Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Laikas
Nuomonės
Teisėsauga
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

„Akropolis“ nėra Lietuvos simbolis

Paulius SAUDARGAS

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino „košmaras“

Gal karštiesiems graikams baltojo marmuro monumentas Akropolio kalvoje ir yra nacionalinis simbolis, tačiau lietuviai turi Gedimino pilį. „VP Market“ stiklinė dėžė, savo šešėliu grasinanti paslėgti sostinę, turėtų kelti susirūpinimą ne tik vilniečiams, bet ir visiems Lietuvos patriotams. Šiomis dienomis daugelyje straipsnių ir komentarų žiniasklaidoje svarstomos įvairios teisinės „Akropolio“ priestato statybos projekto spragos ir vingrybės. Nuogąstaujama, kad kampuota dangoraižio dėžutė, pastatyta Gedimino bokšto lygyje, taps nauju ir nevykusiu miesto simboliu. Kažin ar didysis Lietuvos kunigaikštis neapsivers kapuose po tokio košmariško jo legenda tapusio sapno „įgyvendinimo“? Akį rėžia pateikiami faktai, kad pirma yra statoma, paskui įteisinama, pirma iškertami medžiai, paskui perkeliamos geomorfologinio draustinio ribos, pirma „susitariama“ su valdininkais, vėliau gandai pasiekia visuomenę. Sudaromas vaizdas, kad šis klausimas diskutuojamas ir sprendžiamas, tačiau ar galima jį išspręsti tradiciniais, teisiniais keliais, jei biurokratiniuose labirintuose viską lemia pinigai? Architektų sąjungos išplatintame pranešime spaudai teigiama: „Ypač nerimą kelia tai, kad šie grubūs įstatymų pažeidimai vykdomi jau ilgą laiką, o Valstybinė statybos inspekcija iki šiol nesustabdo šios savavališkos statybos“. Deja, visuomenės reakcija tėra raibuliai jūros paviršiuje, galintys pabaidyti smulkias žuveles, tačiau gigantiškų verslo ryklių tikrai neprivers pakeisti užsibrėžto kurso.

Platus nuomonių spektras verčia suabejoti: gal dailus dangoraižis iš tiesų papuoš miestą? Sunku iš anksto numatyti pasekmes kraštovaizdžiui ir miesto įvaizdžiui. Gal bijoma be pagrindo? Tačiau didžiausia bėda – tas pinigų ir nesiskaitymo simbolis jau pradėtas statyti ne vien Šeškinės kalne, bet ir mūsų sąmonėje. Statybų kritikų ir iniciatorių, architektų ir politikų, visos visuomenės ginčai tėra simptomai – laikinas šurmulys. Šios netolerancijos ir nesusivokimo šaknys glūdi giliau. Sudaiktėjusios mintys persmelkusios mūsų vartotojišką samonę nepalieka nei vietos, nei laiko susivokti, kas šiandien juoda, o kas – balta...

Miesto svečiai ar mokyklinukų ekskursijos, atvykusios į Vilnių iš atokesnių rajonų, vedamos ne į muziejus ar pilis, bet į prekybos ir pramogų centrą „Akropolis“. Nieko nuostabaus, ten šilta, šviesu, akys raibsta nuo prekių gausos: prekių... prekių... ir dar kartą prekių... Lyg skruzdėlės kas dieną tempiame maišais kiniškus blizgučius ir maistą. Jei bent trumpam nustotume pirkti ir pardavinėti, tiek daiktus, tiek tiesas, gal „Maximos“ maišelyje parsineštume namo truputį supratimo? Kodėl didvyriai, žuvę už tėvynės laisvę, iš anapus turi stebėti, kaip šiandien valdžia ir teisėsauga abejingai žiūri į korupcijos skandalais apipintus politikos šulus ar į KGB rezervininkus, sprendžiančius valstybės klausimus? Kodėl parlamentinė partija šiandien nemato nieko bloga rinkdamasi lyderį pagal tąsymųsi teismuose rezultatus ar skandalų reitingus? Kodėl su džiaugsmu vis ieškome žiniasklaidos kaleidoskope pikantiškų faktų apie valdžią, viešai skalbiame jų nešvarius baltinius, o paskui su džiaugsmu vėl už juos balsuojame? Kartais išsirenkame keletą naujų veidų, lyg naujų muilo operos veikėjų. Pasipylus STT įrašytų pokalbių išklotinėms nė kiek nenustembame, džiugiai susižvalgome, lyg prisidėję prie teisingumo misijos. Kodėl tad stebimės, kai su tautos nuomone nebesiskaitoma?

Net amerikiečiai, neturintys senos istorinės kultūros pagrindo, už viską labiau saugo savo nacionalinį identitetą ir valstybės simbolius. Jungtinėse Valstijose daiktų kultūra smarkiai įleidusi šaknis, o verslo interesai argumentuojami milijoninėmis sumomis, tačiau visuomenė dažnai turi tvirtą poziciją, ir jos yra klausomasi. Neseniai JAV visuomenės nuomonė neleido Los Andželo priemiestyje iškilti didžiuliam prekybos centrui „Wal-Mart“, nes šios prekybos gigantės nedomino neigiamas poveikis aplinkai ir miesto planavimo reikalavimai. Nors kokakola jau tampa amerikietiškos kultūros simboliu, JAV visuomenė niekada neleis, kad Laisvės statulą užgožtų šalia pastatytas šio gėrimo buteliuko formos dangoraižis.

Mūsų demokratijos daigą apspitę materializmo pelkės parazitai per kelis dešimtmečius jau baigia nugraužti šimtametes lietuvių tautos šaknis. Ar tokiame kontekste Gedimino pilis išliks valstybės simboliu?

© 2005 "XXI amžius"