Atnaujintas 2005 kovo 10 d.
Nr.20
(1321)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kovo 11-oji – prisikėlusi pavasariui Lietuva

Kuo ši diena mums reikšminga, ką ji mums reiškia istorijos tėkmėje, su kokiomis problemomis susiduriame šiandieniniame gyvenime? Pirmiausia Kovo 11-oji – Lietuvos prisikėlimas iš purvo, ją slėgusių sovietinių pančių sutraukymas. Tai mūsų visų dvasine vienybe ir susitelkimu pasiektas rezultatas iškovotos Laisvės ir pasididžiavimo diena. Diena, kurią gražiai simbolizuoja skulptoriaus Juozo Zikaro aukštai pakilęs Laisvės angelas su Trispalve rankoje. Ši diena reiškia ir mūsų tolesnį skrydį, kurio sėkmė jau daug priklauso nuo mūsų pačių polėkio, nuo mūsų susiklausymo, nuo mūsų darbų, nuo mūsų tautinės dvasios išsaugojimo. Čia prisimintinas profesoriaus Stasio Šalkauskio teiginys, kad Lietuvos pastato ateitis turėtų laikytis ant trijų kolonų – lietuvybės, krikščionybės ir demokratijos. Taigi Kovo 11-oji turėtų mus paskatinti visomis priemonėmis - savo kaitria širdimi, savo kūrybinėmis galiomis - stiprinti tas mūsų namų, savo Valstybės pastatą laikančias kolonas. Ypač tai turėtų rūpėti mums, mokytojams.

Į Kovo 11-osios kelią ėjome prisimindami savo istorines šaknis, nesunaikintą Vasario 16-osios gyvybingumą. Šį mūsų kelią žymėjo aukos, pasiaukojimas. Niekada nepamiršime ir tremties, ir 1941-ųjų birželio 23-iosios sukilimo, ir vokiečių okupacijos nakties, ir sovietinės vergovės, kurios tikslas - prisidengiant vadinamuoju internacionalizmu ar „tautų draugystės“ šūkiais, sunaikinti mūsų tautos istorinę atmintį, mūsų kalbą, mūsų valstybę. Profesorius E.Gudavičius vienoje televizijos laidoje labai taikliai pasakė: sovietinis okupantas buvo užsibrėžęs mus asimiliuoti, sunaikinti. Tai buvo aišku visiems. Tik klausimas – kada tai įvyks? Tačiau į tai buvo eita. Pavyzdžių užtenka: Maskva pageidavo, kad Vilniaus universiteto studentai diplominius darbus rašytų rusų kalba, kad visuomeniniai mokslai taip pat būtų dėstomi rusiškai, Lietuvos komunistų partijos komitetuose raštai jau buvo rašomi rusų kalba. Kauno miesto buvusio Lenino rajono antrasis partijos sekretorius rusas atvirai reikšdavo nepasitenkinimą kalbančiajam lietuviškai ir tyčiodavosi pamatęs ant kaklo kryželį. Vis labiau buvo pabrėžiamas rusų kalbos būtinas vartojimas. Brežnevinėje konstitucijoje jau buvo išbrauktas respublikų kalbų įvardijimas. Po ginčų dar palikti formalūs respublikų pavadinimai. Tačiau ir jų likimas buvo aiškus: norėta mus sulydyti į vieną sovietinę liaudį. Net dainuška buvo sukurta: „Moj adres – Sovietskij Sojuz...“

Lietuvis visada turėjo ne abstraktų adresą, o savo namus, savo Tėvynę. Labai ilgėdavosi jos netekęs.

Mūsų namų pastato kolonas išgelbėjo tautos valia ir ryžtas, mūsų geriausių sūnų ir dukterų gyvybių aukos kaina, Dievo lemtis. Pokario metų partizaninis judėjimas sulaikė rusų kolonistų antplūdį į mūsų kaimus, į mūsų kraštą. Šiais metais turėtume pažymėti Laisvės kovų 60-mečio jubiliejų, kai 1945 metais buvo įkurta Lietuvos partizanų sąjunga, kai aktyviai pradėjo kurtis partizanų apygardos. Dabar kartais pasigirsta prikimusių balsų, norinčių iškreiptai pavaizduoti pokario metų antistalinietinę kovą. Niekam nepavyks apjuodinti garbingo Lietuvos partizano vardo, tų žmonių, kurie savo gyvenimą paaukojo Lietuvos laisvei artindami Kovo 11-osios dieną.

Enkavėdistai, organizavę mūsų žmonių šiurpiausius kankinimus bei žudynes, kaip Petras Raslanas, Nachmanas Dušanskis ir kiti, apsikarstę sovietiniais medaliais ir „nusipelniusių“ vardais, sau ramiai gyvena Rusijoje ar Izraelyje. Valstybės, priglaudusios šiuos budelius, nė negalvoja atsiprašyti ar juos išduoti Lietuvai. Užsimaskavusių nenubaustų nusikaltėlių, išdavusių savo tautiečius čekistams, vaikšto ir mūsų gatvėse. Jie užima net prestižinius postus ekonomikos valdymo ar kitose srityse. Mes nenorime keršto, bet turėtų vyrauti teisingumas.

Duomenys rodo, kad nuo 1917 iki 1956 metų sovietinės valdžios buvo sunaikinta, sušaudyta ir žuvo kalėjimuose bei lageriuose daugiau kaip penkiolika milijonų žmonių. Nuo 1923 iki 1953 metų į sovietinius kalėjimus buvo patekę 42, 5 mln. žmonių. Lietuvoje nukentėjo kas trečias gyventojas. Vien tik per 1941 metų pirmąjį pusmetį sušaudyta arba išgabenta 6500 žmonių. Pokario metais nužudyta apie 30 tūkst. Lietuvos partizanų – geriausio mūsų jaunimo.

Lietuva nemirė. Jos žmones palaikė gyvas tikėjimas, tautinė savimonė, vilties ir Kristaus prisikėlimo ženklas, aukos prasmės supratimas. Dirbant rezistencinėje veikloje – teko bendrauti su prieškarinės Lietuvos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu, vienuolika metų kalintu sovietinio lagerio vienutėje. Paklausiau, iš kur jis sėmėsi ištvermės. J.Urbšys atsakė: „Dažnai kalbėdavau rožinį, tiesa, jo neturėjau, bet karoliukus atstodavo pirštai. Didelės stiprybės teikė ir Lietuvos įvaizdis – mintimis nukeliaudavau į Vadaktėlius, Kauną, Vilnių...“

Dešimt metų trukusią ginkluotą partizaninę kovą pakeitė dvasinė rezistencija. Atsirado vėl knygnešiai, pogrindinė spauda, ypač pažymėtina „LKB kronika“, kūrėsi pogrindinės jaunimo organizacijos.

Dabar trumpai apžvelkime į istorinių įvykių chronologiją. 1987 metais ateinantys – 1988-ieji buvo paskelbti Dievo Motinos Marijos metais. 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingas Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, demaskavo Molotovo-Ribentropo paktą. 1988 m. vasario 14 d. Kauno Katedroje vyko šv. Mišios už Lietuvą. Sovietinė milicija su guminėmis lazdomis vaikė žmones, norėjusius pagerbti mūsų tautos dainiaus Maironio atminimą. Ypač čekistams nerimą kėlė Nijolės Sadūnaitės drąsi veikla. Visas miestas buvo parengtas „atremti“ narsios s. N. Sadūnaitės atvykimą į Kauną. Tuo metu ji savo pašto dėžutėje rado čekistų įmestą raštelį: „Mes tave pribaigsime...“

Vasario 16-ąją Vilniuje, Gedimino aikštėje, minėjo apie penkiolika tūkstančių žmonių. Vėl taikytos bauginimo priemonės, fizinis susidorojimas. Tačiau Lietuvos laisvės troškimo negalėjo įveikti jokia jėga. Vilniaus Vingio parke susirinko apie 250 tūkst. žmonių. Spalio 22 dieną Vilniuje įvyko Sąjūdžio pirmasis suvažiavimas. Kitą rytą – spalio 23 dieną - prie grąžintos Vilniaus Katedros durų aukotos šv. Mišios.

1989 m. vasario 16-osios išvakarėse Kauno muzikiniame teatre vykusioje Sąjūdžio konferencijoje buvo priimta rezoliucija dėl Lietuvos suvereniteto atstatymo. Prisimenu, kaip ši rezoliucija prakaitu išmušė konferencijoje dalyvavusį ir netoli manęs sėdėjusį berods iš Vokietijos atvykusį „svečią“ Klimaitį, reikalavusį nepykdinti Maskvos ir nepriimti tokios rezoliucijos. Tais pačiais – 1989 metais Lietuva pirmą kartą pokaryje džiūgaudama laisvai šventė savo valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją.

Ir pagaliau 1990 metai – Kovo 11-oji. Sovietinėje imperijoje atsirado plyšys, pažymėjęs Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Atsirado galimybė išlikti mums, kaip tautai, su savo kalba, su savo kultūra. Atsirado galimybė dirbti sau, o ne svetimųjų labui, sutrupėjo geležinė uždanga, skyrusi mus nuo kitų pasaulio šalių.

Minint Kovo 11-ąją prisimintini ir Lietuvos Sąjūdžio nuopelnai, ir profesoriaus Vytauto Landsbergio, tuometinės demokratiškai išrinktos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko, veiklos ryžtingumas, ir mūsų Vilties prezidento Stasio Lozoraičio išmintingi patarimai, prisimintinas ir mūsų visų, siekusių savo Tėvynės laisvės, ryžtas, pasiaukojimas, dvasinė vienybė. Šias savybes turėtume išlaikyti ir dabar. Nesmagu buvo klausytis kovo 4 dienos rytmetinės šeštadienio Lietuvos radijo pirmosios programos laidos kultūros klausimais, kada dviprasmiškai buvo keltas klausimas dėl Dainų švenčių reikalingumo ir jų prasmės. Buvo suteiktas žodis vienam save vadinančiam kompozitoriumi, kuris mūsų Dainų šventes vadino niekam nereikalinga atgyvena. Gal tokiems žmonėms atgyvena virto ir lietuviškos dainos, lietuviškas žodis, mūsų dvasinės kultūros bei tautinės savimonės reiškimasis? Toje pačioje radijo laidoje pristatytas poetas „istoriniais vaiduokliais“ pavadino mūsų valstybines šventes, net Vasario 16-ąją. Dar „riebesniais“ žodžiais jis apibūdino žmones, besidominančius ir besirūpinančius Lietuvos istorine praeitimi, jos istorinių paminklų išsaugojimu. Girdint tokias „diskusines“ laidas, norisi paklausti: į kurią pusę suka Lietuvos radijas? Sakysite – demokratija. Nejau tokia „demokratija“, ypač jaunimo širdyje, turi sukelti abejojimą savo dvasinės kultūros ištakoms, savo istorija? Ar tokiomis laidomis neskatinamas jau lyg mada tapęs kosmopolitinis mąstymas, savų vertybių negerbimas?

Žmogus tik tada jaučiasi tikras tautos narys, sakė profesorius Antanas Maceina, kai myli savo tautą ir visą, kas su ja susiję. Tad dar kartą pabandykime būti gerumu šviečiantys ženklai, savo nuoširdžiu kūrybiniu darbu aukštai iškėlę mūsų garbingąją Trispalvę, širdimi ir protu pasveikinkime Kovo 11-osios penkioliktąsias metines, pasveikinkime pavasarėjančiam gyvenimui pakilusią Lietuvą.

Zigmas TAMAKAUSKAS,
Kauno miesto savivaldybės
Švietimo tarybos narys,
istorijos mokytojas metodininkas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija