| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Žmogaus širdis atleisti per silpna
Okupacijos su teisės toga metais Paulius Guga (1893-1971)rašė laišką ateities teisingumui atlyginimui, atiduodant kiekvienam tai, kas jam priklausė materialiai ir formaliai. Okupantai iš taikių Lietuvos žmonių išplėšė ne tik medžiagiškus turtus, bet ir dvasinius lobius, KGB rūsių pragaro ratais traiškė ne tik kūnus, bet ir tėvynės laisvę, meilę, tautos santarvę. Kankinimų arsenalas buvo platus nuo žudynių iki nežabotos propagandos. Kas, kada surašys gulaginio gyvenimo martirologiją? Blogio imperija savo aukas naikino metodiškai - lėta bado, šalčio ir vergiško darbo mirtimi. Daugelio metų kančių laikas buvo dar nežmoniškesnis negu momentinės nacių dujų kameros. Ir koks teisingumas gali atlyginti už visas tas kančias ir netektis? To negalima paversti pinigine išraiška. Ir jei tas baisiąsias skolas atidavinės dalys okupacinės dvasios anūkai, vykdomas teisingumas vėl taps abstrakcija. P.Guga savo laiške, rašytame 1960 metais, siūlo beveik utopinį reikalavimą po okupacijos iš buvusiųjų okupantų gauti atlyginimą valstybei ir jos išlikusiems piliečiams. Tuo utopiniu laišku prof. Vytautas Kubilius stebėjosi ir žavėjosi, žadėjo būtinai paskelbti. Nebespėjo. Todėl ir publikuojame tą utopiją. Paulius Guga gimė Vaškų vls. Vengrelių k. gausioje šeimoje. Piemenavo, pusberniavo ir mokėsi iš laikraščio už vieną kapeiką Škola na domu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pašauktas rusijos kariuomenėn. Iš jos grįžo medicinos felčeriu, su auksiniu šv.Jurgio kryžiumi. Išvažiavo mokytis į Dorpatą (Tartu), bet pateko į vokiečių nelaisvę prie Elbės, pabėgo ir pėsčiomis parėjo du tūkstančius kilometrų į tėviškę. Išėjo savanoriu. Atgavus Nepriklausomybę, dirbo karo valdininku, vėliau Sargybos redakcijoje, dar vėliau - Žemės ūkio ministerijoje. Apdovanotas Gedimino ordinu, kurį, atgavus Vilnių, paaukojo Aušros Vartų Dievo Motinai kaip padėką už grįžusią sostinę. Apsigyveno savo ūkyje netoli tėviškės. Iš ten 1947 metų pradžioje nuo tremties pabėgo. Apsigyveno Panevėžyje. Dirbo ligoninėje. Mirė 1971 metais. Palaidotas Panevėžio Katedros kapinėse. Buvo tvirtai tikintis katalikas, didelis Tėvynės patriotas. Su okupantais nė per aguonos grūdą nekolaboravo. Rašė Petro Erškėčio slapyvardžiu. Jau antra dešimtis metų, kai sustojo ramus kultūros gyvenimas. Ugnis ir plienas sunaikino viską, kas buvo įgyta per didelį darbą ir pasiaukojimą. Kur buvo gražūs miestai su mokslo įstaigomis, kur aukso varpomis bangavo gražiai įdirbti laukai, dabar yra belikę tik pelenai. Net miškai, ir tie iškirsti ir svetur išgabenti. Žmonės šimtais tūkstančių išžudyti ar taip pat išgabenti svetur baigti jų jėgas sekinti ir paskutinį kraujo lašą išgerti. Baisus karas sukrėtė visą pasaulį. Atrodė, nebėra kam išgelbėti silpnesnes, karo sūkūrin patekusias vergijos našta apkrautas tautas. Kas bus po tos keistos ir žiaurios svetimųjų invazijos? Ar tai bus toji šlykščiai pamėgdžiojama ir klastingai vykdoma demokratija, ar sušvis žmonijai tikrasis laisvės spindulys? Vieni daug ko tikisi skaisčią ateitį pranašaudami, kiti gi nusiminę baiminasi, kad nepasiliktų tas negirdėtas pasaulyje teroras, kuris griauna, naikina viską net šimtus tūkstančių gyvybių, neišskiriant nė mažutėlių niekuo nekaltų kūdikių. Kada nors teisingumas turi imti viršų ir po tų pergyventų baisybių turi užstoti ramus gyvenimas, ramūs laikai ir taika. Engėjams teks atsakyti už visas jų blogų darbų pasekmes, už padarytas didžiausias skriaudas. Jei gyvieji žinotų, kad nuniokoti laukai nebeduos derliaus ir nudegintos sodybos bei išgriauti miestai nebepražys kultūros žiedais, o turės merdėti azijatų trypiami, nebevertėtų žmogui dirbti ir triūsti. Juk vis vien mažytė Lietuva nepasotins išalkusio didžiausio pasaulyje ubagyno! Bet gajoji žmogaus siela, nors ir skausmų suspausta gyvena viltimi, gyvena tikėjimu, kad ateis šviesesnė diena, tiki, kad toji klasta susikirs su kitais, kad po didžių nelaimių vėl viešpataus tvarka ir teisingumas! Gal dar ne metas būtų galvoti apie savo ateities laimėjimus, kol visos pajėgos nukreiptos į kasdieninės duonos kąsnio įsigijimą, bet, kol nevėlu tenka prisiminti, kad už dideles skriaudas ir kančias niekas negali atlyginti, tačiau visų pareiga reikalauti, kad kaltininkai bent nuskriaustųjų ainiams palengvintų kasdieninį gyvenimą, kad bent iš dalies būtų kompensuojama nors materialiai. Kuo gi juos bepaguosi, negalėdamas sugrąžinti nužudytiesiems gyvybių?! Tad pirmiausia reikia imtis skubių priemonių susigrąžinti bent likučius ištremtųjų, kurie dar nėra nukankinti. Tų gi, kurie jau nukankinti sunkiaisiais katorgos darbais ar jau yra žuvę egzekucijų vietas paženklinti kryžiais, kaip gairėmis būsimoms atsiskaitymo kolonijoms, įgytoms ne prievarta, bet išpirktoms sunkiai uždirbtais Lietuvos atskirų žmonių kentėjimais, jų sveikata ir gyvybėmis! Į tokias kolonijas anų kentėtojų ainiai turi visišką teisę! Tai nėra per daug! Tai tik minimumas reikalavimų, tai tik maža sąskaita už dideliausias aukas! Čia ne per kitų ašaras, ne per kitų kančias ir ne per kitų išlietą kraują tos kolonijos įgytinos, bet per savo darbus, per savo kentėjimus, per savo ašaras ir kraują! O taip pat ne per savo norą, o per norus tų budelių, kuriems rūpėjo kitas šalis pavergti, kitus žmones išnaudoti, kitų skriaudomis turtėti, kitų uždirbtomis vertybėmis naudotis net jų paskutiniąsias jėgas išsemti, paskutinį kraujo lašą išgerti, išgrūdus į tolimus kraštus, į šaltojo Sibiro taigas. Ten išgabenti Lietuvos turtai. Ten išgabenti ištremti Lietuvos žmonės. O visa tai darė ir monarchistinės Rusijos atstovai, ir bolševikinės santvarkos patikėtiniai komisarai! Ne mes patys veržėmės į tas kolonijas, bet jėga buvome verčiami ir didžiausiu teroru lydimi iš savo numylėtos, ramios ir turtingos Lietuvos iš savo Tėvynės! Dabar, kai jau čia, tame svetimame krašte, daug yra nukankinta, kada čia jau prakaito, ašarų ir kraujo pralieta, didelė Sibiro taigos lyguma lietuvių boluojančiais kaulais nuklota ji niekam kitam, tik jų ainiams ir turi priklausyti! Nesvarbu, ar tai būtų vienas kolonijų vienetas, ar tai išmėtyta per kelias vietas, bet visa ta žemė, toji teritorija, kur bent pėda buvo lietuvio, kur bent lašas jų prakaito ar kraujo, kad ji priklausytų Lietuvai. Kad būtų galima nekliudomai tuos anų, nelaimingųjų tautiečių, sąskaita įgytus plotus valdyti, reikalinga turėti kuo trumpiausią laisvą ir garantuotą priėjimą tiek sauskeliais, tiek jūromis, tiek dangaus oro beribėmis, nepaisant kokia forma tai būtų ar tam tikrais koridoriais, ar kaip kitaip, bet kad būtų visuomet galima susisiekti toms dominijoms su Lietuva! Kaip per ilgus laikus naudojosi svetimieji okupantai Lietuvos keliais, Lietuvos gėrybėmis, taip jie privalo palikti kolonijose visų kasyklų ir kitokių vietovių įrengimus, nes tuos įtaisymus daugeliu atvejų yra padarę lietuviai per prievartą iki gyvybės nustosiant. Jei pasaulis norėtų bent kiek atlyginti čia padarytus azijiečių nuostolius, tai tik šiuo, o ne kitu kuriuo būdu. Visoms nuskriaustoms Europos tautoms šis dalykas turi rūpėti ir visos bendromis pajėgomis tos kompensacijos privalo reikalauti! O ir patiems pasaulio vadovams sumažės baimė būti azijatų aukomis, kai darbščios Europos tautos privers Sibiro taigas parodyti savo turtus ir juos naudos žmonijos kultūros labui. Nepamiršti ir, kad pagal sutartį Antrosios Nepriklausomos Lietuvos su Rusija, ten dar tebėra neišnaudoti dideli kiekiai miško medžiagos. Juk tai skola, kurią reikia grąžinti! Paulius GUGA, Panevėžys, 1960 m.
Vae victis (Vargas nugalėtiems)
Sena giesmė, pražilusi lūpose žmonių: septyni džiaugsmai giedojo, o vienas skausmas nutildė juos
Vargas tau, kad man reikėjo šitos žemės, kur tu pasistatei namus ir sodus sodinai. Vargas tau, kurį kardu aš nugalėjau, - nuo dabar aš būsiu amžinai tavo viešpats! Vargas tau ir tavo seserims, ir dukroms: tavo moterys gimdys man vergus. Tavieji dievai tarnaus dievams maniems, tavo šventovėse stovės mano žirgai. Tavo tėvų kapus sutrypsiu arklių kanopom ir jų paminklais gatves aš savo išgrįsiu. Nutildysiu aš tavo gimtą kalbą lūpose ir tavo ainiai manąja kalba kalbėsis. Ir pavadinsiu aš naujais vardais tavus miestus ir kaimus. Vardų senųjų niekas neatmins. Jėga yra teisybė mano nepalenkiama ir mano plieno durklas mano teisė.
Ir suvaitojo ešelonai: jūs mūsų kūną kraują išvežat - - -
Raudonos ūkanos užplūdo mūsų žemę nuo bokštų kryžiai, rodę dangų, nupjauti ir vėtrungės iškeltos, laukimo metų sunkios girnos sumalė visas viltis. Atvažiavo tankai svetimi ir paliko rūsčias pravėžas, pilnas kraujo ir ašarų. O, kaip sunku sunku peržengti slenkstį, išeinant iš namų, į kur jau niekad nebesugrįši. Palieka židiny šiltam karšti dar pelenai, ant stalo nebaigta suvalgyti riekutė duonos.
Jie viską atėmė iš mūsų ir sodus, ir namus. Tik rankoj raktai liko. Ką raktais užrakinsiu? Ką raktais atrakinsiu? Aš džiaugsmą užrakinau. Aš skausmą atrakinau
Namai sugriauti, sodai iškirsti, kiemas užartas, šaltinis užverstas. Kur man prisiglausti?..
Jų toks žaidimas išspardyti kitų statytus namelius - - -
Ar tu meni Sibiro keliuose savo klumpių bildesį, kaip akmeny Uralo tavo pančiai dildėsi. Kaip nešėme Tėvynės dalią rankom surakintom ir Sibiro snieguose šaukėmės mirties bedantėm burnom pačioje jaunystėje (mirtis sniegais girgždėdama nuėjo pas tuos, kurie gyvent norėjo).
Likimų mūs upeliai į Tėvynės lemties upę įsiliejo mes kalėme sau pančius ir statėm sau kalėjimus, ir meldėmės sulaužyk rykštę, Viešpatie,o laikas bėgo lyg mūsų kraujas iš skaudžių žaizdų negyjančių. Neišsiųsti laiškai mirė kaip žmonės. Sniego tuneliais sruveno gyvenimas sniego lygumoj užpustytuos barakuos. Mirė vyrai, moterys ištvėrė.Sušalo arkliai ir šunys. Nesušalo tik viltis sugrįžti į Tėvynę prie Nemuno - - -
Tie laukų usnynai ir iškirsti sodai, tie langų kiaurymėm žvelgiantys namai ir šiurpus urzgimas svetimų mašinų, svetimųjų riksmas, pančiuose daina ar tai tu, Tėvyne mano Lietuva?
Girių gelmes pjūklais išpjovė, miško pakraščius kirviais iškirto, upės nuseko, šaltiniai užako, paukščiai lizdų nebesukrovė Alkani kirviai atėjo sodų kirsti per patį obelų žydėjimą - - - Tu - tik trupinėlis jųjų žemių plotų, o jie vis plūsta plūsta į tave, kol mes visai paskęsim jų tvane.
Ko jūs atėjote iš savo stepių į mano tėviškę svetingąją?
Kodėl kaip pavergėjai čia atėjot? Ar jūs surinksite išlietą kraują ir jį atgal supilsit į žaizdas? Ar išdžiovinsit jūras ašarų ir atgaivinsit užmuštas dainas? Ar atiduosit saulės spindulius dienoms iš karcerių tamsos? Ar sugrąžinsit laiką ir jaunystę, anksti pražilusią skausmuos?
Žmogaus širdis atleisti per silpna, tegul atleidžia Dievas jums - - - J.V.N. 1940-1985
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |