|
|
Rinkėjų
valia ar emocijos?
Demokratija arba savivalda savyje jokių vertybių
neturi. Ji tėra mechanizmas, įgalinantis realizuoti demokratinį
valdymo būdą. Tikrosios vertybės yra (arba jų nėra) visuomenėje,
kuri tą mechanizmą valdo. Jei mechanizmą valdo visuomenė, gyvenanti
pagal Dievo valią, demokratija palaima, jei pagal šėtono valią,
demokratija virsta tironija. Tironišką demokratiją, demokratinį
centralizmą, nesenais laikais Lietuvai teko patirti. Demokratiniam
valdymui renkami visuomenei atstovaujantys valdymo organai: Prezidentas,
Seimas, savivaldybės. Tapti visuomenei atstovaujančiu, iš tam tikro
skaičiaus kandidatų, asmeniu, reikia per rinkimus surinkti daugiausia
balsų, taigi atstovavimo visuomenei teisę lemia rinkėjų daugumos
valia.
|
|
|
Darbuokimės
tautos gerovei
Negeri dalykai darosi mūsų Lietuvoje. Kasmet įvairių
nusikaltimų daugėja, jų žiaurumas didėja. Niekada anksčiau nebuvo
per televiziją rodoma tiek palaidumo, ištvirkavimo ir žiaurumo kaip
dabar. Niekada anksčiau Lietuvoje leidžiami laikraščiai ir žurnalai
nespausdino tokių šlykščių nuogybių ir neaprašinėjo išsigimėlių
orgijų, kaip dabar nepriklausomoje Lietuvoje. Ateistai, neigdami
Dievo buvimą, nepajėgė tikėjimo išnaikinti Lietuvoje, nes jie norėjo
įrodyti neįrodomą dalyką kad Dievo nėra. Jais lietuviai nepatikėjo.
Daug pragaištingesnė veikla yra šių dienų bedievių, kurie už pinigus
parduoda savo sąžinę, savigarbą ir tautos ateitį.
|
|
|
Puolimai
iš dešinės. Ar tai dešinė?
Mes jau prisižiūrėjome, kaip kiekviename Seimo
kadencijos ar panašiame laikotarpyje kuriami vis nauji kairiosios
jėgos ešelonai naujais pavadinimais, vis labiau populistiniai. Pats
komunizmas buvo populizmas. Ir dabar kuriamos tiktai naujos jo atmainos:
pažadukų ir šviesaus rytojaus, kurio niekada nebus. Svarbu paimti
valdžią!
|
|
|
Tikrasis
gyvenimas tarp švenčių
Baigėsi Kovo 11-osios penkiolikos metų paminėjimas,
leidęs bent trumpam patikėti, kaip viskas gražu mūsų valstybėje.
Šventinės nuotaikos netemdė niekas, nebent gausiau iškritęs sniegas,
vėl apvylęs laukiančiuosius pavasario. Ne viena televizijos laida
pakvietė pažvelgti į netolimą praeitį ir prisiminti tą penkiolikos
metų kelią, kuriuo eidami ir klupdami kūrėme ir stiprinome Lietuvos
valstybingumą. Ir, atrodo, niekas dėl esminių dalykų neprieštarauja,
gal tik dėl smulkmenų pasigirsta vienokios ar kitokios interpretacijos
bei ginčai. Visi vieningi dėl vieno pasukome teisinga kryptimi.
|
|
|
Neišmėžtos
arklidės
Lietuvos Sąjūdžio devintajame suvažiavime vienas
kalbėtojų patarė ne muses gaudyti, o mėšlą mėžti, kad jos neturėtų
kur veistis. Jam antrindamas kitas kalbėtojas siūlė blizginti šakes,
rengtis nelengvam darbui. Ką turėjo galvoje kalbėtojai, nesunku
numanyti. Užtenka prisiminti ne vienerių metų Seimo, prezidentų,
vyriausybių, įvairių komisijų, prokuratūros, teismų galynėjimąsi
su musėmis, dabartinę nevaisingą J.Ramono, A.Balsienės, A.Pekeliūno,
A.Valionio, A.Pociaus, A.Matulevičiaus ir daugybės kitų musgaudystę.
|
|
|
Ne
toks turėjo būti Liustracijos įstatymas
Atkūrus nepriklausomybę, Seimas priėmė Liustracijos
įstatymą, sudarė komisiją, kuriai vadovavo Damulis. Ši komisija
ar nenorėjo dirbti, ar specialiai vilkino darbą. Ji faktiškai neišaiškino
buvusių čekistų ir jų pakalikų. Dar nė vienas Lietuvos piliečių
genocido vykdytojas nenuteistas, išskyrus Burokevičiaus grupę. Keletą
jų bandė nuteisti, bet mūsų teismų buvo paleisti dėl nusikaltimo
senaties ar dar dėl kitokių išvadų. Kodėl tai sugebėjo padaryti
vokiečiai ir čekai, o mes tūpčiojome vietoje?
|
|