Atnaujintas 2005 kovo 25 d.
Nr.24
(1325)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tas begalinis noras smerkti

Pagaliau atgavome laisvę ir tuo daugybė žmonių džiaugiasi. Prisiminkime, kaip sovietiniais laikais buvo puolami, persekiojami Dievo tarnai. Šitokie juodi kagėbistų darbai tikrai nepamirštami. O kas darosi dabar? Mes matome kiekvieną kunigo žingsnį, pasveriame jo sakytus žodžius, matome, kokia mašina ir kur jis važiuoja. Taip norėtųsi tų, save vadinančių tikinčiaisiais, paklausti: kokią teisę jie turi smerkti? Juk kunigas nieko antgamtiško neturi, tai toks pat žmogus kaip ir mes. Suprantama, Dievas iš jo daugiau pareikalaus. O smerkti, teisti, kviesti žurnalistus - tikrai žema. Kunigą lengviausia drabstyti purvu.

Žmogus būdamas gyvas nelankė bažnyčios, nėjo sakramentų, o jam mirus, artimieji žūtbūt reikalauja, kad kūnas būtų įneštas į Dievo namus. Suprantamas giminių skausmas, kuris gal bent kiek sumažėja, kai mirusįjį įneša bažnyčion. Tačiau būkim sąžiningi, jei tas mirusysis nelankė bažnyčios gyvas būdamas, tai kam po mirties prireikė kunigo patarnavimų? Kažkaip dabar neįprasta žmogų laidoti be bažnytinių apeigų. Tai jau tapo lyg mada. Manau, kad jei gyvas būdamas žmogus (visai nesvarbu, ar jis mirė jaunas, ar garbaus amžiaus sulaukęs) nelankė bažnyčios, tai kam žeminti jo įsitikinimus? Žmogus laisva valia nusprendžia, kokį gyvenimą gyventi. Gyvenimas pralekia akimirksniu, ir kai žmogus guli ligos sukaustytas, visas gyvenimas lyg ant delno. Nors matyti, kad žmogus jau gęsta, bet kunigas prie ligonio nepakviečiamas. Dažnai būna, kad pats ligonis nenori susitaikyti su Dievu, o kartais ir namiškiai to nenori. O kai žmogus mirė, tai lekiama pas kunigą. Ir jei kunigas atsisako laidoti, artimieji pyksta, keiksnoja. Pagalvokime, ar verta pykti ant kunigo.

Pagaliau tikrai ne paprastai moteriškei spręsti, ar kunigas gali eiti savo pastoracines pareigas. Tam yra aukšti dvasininkai.

Tad prieš teisdami, bent kiek pažvelkime į save. Jei jūs kupini pykčio, tai niekur nerasite sielos ramybės, o juk nelaimės, netektys taip dažnai aplanko mūsų namus. Ir turime gyventi taip, lyg rytoj mirtume. Turėkime mažai turtų, pinigų, bet švarią sąžinę, ir tada bus ramu, gera, šviesu...

Ieva S.

Akmenė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija