Atnaujintas 2005 kovo 23 d.
Nr.23
(1324)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Suartėjimai su šv. Kazimieru

Bronius VERTELKA

Poetas Robertas Keturakis
(kairėje) su savo poemos
skaitovais
Autoriaus nuotraukos

VšĮ „Jaunimo integracijos
galimybių centras“ direktorė
Lina Jankevičiūtė (kairėje)
ir J.Miltinio dramos teatros
aktorė Gražina Urbonavičiūtė

Šv. Kazimiero knygynėlio
renginyje dalyvavo
Domas ir Snieguolė Akstinai

Tokio renginio, koks vyko kovo 18-ąją Panevėžio šv. Kazimiero knygynėlyje, tikriausiai dar negirdėjo jo sienos. Daugiau nei dvi valandas čia vyko nuoširdus bendravimas su svečiais iš Kauno: garsiu poetu Robertu Keturakiu, kultūrologu Domu Akstinu ir jo žmona Snieguole Jurskyte-Akstiniene. Knygynėlyje po pietų prasidėjęs renginys tęsėsi iki sutemų.

Ant gumos išraižė eilėraščio tekstą

D.Akstinas, pristatydamas pogrindyje leistų šv. Kazimiero paveiksliukų kolekciją, pasakojo, jog Jonas Kastytis Matulionis, dar nebūdamas kunigu, įstengė parašyti Lietuvos globėjui dainų tekstų, jiems pritaikyti muziką. Vieno tokio kūrinėlio raides jis sugebėjo išraižyti ant gumos. Kaip antspaudą jį nešiodavosi kišenėje. Patikimam žmogui bemat ant popieriaus atspausdavo eilėraščio tekstą. J.K.Matulionis taip pat ant gumos išpiešė nežinomo autoriaus šv. Kazimiero portretą. Su savo gaminuku jis irgi nesiskirdavo. Taip būsimasis kunigas sugebėjo padauginti tūkstančius paveikslėlių.

Vilniuje gyvenęs dailininkas V.Kosciuška nutapė šv. Kazimiero paveikslą. Jį nufotografavus, paveikslėlis pasklido po Lietuvą. Kitas dailininkas K. Juodikaitis padarė šv. Kazimierui skirtą raižinį, jame išraižęs Vytį. Drąsų menininką tuometė valdžia išbraukė iš sau palankių žmonių sąrašo.

Svečias iš Kauno teigė, jog šv. Kazimieras mūsų tautai padėjo išlaikyti lietuvybę, jis gynė ją nuo girtavimo, išsaugojo jos tikėjimą Dievu ir meilę savo kraštui.

Be meilės tėviškei – kaip medis be šaknų

Prabilusiai į susirinkusiuosius S.Jurskytei-Akstinienei teko patirti nelengvą emigrantės dalią. Ji maža pateko į Vokietiją. Buvo skautė, ateitininkė. Su bendraminčiais netgi leido laikraštėlį. Visur lietuvaitę lydėjo globojanti šv. Kazimiero dvasia. Be galo džiaugėsi išgirdusi, jog popiežius Pijus XII jį paskelbė Lietuvos globėju.

Moteris tikino, jog JAV yra per 20 bažnyčių, kurios turi šv. Kazimiero vardą. Jungtinėse Valstijose ypač populiarus šv. Patriko vardas, kuris yra švenčiamas kovo 17-ąją. Užatlantėje gyvenantys lietuviai pažymi šv. Kazimierą, jo garbei rengia savo dirbinių muges.

Apie pusšimtį metų užsienyje gyvenusi moteris, kurios tėvas buvo garsus inžinierius pulkininkas Alfonsas Jurskis, „XXI amžiui“ prisipažino, jog gražiausiu kraštu ji laiko gimtąją Lietuvą. Grįžusi į tėvynę, ponia Snieguolė pasijuto taip, tarsi būtų joje seniai laukta. Čia ji sutiko savo gyvenimo draugą.

Literatūra turi atlikti žmogaus gyvenimą taurinančią misiją

Knygynėlyje buvo skaitoma Roberto Keturakio poema „Lelijos šventam Kazimierui“. Kūrinio atsiradimo istorija yra tokia. Tuo metu poetas dirbo žurnalo „Nemunas“ redakcijoje. Neretai darbe jis užsisėdėdavo iki vėlumos.Vieną vakarą į redakciją užsuko neaukštas, įdegęs, juodaplaukis, į ispaną panašus vyriškis. Svečias pasisakė esąs kunigas Jonas Kastytis Matulionis. Robertui jis padovanojo Naująjį Testamentą. Netikėtai šis paprašė poeto, kad parašytų eilėraštį apie šv. Kazimierą. R.Keturakiui buvo nesuprantama: kodėl būten jis, kai Lietuvoje yra apie 200 poetų?

Kurdamas prisiminė, ką apie šv. Kazimierą buvo girdėjęs iš savo tėvo pasakojimų. Pamažu gimė poema. Rašė ne vien kaip apie šventąjį, bet ir kaip apie neįprastai didingą asmenybę. Iš pradžių kurti sekėsi lengvai, tačiau toliau ėjosi sunkokai. Pagaliau pasirodė mažos apimties nedideliu tiražu išleista knygutė „Trys lelijos šv. Kazimierui“. Ji jau yra bibliografinė retenybė.

Kambarėlyje su langu į vaikų darželį

Mintį, jog dar arčiau galėtų priartėti prie šv. Kazimiero, poetui pametėjo geri pažįstami Domas ir Snieguolė Akstinai, kun. J. K.Matulionis. Dalį reikalingos medžiagos jis gavo iš jų, dalį jos sukaupė pats. Kaune turi kambarėlį su langu į vaikų darželį, kur gali atsidėti rašymui. Kiemo vaizdą paįvairina ten šlamantys klevai, beržai, uosiai. R.Keturakis teigė, jog poeto kūrybos kokybė nepriklauso nuo jį supančios aplinkos.

Poemą „Lelijos šventam Kazimierui“ autorius knygynėlyje dovanojo, joje rašė autografus. R.Keturakis pasakojo, jog turįs sumanymų ją pratęsti. Norėtų parašyti skyrių apie šv. Kazimiero senelę – Sofiją Alšėniškę. Jį būtų galima įklijuoti į dabar išleistą poemą .

Arkivyskupas pagerbė poetą ir jo tėvus

Poetas atviravo, jog nesitikėjo sulaukti tokio didelio ir mielo savo poezijos gerbėjų būrio. Atėjęs į Šv. Kazimiero knygynėlį, jis pasijuto taip, tarsi būtų patekęs į savo vaikystės namus, kur kvepia kepama kaimiška duona ir garuoja skani kava. R.Keturakis prisipažino, jog prieš dieną Kaune, švenčiant jo gyvenimo jubiliejų, į iškilmes nekviestas atėjo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Jo tartas sveikinimo žodis poetui buvo pats brangiausias iš tądien išgirstų. R.Keturakio įsitikinimu, aukštas Lietuvos Bažnyčios hierarchas savo nelauktu pasirodymu pagerbė jį ne vien kaip poetą, bet ir jo tėvus – paprastus kaimo žmones, išauginusius šešias dukras ir vieną sūnų ir sugebėjusius visiems suteikti aukštąjį išsilavinimą.

R.Keturakis dėkojo Viešajai įstaigai „Jaunimo integracijos galimybių centras“, kuri sugebėjo tinkamai pasirengti šiam renginiui. Pasisakiusi J.Miltinio dramos teatro aktorė Gražina Urbonavičiūtė teigė, jog centro skaitovai, be išankstinių repeticijų, R. Keturakio poemą šv. Kazimierui skaitė vos ne kaip profesionalai. Panevėžietė tikino, jog ji senokai dalyvavo tokioje aukšto kultūros lygio popietėje.

Panevėžys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija