|
Be tikėjimo ir be maldos nebus tikrojo prisikėlimo
Vyskupas Jonas Kauneckas
Kaip apaštalas Pauliaus sako, mes turime džiaugtis ir linksmintis, nes jau penkiolika metų kaip Lietuva prisikėlė. Kovo 11-ąją aš norėčiau visada vadinti Lietuvos prisikėlimo švente. Ši šventė mums primena, kad Lietuva visada prisikelia, kai, rodos, yra visai sunaikinta. Ir aš nežinau kitos tokios tautos, kuri tiek naikinta, trypta, tremta, žudyta, kapota ir vėl prisikeltų.
Lietuvos istorijoje žinau keturis jos prisikėlimus. Štai jinai kryžiuočių beveik sunaikinta, iš visų pusių apsupta. Ir lietuviai staiga prisikelia, pakyla į mirtiną kovą ir Žalgirio mūšyje laimi.
Lietuvių lėtas būdas slepia savyje didelę jėgą. Lietuviai pakyla ir nugali kryžiuočius, kurių niekas nepajėgė nugalėti.
Vėl: lietuviai panorę pasiekia Juodąją jūrą. Ir galima sakyti, kad taip jie išgelbėjo Europą. Gedimino Lietuva užtvanka Europai nuo mongolų ir totorių. Už šios užtvaros Europa saugiai plėtojo savo civilizaciją, sako prancūzų istorikas Žanas Moklė. Sudrebi, pagalvojęs, kas būtų atsitikę, jeigu galinga Lietuva būtų veikusi su totoriais išvien? Nes ji tampa viena galingiausių valstybių ir valdo dešimt kartų už save didesnius nelietuviškus plotus. O jeigu ji tada būtų susivienijusi su mongolais? Europos šiandien nebūtų. Ž.Moklė sako, kad lietuvius reikia laikyti Europos išgelbėtojais. Tad mes turime didžiuotis, būti tvirti ir šiandien! Mes Europos gelbėtojai! Taip, broliai ir seserys, didžiuokimės: lietuvių tauta yra Europos gelbėtoja!
Ir vėl ta nenugalima Lietuva palengva patenka į svetimųjų įtaką, praranda laisvę. XVIII-XIX amžiais lietuviai jau visiškai nustekenti. Lietuva tiek nutautinta, kad lietuvių kalba viešai niekur nebevartojama, net ant antkapių, paminklų buvo rašoma lenkiškai arba rusiškai. Visų kaimynų ji laikoma jau mirusia, neturinčia jokios perspektyvos atgyti. Žemėlapiuose išnyko Lietuvos vardas, ji vadinama Severo-Zapadnij kraj (Šiaurės vakarų kraštas). Mokslininkai kalbininkai susirūpinę: juk lietuvių kalba seniausia indoeuropiečių kalba, jeigu ji išnyks, mokslas daug praras. Todėl jie skuba užrašinėti tos mirštančios kalbos žodžius. Mokslininkai sako: ji tikrai išnyks, kaip išnyko prūsų, jotvingių, sėlių, kuršių kalbos. Įsteigta net speciali mokslininkų draugija. Mokslininkai Neselmanas, Becenbergeris ir kiti rašo atsišaukimą į mokslo žmones: Lietuvių kalba, kuri yra viena iš svarbiausių kalbotyrai, greitai nyksta, ji trumpai begyvuos, nors kadaise viešpatavo Šiaurės Europoje, todėl reikia skubėti ją užrašinėti.
Atrodo, lietuviai jau visiškai nuvarginti. Bet štai įvyksta stebuklas: daugiau kaip šimtmetį kentėjusi svetimųjų priespaudą, caro priespaudą, lietuvių tauta staiga pakilo. 1863 metų sukilimas nustebino visą pasaulį: trys milijonai sukilo beveik prieš 200 milijonų rusų. Tai tikras prisikėlimo stebuklas!
Ir kitas stebuklas: tauta, daugiau kaip šimtmetį kentėjusi carinę priespaudą, išvarginta Pirmojo pasaulinio karo, perėjusio pirmyn ir atgal per Lietuvą, draskoma rusų, lenkų, vokiečių, staiga paskelbia nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d. Vertinant žmogišku mastu, tiesiog nesuprantama, kaip tauta, išvarginta iki paskutiniųjų, kamuojama beveik visų kaimynų karinių pajėgų, įstengė apginti savo Nepriklausomybę. Atgavusi laisvę, ji po karo išeina tokia plika kaip Adomas ir Ieva. Ir ji vėl stebina visą pasaulį: kuria armiją ir sykiu kariauja beveik su visais kaimynais, steigia mokyklas ir kartu rengia mokytojus bei vadovėlius, tvarko ekonominį gyvenimą ir sykiu daro žemės bei valiutos reformas. Ir per 22 metus tampa viena sparčiausiai kylančių Europos valstybių.
Ir vėl: Molotovo-Ribentropo paktas, Antrasis pasaulinis karas. Vėliau, karo išvarginta, ji atitenka rusams. Vėl 50 metų vergijos. Ir kokios vergijos! Partizanai nukauti, nuogi išmėtyti gatvėse, deginami kaimai, žmonės tremiami į Sibirą, į lagerius. Kaip teisingai sako poetas V. Ciniauskas:
Lietuva nukankinta gulėjo
Kruvinų akmenų patale.
Ir mano broliukas gulėjo
Prie šaligatvio kraujo klane.
Ir šitaip tęsiasi 50 metų: kovojama prieš tikėjimą, prieš bet kokią laisvą dvasią. Ir štai Lietuva nustebina pasaulį, 1990 m. kovo 11-ąją paskelbdama nepriklausomybę. Nesustabdė jos Nepriklausomybės žygio, jos prisikėlimo nei rusų tankai Sausio 13-ąją, nei Medininkų žudynės, nei blokada, nors pasaulis ir nepalaikė. Lietuviai su poetu. K.Geniu taria:
Tegul skurdas, tegu badas,
Tegu mūsų kūnas kenčia,
Tegu tūkstančiai blokadų,
Jau geriau nei vergo pančiai.
Šitame prisikėlime Lietuvai teko sunkesnis palikimas negu bet kuriuose kituose prisikėlimuose. Iš visų šitas prisikėlimas pats sunkiausias, nes lietuvių dvasia sunaikinta. Pažangiausi inteligentai ištremti, sunaikinti. Kitos okupacijos nors tikėjimo nenaikino, dabar didžioji tautos dalis liko be sąmoningo tikėjimo. Be tikėjimo, brangieji, negalimas prisikėlimas. Todėl, brangieji, minėdami jau ketvirtąjį Lietuvos prisikėlimą, to prisikėlimo penkioliktąsias metines mes būtinai turime ryžtis atgaivinti savo tikėjimą. Be tikėjimo, be maldos tikro prisikėlimo nebus. Be tikėjimo mūsų valdžios žmonės amžinai įsivels į korupcijas, į skandalus. Reikia, brangieji, išauginti tikinčią inteligentiją. Todėl, brangieji, labai jums dėkoju, kad leidžiate savo vaikus į mokslus, į tikėjimo pamokas. Jūs rūpinatės, kad jie įgytų sąmoningą išsilavinimą. Ateities Lietuva turi būti tikinti ir išsilavinusi. Ir turi būti kitokia negu dabar.
Pavyzdžiui, mūsų inteligentijos supuvimą, mūsų praradimą akivaizdžiai rodo ir mūsų supuvusi žiniasklaida. Korespondentai be tikėjimo, be jokių idealų! Kovo 9 dieną paminėjome kunigą-kankinį Alfonsą Lipniūną. Katedra pilnutėlė, Muzikinis teatras netalpina žmonių. Nė vienas korespondentas nepasidomėjo, neparašė nė mažiausios žinutės. O jeigu kas susipešė, jei kam peilį į nugarą įvarė jau pirmuosiuose puslapiuose. Ir jeigu koks kunigas ką negero padarė, tai supuola dvidešimt korespondentų. O jei kunigas žygdarbius darė, kaip kunigas Lipniūnas, atidavė savo gyvybę už tautą niekam neįdomu. Taigi žiniasklaida be idealų. Todėl mes, brangieji, ypač turim rūpintis gyvu tikėjimu! Tik jis galutinai prikels Lietuvą.
Turime rūpintis, kad mūsų vaikai, vaikaičiai įgytų gyvą tikėjimą. Tada galėsime su poetu K. Geniu tarti:
Lietuva,
Išsišvietusi gyvuoju tikėjimu,
Nugalėjusi mirtį gyva,
Dievo garbei gyvent prisikėlusi.
Lietuva.
Kaip gyvoji versmė neišsenkanti,
Kaip šventoji ugnis nesurūsusi.
Tik prieš Dievą, tik Jam nusilenkusi,
tremtinės maldoj atsidususi.
O dabar visi su gyvu tikėjimu, kaip tos tremtinės ir tremtiniai bei kaliniai, iš širdies maldoje atsiduskime, už Lietuvą kalbėdami: Tikiu Dievą Tėvą...
Pamokslas pasakytas Panevėžio Katedroje
kovo 11-ąją
© 2005 "XXI amžius"
|