Atnaujintas 2005 kovo 4 d.
Nr.18
(1319)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Genocido vykdytojai spaudžia rankas nepriklausomos Lietuvos prokurorams

Audronė V. Škiudaitė

Martina Bikuličienė

Martina Žukaitienė
ir Vytautas
Vasiliauskas teisme

Vasario 22 dieną Aukščiausiajame Teisme, kur buvo nagrinėjami kasaciniai nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų skundai nusikaltimo žmoniškumui byloje, žiniasklaidos atstovų nebuvo: nešurmuliavo žmonės su kameromis ir mikrofonais, nežybsėjo fotografų blykstės. Jeigu čia būtų subėgusi žiniasklaida ir gaudžiusi kiekvieną žodį, gal ir nuosprendis būtų buvęs kitoks. Žiniasklaida tuo tarpu bėgiojo paskui tuos pačius, jau pabodusius skandalėlius dėl KGB rezervininkų, o Aukščiausiajame Teisme vyko pačių okupacinių represinių struktūrų darbo vertinimas – pirmą kartą taip aukštai nagrinėjama MGB 2N skyriaus leitenanto (vėliau KGB papulkininkio) ir agentės, kurie 1953 metais dalyvavo karinėje-čekistinėje operacijoje nužudant du partizanus Suvalkijoje, byla. Ne be reikalo baiminamasi, kad rezervininkų skandalas yra tik būdas nukreipti dėmesį nuo didesnių bėdų. Ir šis procesas buvo ne vienintelis toks pavyzdys.

Kolaboravimas – nusikaltimas, bet už jį nebaudžiama

1953 metais Žalgirio miške, Šakių rajone, MGB leitenantas Vytautas Vasiliauskas, stribų štabo viršininkas, nužudė partizanus brolius Joną ir Antaną Aštrauskus slėptuvėje, kurią išdavė operacijoje dalyvavusi Martina Žukaitienė-Aleksaitė. Jonas turėjo šeimą – motiną, žmoną ir dukterį, kurios, pakeitusios pavardes, slapstėsi, o, Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, ėmė ieškoti teisybės. Pradėjo nuo savo tikrųjų pavardžių atstatymo. Surinko visą įmanomą medžiagą apie J.Aštrausko ir jo brolio žuvimą bei žudikus ir ėmė ieškoti teisinės satisfakcijos.

Jonas ir Antanas Aštrauskai Žalgirio rinktinėje žuvo vieni paskutiniųjų, kai partizaninis judėjimas Lietuvoje jau buvo nuslopintas ir buvo likę tik pavieniai kovotojai. 1952 metais Kauno srities MGB viršininkas Jakovas Sinycinas Šakių čekistus įpareigojo: „Imtis visų priemonių greitesniam banditų „Viršilos“ ir „Siaubo“ likvidavimui”. Tai brolių Aštrauskų slapyvardžiai. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajame Teisme dalyvavęs prokuroras Regimantas Žukauskas pripažino, kad šioje byloje (turbūt pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos teismų praktikoje) įkalčių egzekutorių veiksmams įvertinti kaip dalyvavimą Lietuvos gyventojų naikinime buvo daug. Įrodyta, kad V.Vasiliauskas pats nužudė vieną iš partizanų ir už tai jam buvo sumokėta 500 rublių premija; žudiko bendrininkė agentė M.Žukaitienė-Aleksaitė, atvedusi MGB-istus prie partizanų bunkerio, už ieškomų partizanų slėptuvės išdavimą iš anksto buvo gavusi Judo grašius – 2000 rublių. Ji pažinojo partizanus Aštrauskus ir veikė okupacinių struktūrų jai duotu MGB agentės slapyvardžiu „Ramutė”. Prokuroras padarė išvadą, kad kolaborantai turi būti nubausti, nes jie naikino ne tik politinę grupę, bet ir tautos grupę, kokia buvo partizanai. Gera girdėti, kad kolaboravimas Lietuvos teisme įvardytas kaip nusikaltimas žmoniškumui, tačiau kaip suprasti valstybės kaltintojo sutikimą, kad žemesniųjų instancijų teismų priteista bausmė už dviejų žmonių nužudymą – šešeri metai kalėjimo V.Vasiliauskui ir penkeri metai M.Žukaitienei, nuo bausmės abudu atleidžiant, yra pamatuota ir teisinga, nes priimta įvertinant nusikaltimo senumą ir atsižvelgiant į nusikaltėlių nepavojingumą visuomenei bei sveikatą? Pagal tarptautinės teisės normas nusikaltimui žmoniškumui, t. y. genocidui ir karo nusikaltimams, nėra senaties, ir už juos turi būti baudžiama taip, tarsi jie būtų įvykdyti šiandien. Pastebėtina, kad penkeri metai kalėjimo yra mažiausia bausmė, numatyta LR baudžiamojo kodekso už genocido nusikaltimą. Tad vargu ar toks atlaidumas gali atpirkti fizines ir moralines genocido aukų kančias, nesant jokių švelninančių aplinkybių, ir vargu ar tai tarnauja teisingumui. Ką reikia padaryti šiandien, kad gautum tokią bausmę? Pavyzdžiui, nesuvaldžius automobilio netyčia užmušti žmogų. Ar tai sulyginama?

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo sprendimas leidžia ir toliau vasiliauskams vaikščioti pakelta galva ir jaustis lietuvių tautos išvaduotojais. Net ir ne teisininkui keistai skambėjo prokuroro išlyga. Paprastai sakoma, kad kaltajam bausmė sušvelninta, nes jis pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Šių teisiamųjų kaltė buvo įrodyta, bet jie ne tik neprisipažino ir neapgailestavo, bet dar ir tyčiojosi iš laisvės kovotojų, sakydami, kad šie turėjo galimybę išlikti gyvi, jeigu būtų pasidavę okupantams. Ir prokuroras, ką tik pripažinęs, kad kolaborantus reikia teisti, buvusių MGB-istų iššūkius pavadino „pažiūromis”, kurios nesudaro pagrindo teisti.

Šio proceso istorija tokia: 2004 metais Kauno apygardos teisme, į kurį kreipėsi J.Aštrausko dukra Martina Bikuličienė ir jos mama dėl savo tėvo (vyro) ir dėdės (svainio) nužudymo, V.Vasiliauskui buvo paskirta šešerių metų kalinimo bausmė, nuo bausmės atlikimo atleidžiant. M.Žukaitienei – penkerių metų bausmė, nuo vykdymo atleidžiant. Vėliau Lietuvos apeliacinis teismas bausmes patvirtino. Byla pasiekė Aukščiausiąjį Teismą, į kurį kreipėsi ir kaltinamieji su kasaciniu skundu, esą bausmė esanti per griežta, ir nukentėjusieji dėl neadekvačiai švelnios bausmės. Aukščiausiajame Teisme kaltinimą palaikęs prokuroras priėjo prie išvados, kad bausmė nėra nei per švelni, nei per griežta. Atsakydamas į M.Bikuličienės skundą, kad bausmė per švelni, jis atsakė, kad abiem kaltinamiesiems yra 75 metai, jie yra antros grupės invalidai, neteisti ir šiandien visuomenei nepavojingi, o jų pažiūros nėra pagrindas griežtinti bausmę. Jis pritarė žemesniųjų instancijų teismų paskirtoms bausmėms. Aukščiausiojo Teismo kolegija (pirm. R.Baumilas, teisėjai P.Kuconis, A.Rutkauskienė) sutiko su prokuroru ir kasacinius skundus atmetė.

Kaltinamieji į Aukščiausiojo Teismo posėdį neatvyko (anot medikų pažymos, V.Vasiliauskas prieš porą dienų pasiligojo), tačiau dalyvavo ir pati tarė žodį nukentėjusioji – M.Bikuličienė, J.Aštrausko dukra. Tėvo žūties dieną jai buvo šešeri metai, ir tuo metu ji buvo išvežta į kitą Lietuvos kraštą – Kavarską, Anykščių rajone. Po teismo posėdžio paklausta, kas padėjo rengti teisinių žinių reikalavusią kalbą, atsakė, kad per penkiolika kaltinamosios medžiagos rinkimo ir bylinėjimosi metų pati tapo teisininke, nors pagal išsilavinimą yra ekonomistė. Jos sielvarto išdegintos akys sakė, kad daug išgyventa. Ir nepriklausomoje Lietuvoje jos kančios nesibaigė – jai buvo grasinama, kad pradėjo bylą. Kaip pasityčiojimas iš jos ir visų genocido aukų nuskambėjo V.Vasiliausko gynėjo advokato Šarūno Vilčinsko kalba Aukščiausiajame Teisme ir jo perskaityti paties V.Vasiliausko žodžiai. Jie šiandien, penkioliktaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, aiškino, kad J. ir A.Aštrauskai turėjo galimybę likti gyvi, mat jiems buvo sudarytos sąlygos legalizuotis ir buvo pasiūlyta pasiduoti sovietinei valdžiai. Esą jie patys kalti dėl savo žūties, nes nepasinaudojo jiems suteiktomis galimybėmis. Neįsivaizduojama, kad tokią kalbą būtų galėję pasakyti teisiami naciai pokario Vokietijoje prieš 50 metų.

Europoje Didžiosios Britanijos princo pasirodymas su svastika ant rankovės privačiame kaukių baliuje sukelia tarptautinį skandalą, o mūsų neva senienų prekiautojai Vilniuje, Pilies gatvėje, viešai prekiauja komunistine simbolika, ir tai laikoma normalu. Bet, kita vertus, ko stebėtis – užnugaris dar tvirtas: buvusios agresorės Rusijos šiandieninis vadovas viešai pasauliui Bratislavoje pasakė, kad Baltijos valstybių okupacija buvo teisėta, nes taip Rusija gynė savo sienas.

Argi kitokia situacija ir Lietuvoje – į valstybės parlamentą išrenkami nuo Rusijos kapitalo priklausantys, bendradarbiavusieji su okupacinėmis jėgos struktūromis žmonės, tokių pačių sėdi ir aukščiausiuose valstybinės valdžios bei savivaldos postuose. Todėl KGB papulkininkio laipsnį užsitarnavęs V.Vasiliauskas šiandien gali kalbėti taip pat drąsiai, kaip kalbėjo ir okupacijos metais – partizanai buvo teroristai, ir reikia džiaugtis, kad teroristai laiku buvo nukenksminti. Tokie turi ir panašius į save gynėjus, kurie dirba nepriklausomos Lietuvos teisėsaugoje. Štai advokatas Š.Vilčinskas leidžia sau tyčiotis iš partizano dukters – esą ją galima suprasti, nes jai reikia rasti savo tėvą. Jo turėta galvoje, kad daugelis partizanų, gyvenusių nelegaliai – pogrindžio sąlygomis, vaikų yra gimę ne oficialioje santuokoje. Nors J.Aštrauskas oficialioje santuokoje gyveno daugiau kaip šešerius metus ir dar vokiečių okupacijos metais buvo gimęs ir miręs jo pirmagimis, bet Martinai teko pereiti per tas žeminančias tėvo įteisinimo procedūras, nes, kaip minėta, iki pat Atgimimo ji gyveno svetima pavarde.

Įdomi detalė. Nors prokuroras ką tik buvo pasakęs, kad MGB, negalėdamas pagauti partizanų Aštrauskų, juos tyčia kompromitavo ir skleidė gandus, kad jie parsidavė sovietų organams, tikėdamiesi, jog partizanai patys juos sunaikins, advokatas Š.Vilčinskas nepaliovė tvirtinti, kad jie yra „dezertyrai“ ir ne partizanai, o banditai. Tai esą liudija dokumentai. Iš tiesų tokie MGB-istų dokumentai buvo rasti, tik kažkodėl ne KGB, o Lietuvos komunistų partijos archyve. Ir advokatas vartojo būtent okupacinių struktūrų dokumentų terminą „dezertyrai”, nors partizanai tokiais atvejais sakydavo „išdavikai”.

Jie nevaikšto suglamžytais drabužiais

Okupacinė sistema dar ir šiandien turi pakankamai stiprią, nors ir neoficialią, struktūrą, kuri gali egzistuoti dėl naujosios Lietuvos nepasirengimo kompetentingai gintis. Deja, gintis. Nes, atrodo, dar toli iki tos dienos, kada gintis turės likę okupantų statytiniai. Įdomų pastebėjimą papasakojo vienas iš šį procesą stebėjusiųjų ir morališkai M.Bikuličienę palaikiusiųjų. Kauno apygardos teisme po nuosprendžio paskelbimo „nuteistasis“ genocido vykdytojas V.Vasiliauskas priėjo prie prokuroro L.Frančiako ir, maloniai šypsodamasis, padėkojo jam už jo darbą, paspausdamas ranką. Objektyviame teisme tai neįsivaizduojama, sakė stebėtojas, nes prokuroras yra pagrindinis nusikaltėlių kaltintojas, reikalaujantis bausmės. Prokuroras, suprasdamas situacijos absurdiškumą, gerokai sumišo…

“Jie nevaikšto suglamžytais drabužiais. Jie visada su kaklaraiščiais, šalti ir rafinuoti”, – girdėjau, kaip kaltinamąjį V.Vasiliauską apibūdino teisme dalyvavusieji laisvės kovotojai. Teismui atsiųstas V.Vasiliausko laiškas, nors rašytas ranka, skambėjo ne tik kietai sovietiškai, bet ir buvo parašytas gera lietuvių kalba. Jie – profesionalai. V.Vasiliauskas, baigęs Vilniaus ir Maskvos aukštąją Dzeržinskio MGB mokyklas, dirbęs Kauno, Šakių, Palangos, Pasvalio, Jurbarko KGB padaliniuose, už čekistinį darbą pelnęs 25 apdovanojimus. Jis savo laiške teismui kritikuoja Lietuvos Konstituciją ir Seimą, kuris neteisingai interpretavo genocido sąvokas.

O kas dirba Lietuvai? Vis dar tokie teisininkai kaip M.Bikuličienė. Yra ir trečia – vidurinioji grandis, kuri laviruoja tarp dviejų ugnių, stengiasi išlikti ir, nenorėdama teptis rankų, priima „apvalius“ sprendimus, kaip šį kartą.

Šiuo metu M.Žukaitienė gyvena Griškabūdyje, V.Vasiliauskas – Tauragėje. Teismas pagailėjo jų vaikų ir vaikaičių. Apie genocido aukų vaikus ir vaikaičius vis dar nėra kam pagalvoti. Jie beviltiškai plakasi į storą buvusios Sistemos mūrą.

Šis teismas dar ne paskutinis

Partizano dukra pasiūlė teismui – jeigu tėvo ir dėdės žudikai pasakys jų užkasimo vietą, ji pasirengusi jiems dovanoti. Bet jos prašymas liko neišgirstas. Žinoma, jeigu teismas būtų laikęsis genocido įstatymų ir kaltieji būtų gavę tikras bausmes, galbūt, gelbėdami savo kailį, jie ir būtų parodę tą žvyrduobę ar šulinį, kur tebeguli nužudytųjų kaulai. Ir apskritai, jeigu valstybė visus tuos penkiolika metų būtų turėjusi galios reikšti nepriklausomą nuomonę, kitokie būtų ir rinkimai, ir rinkimų rezultatai. Na, bet vilties teikia pagaliau vėl prasiveržęs desovietizacijos valstybėje reikalavimas. Reikia tikėtis, kad ir V.Vasiliauskui, ir M.Žukaitienei šis teismas dar nepaskutinis. Genocido įstatymai nesuveikė šį kartą, bet jau vyksta kitos bylos, kurioje tiriamas jų dalyvavimas 1953 m. kovo 24 d. partizano Jono Budniko-Nemiro suėmime, tyrimas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija