Atnaujintas 2005 balandžio 1 d.
Nr.25
(1326)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Revoliucija ar klanų grumtynės?

Petras KATINAS

Kirgizijos prezidento
pareigas einantis
Kurmanbekas Bakijevas
paskelbė, kad visuotiniai
rinkimai šalyje turi būti
surengti birželio mėnesį

Senolis kirgizas, apsirengęs
tautiniais drabužiais, suspaudęs
kumštį stovi prie saugomo
parlamento įėjimo. Jis
nepasitiki naujuoju parlamentu

Įvykius Kirgizijoje, kai prezidentas Askaras Akajevas su šeima iš Biškeko spruko iš pradžių į Kazachstaną, o vėliau į Rusiją, kai kurie apžvalgininkai paskubėjo prilyginti Gruzijos ir Ukrainos „rožių“ ir „oranžinei“ revoliucijoms. Tačiau taip iš tiesų nėra. Visų pirma kirgizai kaip nacija susiformavo palyginti gana neseniai. Netgi oficialiai Kirgizijos SSR buvo sukurta tiktai 1937 metais, po Stalino konstitucijos priėmimo. Iki tol, po bolševikų žiauriai numalšinto vietinių gyventojų, vadinamųjų basmačių, sukilimo 1923 metais, iki 1925 metų gegužės dabartinė Kirgizija buvo vadinama Kara Kirgizijos autonomine sritimi Rusijos SFSR sudėtyje, o 1926 metų vasarį pertvarkyta į Kirgizijos autonominę respubliką. Nacionalinis raštas pagal Maskvos nurodymą irgi buvo sukurtas sovietiniais metais. Iš esmės netgi SSRS laikais Kirgizijoje viešpatavo atskiri klanai (manapai), kurie nedaug kuo skyrėsi nuo feodalinių giminių klanų. Vyko nuolatinė kova dėl įtakos tarp tų klanų, ypač įsikūrusių tarp Pietų ir Šiaurės Kirgizijos. Kita vertus, visos sovietinės Vidurinės Azijos respublikos griūvant SSRS net negalvojo apie jokią nepriklausomybę ir tuometinėje SSRS Aukščiausiojoje Taryboje deputatai iš Kirgizijos, Uzbekijos, Tadžikistano, Kazachstano netgi aršiau už sovietinius generolus trukdė M.Gorbačiovo pradėtai pertvarkai. Taigi nepriklausomybė sovietinei Vidurinei Azijai nukrito tarsi iš dangaus, patiems vietiniams partiniams nomenklatūrininkams to net nenorint. Aišku, buvę partiniai veikėjai iškart pasinaudojo situacija ir pasiskelbė prezidentais.

Tačiau kitaip nei tokie veikėjai kaip Uzbekistano prezidentas I.Karimovas, Tadžikijos – E.Rachmonovas, Kazachstano – N.Nazarbajevas, Kirgizijos prezidentas A.Akajevas iš pradžių atrodė kaip balta varna toje kompanijoje. Mat leido susikurti politinėms partijoms, nesikišo į nepriklausomos žiniasklaidos reikalus, nesodino į kalėjimus politinių priešininkų. Bet tai truko tik iki tol, kol Maskvoje valdžioje buvo B.Jelcinas. Atėjus V.Putinui, akademiku pasiskelbęs A.Akajevas bemat pajuto, iš kur vėjas pučia. Pirmiausia kitų buvusių sovietinės Vidurinės Azijos respublikų pavyzdžiu paskelbė referendumą, kuriuo užtikrino savo ir šeimos amžiną neliečiamumą. Tiesa, neišdrįso skelbti referendumo dėl galimybės kandidatuoti į prezidentus trečiajai kadencijai. Kitaip tariant, pasiskelbti prezidentu iki gyvos galvos. Jis pasielgė gudriau: savo sūnų ir dukrą „išrinko“ į parlamentą. Vadinasi, vieną iš jų planavo padaryti savo įpėdiniu. Be to, A.Akajevas ėmė demonstruoti nepaprastą savo meilę Rusijai ir tokiomis ištikimybės Maskvai deklaracijomis netgi pralenkė Baltarusijos „tėtušį“ A.Lukašenką. A.Akajevas nuolat pabrėždavo, kad tik carinės ir bolševikinės Rusijos dėka atsirado ir susiformavo kirgizų nacija. Todėl jau 2001 metų pabaigoje A.Akajevas paskelbė rusų kalbą oficialia valstybine kalba, nors rusų Kirgizijoje yra mažiau nei uzbekų. (Rusai sudaro 13 proc. Kirgizijos gyventojų, uzbekai – apie 15 proc.)

Todėl ar keisis Kirgizijos politika Maskvos atžvilgiu ir kas atsidurs valdžioje, iki šiol nelabai aišku. Tuo labiau kad laikinosios vyriausybės vadovu paskelbtas vadinamosios nacionalinės vienybės tarybos pirmininkas Kurmanbekas Bakijevas iškart pareiškė, kad svarbiausias dalykas – glaudūs santykiai su Maskva. Taip pat neaišku, koks likimas laukia išrinkto Kirgizijos prezidento. Dabar faktiškai posėdžiauja du parlamentai – senasis ir naujasis, nekreipiant dėmesio, kad Aukščiausiasis Teismas pripažino kovo 13 dieną įvykusius parlamento rinkimus negaliojančiais, o jų rezultatus – suklastotais. Tuo tarpu Centrinė rinkimų komisija tų rinkimų rezultatus pripažįsta. Tarptautinė bendruomenė irgi susirūpinusi dėl įvykių Kirgizijoje ir smurto bei plėšikavimo protrūkių. Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija skubiai pasiuntė savo ekspertų grupę, kuri turėtų nustatyti, kuris parlamentas – senasis ar naujai išrinktas – yra teisėtas. Bet net nesulaukę ESBO atstovų atvykimo, Kirgizijos revoliucionieriai susitarė, kad visus įgaliojimus turi naujai išrinktasis parlamentas. Tai gana keistas vadinamosios opozicijos sprendimas. Juk tame parlamente daugumą sudaro A.Akajevo statytiniai, o valdžios nuvertimas buvo ir rinkimų klastojimas. Tiesa, parlamentas sutiko, kad jo pirmininku būtų išrinktas vienas opozicijos lyderių. Šis iškart pareiškė, kad derėsis su nuverstuoju prezidentu A.Akajevu. Paskutiniaisiais pranešimais, A.Akajevas iš Maskvos vėl atvyko į Kazachstaną, ir derybos jau prasidėjo. Visa tai rodo, kad opozicija pasirengusi dalytis valdžia su A.Akajevo klanu, o visa revoliucija ir buvo skirta tik tam, kad Pietų Kirgizijos klanai gautų savo dalį prie valdžios lovio.

Pabėgęs į Rusiją A.Akajevas jau spėjo apšaukti valdžią užėmusius opozicionierius užsienio jėgų statytiniais. Jis net nedviprasmiškai užsiminė, kad tai amerikiečių darbas. Todėl Kirgizijos įvykiuose galima įžiūrėti daugiau klausimų nei atsakymų. Tuo labiau kad laikinosios vyriausybės vadovas K.Bakijevas pripažįsta senąjį parlamentą, o buvęs viceprezidentas Feliksas Kulovas, kuris buvo patekęs į A.Akajevo nemalonę ir 2000 metais pasodintas į kalėjimą septyneriems metams, dabar paleistas į laisvę ir paskirtas jėgos struktūrų vadovu, pripažįsta naujos sudėties parlamentą.

Aišku viena. Po Gruzijos, ypač po Ukrainos taikių revoliucijų, Kremlius patyrė dar vieną smūgį Kirgizijoje. Ir gana nelauktą. Kaip ir Moldovoje, kurios prezidentas komunistas Vladimiras Voroninas paskelbė, kad Moldova yra Europos, o ne Rusijos dalis. V.Voroninas bemat buvo apkaltintas rusofobija ir keliantis antirusišką isteriją. Be to, Kirgizijoje skeltas skaudus antausis ir taip per visas siūles braškančiai NVS. Tačiau labiausiai Kirgizijos įvykių išsigando kitų Vidurinės Azijos buvusių sovietinių respublikų prezidentai. Kazachstano prezidentas N.Nazarbejevas, kurio dukra ištekėjusi už A.Akajevo sūnaus, jau pateikė skubiai svarstyti įstatymą dėl kovos su terorizmu sustiprinimo. Kazachstano opozicijos nuomone, pasinaudojant tuo įstatymu bus galima be jokio vargo sukišti į kalėjimus visus režimo priešininkus. Be to, saugumas įgauna faktiškai neribotą veikimo laisvę. Uzbekijos prezidentas I.Karimovas pareiškė nebijąs Kirgizijos įvykių pasikartojimo Uzbekistane ir kaip pavyzdį nurodė tai, jog Kirgizijoje gyvenanti gausi uzbekų bendruomenė nesikišo į maištą. Netgi Turkmėnijos prezidentas „turkmėnbaši“ S.Nijazovas, uždraudęs vietinei žiniasklaidai skelbti apie perversmą Biškeke, skubiai sušaukė jėgos struktūrų vadovų pasitarimą.

Tuo tarpu Rusijos prezidentas V.Putinas vengia komentuoti perversmą Kirgizijoje ir leido suprasti, kad ir naujoji valdžia tenkina Rusiją. V.Putinas netgi pasiūlė visokeriopą pagalbą Biškeko gyventojams ir nepamiršo pažymėti, kad visi kirgizai, kad ir kokiai partijai jie priklausytų, labai myli ir gerbia Rusiją ir neįsivaizduoja savo gyvenimo be glaudžios sąjungos su Maskva. Rusijos prezidentas sakė, kad naujoji Kirgizijos valdžia jau kreipėsi į jį ir prašė padėti pavasario lauko darbuose ir atkurti sostinės Biškeko infrastruktūrą. Kaip žinoma, Kirgizijos nusikaltėliai ir nuskurdę gyventojai, ypač atvykę iš skurstančių pietinių rajonų, nusiaubė prekybos centrus ir sandėlius bei išvežė viską, ką gali išvežti. Tačiau, nepaisydama tariamos V.Putino ramybės, Rusijos žiniasklaida jau pakėlė didžiulį triukšmą dėl įvykių Kirgizijoje. Laikraštis „Tribuna“ tvirtina, jog A.Akajevo nuvertimas vyko pagal „toli Vakaruose“ parengtą scenarijų ir pakartoja Gruzijos ir Ukrainos revoliucijas. „Vremia novostei“ įspėja, kad dabar iškilo grėsmė ir Rusijos vientisumui, nes panašus scenarijus gali pasikartoti, pirmiausia Ingušijoje, Dagestane ir kituose Šiaurės Kaukazo regionuose. Taip pat primenama, kad nuverstųjų Rusijos draugų išlaikymas Maskvai brangiai atsieina. Esą dabar neaišku, ką daryti su buvusio Adžarijos „prezidento“ Aslano Abašidzės šunynu. Mat A.Abašidzė turėjo 75 labai retų veislių šunis, o jiems išlaikyti reikia po 11 tūkst. dolerių per mėnesį.

Tuo tarpu nuverstas prezidentas A.Akajevas pareiškė esąs pasirengęs atsistatydinti, jeigu jam būsiančios suteiktos tam tikros garantijos ir jeigu tai atitiks Kirgizijos įstatymus.

EPA-ELTA nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija