|
Rinkėjų valia ar emocijos?
Demokratija arba savivalda savyje jokių vertybių neturi. Ji tėra mechanizmas, įgalinantis realizuoti demokratinį valdymo būdą. Tikrosios vertybės yra (arba jų nėra) visuomenėje, kuri tą mechanizmą valdo. Jei mechanizmą valdo visuomenė, gyvenanti pagal Dievo valią, demokratija palaima, jei pagal šėtono valią, demokratija virsta tironija. Tironišką demokratiją, demokratinį centralizmą, nesenais laikais Lietuvai teko patirti. Demokratiniam valdymui renkami visuomenei atstovaujantys valdymo organai: Prezidentas, Seimas, savivaldybės. Tapti visuomenei atstovaujančiu, iš tam tikro skaičiaus kandidatų, asmeniu, reikia per rinkimus surinkti daugiausia balsų, taigi atstovavimo visuomenei teisę lemia rinkėjų daugumos valia.
Jau penkiolika metų Lietuvoje valdžią daugumos valia išrenka visuomenė, tačiau ta pati visuomenė, tik išrinkusi valdžią, ją vertina nepalankiai. Prasčiausiai vertinamas Seimas. Ar demokratijos mechanizmas blogas, ar jis blogai valdomas, ar daugumos valia bloga, kad nesiseka sau gerą, tarnaujančią visuomenei valdžią, išsirinkti?
Demokratinių rinkimų mechanizmas iš tikrųjų turi daug trūkumų ir ydų. Jis nevertina renkamųjų ir renkančiųjų išsilavinimo, lojalumo valstybei, tautybės, valios kokybės, dorovės bei kitokio cenzo. Šiam mechanizmui svarbu, kad renkamasis ir renkantysis būtų formalūs valstybės piliečiai, mechanizmui svarbi ir lemianti yra balsų dauguma. Iš tikrųjų esminį vaidmenį tautų ir jų valstybių raidai turi ne dauguma, o mažuma. Šventieji, genijai, išminčiai, talentai mažuma, tačiau jų įtaka visuomenės raidai nepalyginti didesnė už bet kokią daugumą. Jie iškelia siektinus idealus, savo sektinu pavyzdžiu, ypatingomis dvasios galiomis formuoja pasaulėžiūrą. Tačiau trumpalaikiai vedliai (valdžios) išsirenkami visuomenės daugumos valia. Todėl apie valią verta kalbėti plačiau.
Valia yra psichinė galia, pasireiškianti sąmoningu veiklumu. Stebint rinkimų kampanijas, jų keliamas emocines audras, neišugdytoje, pilietiškai nesąmoningoje visuomenėje nei psichinė galia, nei sąmoningas veiksmas negali būti išreikšti. Tokiuose rinkimuose vyrauja ne valia, o emocijos, kurioms sukelti pasitelkiamos pilkosios bei juodosios agitacinės technologijos ir net modernioji magija. Todėl, kai iš Seimo tribūnos parlamentaras arogantiškai postringauja, kad jis išrinktas tautos valia, kad jis atstovauja tautai, teiginys ne abejonę, o sarkastišką šypseną kelia. Iš tikrųjų didelė dalis išrinktųjų į Seimą pateko ne rinkėjų valios, o emocijų dėka, ir ne atstovauti bei tarnauti tautai atėjo, o valdžioje būti, sau ar klanui turtus ir pinigus kaupti, malonumais gyventi. Yra tikra, kad Darbo partija tikras politinis nulis, tačiau milijonines lėšas valdantis klanas į valdžią atėjo per sukeltas emocijas. Jei už ją balsavę piliečiai būtų susimąstę, giliau įžvelgę, nesunkiai būtų pastebėję, kad tie partijos milijonieriai iš jų prakaito milijonieriais tapo, kad jiems ne piliečių įdarbinimas ir jų buitis, o pačių kišenė, valstybės lovys labiausiai rūpi. Deja, rinkėjus labiau paveikė emocijos, nei įžvalgomis paremtas sąmoningas veiksmas, valia.
Demokratijos adeptų įpirštas teiginys, kad žmonių valia yra Dievo valia (vox populi vox Dei) yra tik emocinga demokratijos puošmena. Iš tikrųjų valia gali būti gera ir bloga, geros valios gali ir visai nebūti, o bloga valia jau negali būti iš Dievo. Čia dera paklausti: ar galima vadinti geros valios raiška balsavimą už vakarykščius tautos prievartautojus buvusius komunistus, kagėbistus bei jų talkininkus, autonomininkus lenkus, nelojalius valstybei formalius piliečius? Ir reikėtų atsakyti jie į Seimą pateko per blogą rinkėjų valią.
Dera pastebėti, kad svarią įtaką valdžios rinkimams turi ne bloga valia, o jos nebuvimas arba stoka. Apie pusę balsavimo teisę turinčių formalių Lietuvos piliečių į rinkimus neateina. Galimas daiktas, kad jie yra dori, doresni už emocionaliuosius rinkėjus, bet ne dėl savo kaltės valios neturi, o emocijoms nepasiduoda. Tačiau jų nedalyvavimas rinkimuose turi įtaką daugumai, kuri, jiems dalyvaujant, gal dauguma nebūtų. Kita vertus, tie bevaliai arba abejingieji yra patogus rezervas nešvariųjų rinkiminių technologijų poveikiui, manipuliavimui.
Demokratinės valstybės reikalams tvarkyti politikai vykdyti reikalinga pilietinė, sąmoninga, turinti gerą valią, politizuota visuomenė. Tačiau per penkiolika nepriklausomybės metų apie geros valios ugdymą šnekėta labai vangiai, o visuomenę depolitizuoti (išpilietinti) buvo dedamos itin didelės pastangos. Nepasitraukusiems iš visų lygių valdžios buvusiems partiniams nomenklatūrininkams ir naujai į valdžias ateinantiems populistams depolitizuota visuomenė, dėl neatsparumo manipuliacijoms, buvo itin reikalinga. Todėl visuomenės pilietiniam ugdymui ir jos telkimui joks dėmesys nebuvo rodomas. Tik pastaraisiais metais, kai rinkimai į Seimą parodė, kad ne tik demokratijai, bet ir valstybingumui kyla pavojus, valstybės vadovai apie pilietiškumą prabilo. Prabilo gal ir todėl, kad pati visuomenė nebetyli, pradeda susivokti, kad sekimu švytuokle, balsavimu prieš, iš pažadų kylančiomis emocijomis demokratijos mechanizmo deramai nevaldys, geros valdžios nesukurs.
Visuomenė pati ieško būdų saviugdai, politiniam raštingumui įgyti, siekia tapti nemanipuliuojamu veiksniu valstybėje. Nepaisant įvairių trukdymų iš viršaus, kuriasi pilietinės visuomeninės organizacijos, judėjimai. Lietuvoje jau veikia per tūkstantį vietos bendruomenių, kurias galime laikyti pilietinės visuomenės pradžios mokykla, lietuviška talka pilietinei visuomenei formuoti. Tikėtina, kad per betarpišką bendravimą, saviugdą amžinųjų ir bendražmogiškųjų vertybių pagrindu, visuomenėje rasis daugiau geros valios, trauksis susvetimėjimas, pilietinė visuomenė augs kokybe ir kiekybe.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2005 "XXI amžius"
|