „Dovana ir paslaptis“. 2003-iaisiais leidykla „Bompiani“ publikavo Jono Pauliaus II poetinės meditacijos rinkinį „Romos triptikas“. 2004 metų pavasarį leidykla „Mondadori“ išleido jo vyskupiškos tarnystės iki išrinkimo Popiežiumi svarstymus knygoje „Kelkimės, eime“.

Knygos „Atmintis ir tapatybė“ leidimo teises pasaulyje (išskyrus Lenkiją, kur visus Šventojo Tėvo veikalus leidžia vietos katalikiška leidykla „Znak“) gavusi leidykla „Rizzoli“ anksčiau yra publikavusi Karolio Vojtylos „lenkiškojo laikotarpio“ literatūros kritikos ir filosofinio veikalo „Opera Omnia Filosofica“ tekstus italų kalba. Vasario mėnesį Italijos knygynuose pasirodęs naujasis Popiežiaus veikalas netrukus bus išleistas dar keturiolikoje šalių, išverstas į dešimt kalbų.

Žiniasklaida, pranešdama, kad stebėtiną kūrybinį pajėgumą rodantis brandaus 84 metų amžiaus sulaukęs Jonas Paulius II išleidžia naują knygą, taip pat primena, kad jis yra pirmasis Popiežius, kuris savo veikalus publikuoja „komerciniu principu“. Tačiau taip pat būtina pažymėti, kad pelnas už parduotas Šventojo Tėvo knygas (o jis yra nemažas, štai pirmosios knygos „Žengiant per vilties slenkstį“ iš viso pasaulyje parduota daugiau kaip 20 mln. egzempliorių) yra skiriamos karitatyvinių ir socialinės paramos projektams finansuoti.

Tragiškos XX amžiaus pamokos

Kitaip nei anksčiau publikuotos minėtos popiežiaus Jono Pauliaus II knygos, – čia nekalbama apie Šventojo Tėvo enciklikas ir kitus jo paskelbtus bažnytinius dokumentus, bet apie autorines knygas, – veikalas „Atmintis ir tapatybė“ yra gana politinis, todėl susilaukė gausių komentarų. Aptardamas naująją knygą ir jos pristatymą Vatikane, amerikiečių katalikų apžvalgininkas Džonas Tevis pirmiausia atkreipia dėmesį į Šventojo Tėvo perspėjimą, kad, nepaisant žlugusių ateistinių ideologijų ir kitų tragiškų XX a. pamokų, šiuolaikinė Vakarų visuomenė vis dar elgiasi taip, tarsi ji pati, be nuorodos į Dievą, galėtų apibrėžti, kas yra gera ir kas bloga.

Visa tai kelia grėsmę ištisoms grupėms žmonių, kurie daugumai gali pasirodyti netinkami ar nereikalingi ir pasmerkti sunaikinti. Praeityje gėrio ir blogio kovą lėmė priešinimasis totalitariniams komunistų ir nacių režimams, kurie skelbė klasinį ir nacionalinį pranašumą, o dabar naują grėsmę kelia galingos ekonominės jėgos, kurios bando visam pasauliui primesti savąsias „naudingumo ir efektyvumo“ idėjas.

Šitaip, pasinaudojant „demokratinėmis“ valdymo formomis, iškyla naujo tipo totalitarizmas, taip pat gana ideologinis ir dogmatiškas, kuris stengiasi paneigti esmines žmogiškas vertybes, skatindamas moralinį palaidumą, abortus, eutanaziją, genetines manipuliacijas, kontracepciją, skyrybas. Vienas ryškiausių pavydžių bandant „demokratiniu“ balsavimu parlamentuose įvesti amoralią tvarką, Popiežiaus manymu, yra pastangos įteisinti homoseksualistų sąjungas, kaip „alternatyvią šeimos formą“, ir netgi leidimą auginti įvaikintus vaikus tokioje iškrypėliškoje aplinkoje.

Žiniasklaidos pranešimuose apie Šventojo Tėvo naująją knygą pabrėžiama intelektualinė jo vizija, kuri remiasi įsitikinimu, kad savosios istorijos atminimas ir kultūra formuoja žmogaus tapatybę tiek asmeniniu, tiek ir bendruomenišku lygiais. Todėl, kviesdamas skaitytoją suvokti gėrio ir blogio koegzistavimą ir dialektiką šiuolaikinėje visuomeninėje erdvėje, Jonas Paulius II pamini žemyno krikščioniškąsias šaknis, tikėjimo santykį su prieštaringa Švietimo epocha XVIII amžiaus Europoje, vėlesnę industrinę revoliuciją, laisvės ir lygybės idealų iškilimą demokratinėse valstybėse ir fatališką jų iškraipymą totalitarinėse ideologijose.

Įvertindamas dabartinį sekuliarizacijos procesą, pastangas atmesti Kristaus mokslą, Popiežius pažymi, kad nors krikščioniškoji kultūra labiausiai klestėjo Vakarų Europoje, tačiau šiandien Vidurio ir Rytų Europos tautos yra geriau pasirengusios priešintis vertybių erozijai. Taip yra todėl, kad, kovodama su ateistiniu komunizmu, „ši Europos dalis pasiekė dvasinę brandą ir tos vertybės, kurios ypač svarbios žmogaus gyvenimui, čia yra mažiau nuvertintos nei Vakaruose. Čia vis dar gyvas įsitikinimas, kad Dievas yra aukščiausias žmogiškojo orumo ir žmogaus teisių garantas“.

Tačiau dabar, anot Šventojo Tėvo, ir pokomunistinei Rytų Europai iškilęs pavojus nekritiškai priimti sekuliarizuotų Vakarų modelius su jiems būdingu nihilizmu. Žvelgiant iš dešimties metu perspektyvos, – kaip minėta, knygoje perteiktos mintys remiasi 1993 metais vykusiais pokalbiais, – galima pripažinti, kad Jono Pauliaus II perspėjimai mūsų regionui buvo tiktai pranašiški. Visgi jo tvirtinimas apie Rytų Europos tautų „dvasinę brandą“ šiek tiek idealizuotas, nes dešimtmečius vyravusi ateistinė komunizmo ideologija gerokai susilpnino kultūrinį jų imunitetą blogiui.

Moralinio blogio šaknų identifikavimas

Pateikdamas pavyzdį, kaip „blogio ideologijos“ ir jomis besivaduojantys režimai gali įsigalėti visai teisėtais, įstatymų numatytais būdais, savo knygoje „Atmintis ir tapatybė“ Popiežius kalba apie nacizmo atėjimą į valdžią Vokietijoje. „Tai buvo teisėtai rinktas parlamentas, kuris Vokietijoje praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje leido išrinkti Hitlerį, ir po to tas pats Reichstagas suteikė Hitleriui galias, kurios atvėrė kelią politinei invazijai į Europą, buvo sukurtos koncentracijos stovyklos ir priimtas vadinamojo žydų klausimo „galutinis sprendimas“, kas reiškė milijonų Izraelio sūnų ir dukterų sunaikinimą“, – rašo Šventasis Tėvas.

Šią tragišką istorijos eigą toliau knygoje jis susieja su tam tikrais nerimą keliančiais ženklais dabartinėje Europoje, kai demokratiškai rinkti parlamentarai priima įstatymus, kurie yra priešingi tradicinėms moralinėms ir religinėms vertybėms. „Pirmiausia, kas tuoj ateina į galvą, yra abortų įstatymai, – nurodo Jonas Paulius II savo naujojoje knygoje. – Parlamentarai, kurie rengia ir priima tokius įstatymus, turi suvokti, kad jie peržengia savo kompetencijos ribas ir atvirai konfliktuoja su Dievo įstatymu ir prigimties įstatymu“.

Šios Popiežiaus pastabos, gerai net neįsigilinus į pačios knygos tekstą ir minčių kontekstą, netruko sukelti polemiką kai kurių Europos šalių žiniasklaidoje, o Vokietijoje netgi kilo politinis skandalas. Šios šalies Žaliųjų partijos frakcijos Bundestage vadovas Folkeris Bekas, kuris, kaip teigiama, knygos „Atmintis ir tapatybė“ net nebuvo skaitęs, pareiškė, kad Jonas Paulius II sulygina abortą su holokaustu, o tai rodo „jo moralinės ir etinės orientacijos stygių“. Į tą pienburnišką frazeologiją, gana būdingą šios partijos politikams, netruko atsiliepti krikščionys demokratai, pareikalavę, kad Vokietijos užsienio reikalų ministras Joška Fišeris, kuris pats yra Žaliųjų partijos narys, atsiprašytų Šventojo Tėvo už tokį „užgaulų ir niekingą“ pareiškimą.

Knygos „Atmintis ir tapatybė“ pristatyme dalyvavęs Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris patvirtino, kad Popiežius nesulygina holokausto ir aborto, o tik nori pabrėžti, kad ir šių dienų demokratinės santvarkos nėra apsaugotos nuo blogų įstatymų, kurie gali leisti masinį žmonių gyvybių naikinimą (dėl gausių abortų) ir netgi gauti šiam baisiam blogiui daugumos pritarimą. Spaudos konferencijoje pristatant naująją Jono Pauliaus II knygą dalyvavęs Vatikano spaudos tarnybos vadovas Ch.Navaras Valsas irgi paneigė neva joje esantį holokausto ir aborto sutapatinimą.

„Popiežius nesiekia sulyginti blogio sistemų, jis nori tik vieno – atskleisti moralinio blogio šaknis, – sakė Ch.Navaras. – Jeigu žmogus gali pats spręsti, kas yra gera, o kas bloga (nesiremdamas Dievu), tada jis gali ryžtis sunaikinti ir visą žmonių grupę, kas buvo atsitikę praeityje ir kas gali vėl atsitikti“. Taigi aborto ir holokausto visiškas sulyginimas būtų klaida, ir to tikrai nėra naujojoje knygoje. Popiežius nurodo blogio priežastis, bet nesulygina blogio situacijų, kurios gali būti labai įvairios. Knygos „Atmintis ir tapatybė“ pristatyme dalyvavęs italų laikraščio „Corriere della Sera“ redaktorius Paolas Mielis žiniasklaidos vardu atsiprašė už pasirodžiusius pranešimus, kad neva Popiežius sulygina abortą ir holokaustą, nes taip iškreipta jo žodžių prasmė.

Beje, pačių žydų gyvybės gynėjų publikacijose, pateiktose internetiniame jų tinklalapyje www.jewsforlife.org, holokaustas taip pat kartais lyginamas su abortais dėl šių žudynių masiškumo. Pavyzdžiui, ten drąsiai palyginama, kiek per metus Izraelio gyventojų nužudo arabų teroristai ir kiek dar negimusių žydų bendruomenės narių būna pasmerkiama pražūčiai tos šalies abortų darymo klinikose. Ši pastaba verta dėmesio, nes, kaip rašo popiežius Jonas Paulius II, vadinamasis tarptautinio terorizmo tinklas dabar išsiplėtojęs visame pasaulyje ir kelia grėsmę milijonams nekaltų žmonių gyvybių. Ypač jeigu į tarptautinių teroristų rankas pateks masinio naikinimo ginklų, o tokia tikimybė pastaruoju metu yra labai didelė. „Ar žmonės susirūpins dėl tų dramatiškų pamokų, kurias jiems pateikia istorija?“ – klausia Šventasis Tėvas.

1981 metų pasikėsinimas nebuvo atsitiktinis

Paskutiniame naujosios knygos skyriuje popiežius Jonas Paulius II pirmą kartą pats viešai svarsto apie pasikėsinimo į jo gyvybę 1981 m. gegužės 13 d. priežastis ir pasekmes. Skyriuje „Epilogas“ jis kartu su savo asmeniniu sekretoriumi arkivyskupu Stanislavu Dzivišu prisimena tuos įvykius – turkų teroristo Alio Agdžos šūvius, gydymąsi Džemelio ligoninėje, pasikėsintojo aplankymą kalėjime ir atleidimą jam. Šventojo Tėvo įsitikinimu, tas žiaurus bandymas atimti jam gyvybę nebuvo atsitiktinis, bet „viena paskutinių konvulsijų“ XX amžiuje vykusios ideologijų kovos.

Prisimindamas A.Agdžos aplankymą kalėjime per 1983 metų Kalėdas, Popiežius rašo, kad jis, „kaip visi kalba, yra profesionalus žudikas. Vadinasi, šis išpuolis nebuvo jo iniciatyva, kažkas dar jį planavo, kažkas davė nurodymą“. Atsižvelgiant į šį Jono Paulius II liudijimą, Romoje pranešta, kad Italijos parlamentinė tyrimų komisija nusprendė dar kartą peržiūrėti 1981 metų pasikėsinimo į Popiežių bylos detales. Kaip žiniasklaidai paaiškino šios komisijos pirmininkas Paolas Gucantis, iš naujo atvertus vadinamąją Mitrochino dosjė bus bandoma išsiaiškinti, kiek į šį nusikaltimą gali būti įsipainiojusios buvusios sovietinio saugumo – KGB struktūros ir karinė žvalgyba GRU.

P.Gucantis pastebėjo, kad, peržvelgiant pasikėsinimo į Popiežių aplinkybes, „vienintelis dalykas, kurio trūksta, yra motyvas“. Bet nereikia pamiršti, kad Jono Pauliaus II pontifikatas „buvo pirmasis, pradėjęs komunizmo kolapsą tuo metu, kai jos rodė didžiausias karinio agresyvumo pastangas prieš Vakarų demokratijas, pastangas, kurios liko bevaisės dėl neramumų, kilusių apie Popiežių susibūrusioje katalikiškoje Lenkijoje“. Anksčiau Italijos teisėsaugos organai irgi atidžiai tyrė pasikėsinimo į Joną Paulių II bylą, bet dėl įrodymų stygiaus politinių nusikaltimo motyvų nebuvo nustatyta.

Popiežius Jonas Paulius II yra ne kartą pareiškęs, kad jam gyvybę 1981 m. gegužės 13 d. išgelbėjo Dievo Motina, kurios apsireiškimo Fatimoje dieną ir buvo įvykdytas šis nusikaltimas. „Atrodė, tarsi kažkas būtų nukreipęs kulką į šalį, – rašo jis savo knygoje. – Buvo nuostabu, kad likau gyvas: jutau skausmą, turėjau pagrindą bijoti, tačiau jutau keistą pasitikėjimą“. Kitais metais po pasikėsinimo išgijęs Popiežius nuvyko į Fatimą padėkoti Dievo Motinai už išgelbėjimą; jo prašymu į ten esančios Švč. Mergelės Marijos karūną buvo įmontuota iš jo sužeisto kūno ištraukta kulka.

Su Fatima savo „nesėkmę“ sieja ir pasikėsintojas A.Agdža, tai yra savo veiksmus sieja su trečiąja Fatimos paslaptimi. Pažymėtina, kad teroristas nekelia savo nusikaltimo moralinių priežasčių, nėra Popiežiaus atsiprašęs, o tik nori išsiaiškinti, kodėl neįvyko tai, kas buvo suplanuota. Iki sugrąžinimo į Turkiją atlikdamas bausmę Italijos kalėjimuose, A.Agdža daug skaitė apie Dievo Motinos apsireiškimus Fatimoje ir su tikru ar apsimestiniu liguistumu tvirtina apie savo ypatingą paskirtį tame slėpinyje.

Vasario viduryje mirus paskutiniajai Fatimos regėtojai seseriai Liucijai, jis paskelbė naują „atvirą laišką Vatikanui“, nurodydamas, kad Fatimos paslaptys susijusios su artėjančia pasaulio pabaiga, ir reikalaudamas, kad Vatikanas atskleistų kažkokio Antikristo tapatybę. Pristatydamas Popiežiaus knygą kardinolas J.Ratcingeris patvirtino, kad dažnai gaudavo A.Agdžos laiškų, kuriuose jis prašo išsamiau paaiškinti jo ryšį su Fatimos paslaptimi. „Tačiau kaip yra gerai žinoma, vienintelis A.Agdžos ryšys su Fatima yra gegužės 13-oji diena, ir jo apmąstymai apsiribojo tik šiuo faktu“, – sakė Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovas.

EPA-ELTA nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija