Atnaujintas 2005 balandžio 15 d.
Nr.29
(1330)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Konklavos belaukiant

Mindaugas BUIKA

Kardinolų laukia sunkus
ir atsakingas uždavinys –
naujojo Popiežiaus rinkimai
EPA-ELTA nuotrauka

Naujo šv. Petro įpėdinio ištikimybė paveldui

Pasibaigus devynias dienas Vatikane trukusiam gedului dėl popiežiaus Jono Pauliaus II mirties ir tebesitęsiant vadinamajam „interregnum“ (tarpuvaldžio laikotarpiui), kai, esant Apaštalų Sosto vakansijai, ribotas Bažnyčios administravimo funkcijas atlieka į savo kasdienes generalines kongregacijas besirenkanti 183 narius turinti Kardinolų kolegija, visas pasaulio krikščionių, ir ne tik jų, dėmesys sutelkiamas į balandžio 18 dieną prasidėsiančią konklavą, kurioje bus renkamas balandžio 2 dieną mirusio Šventojo Tėvo įpėdinis.

Pastaruoju metu tarptautinėje žiniasklaidoje plačiai aptarinėjant galimas kandidatūras šv. Petro misijai vykdyti – potencialiai nauju Popiežiumi tapti gali kiekvienas iš 117 kardinolų, kurie dar nesulaukę 80 metų ir turi teisę dalyvauti konklavoje – svarstoma, kokia tikimybė pasukti Bažnyčios gyvenimą „nauja vaga“. Iš karto galima teigti, kad tokia perspektyva iš viso nėra galima: per visą 2000 metų Bažnyčios istoriją nebuvo nė vieno Popiežiaus, kuris po išrinkimo nebūtų buvęs ištikimas savojo pirmtako paveldui nuosekliai įgyvendinant Kristaus Bažnyčiai patikėtą misiją.

Todėl galima sutikti su tais komentatoriais, kurie tvirtina, kad didžiausias veikėjas naujojoje konklavoje bus sunkiai aprėpiamas popiežiaus Jono Pauliaus II paveldas. Daugiau kaip 26 metus trukusio jo pontifikato antroji pusė sutapo su dviejų tūkstantmečių ir dviejų šimtmečių – XX ir XXI amžių – sandūra, todėl tiek Jono Pauliaus II svarbiausi dokumentai, tiek jo nurodymu parengtos direktyvos įvairiose Šventojo Sosto dikasterijose yra perspektyvinio pobūdžio. Todėl naujajam Popiežiui ir jo paskirtiems Romos Kurijos struktūrų vadovams pirmiausia reikia juos ištikimai įgyvendinti.

„Kardinolai elektoriai žino, kad jie turės bandyti surasti įpėdinį gigantui, – sako apie būsimąją konklavą žymus Vatikano ekspertas amerikietis kunigas Džordžas Veidželas. – Jonas Paulius II iš tikrųjų visiems mums, dvasininkams, iškėlė didelius uždavinius, kuriuos teks atlikti“.

Kiekvienas istorijos tarpsnis, kiekviena epocha iškelia naujus klausimus, naujas konkrečias problemas tikėjimui, kurias bažnytinė vadovybė turi spręsti tomis aplinkybėmis galiojančiomis priemonėmis. Svarbiausias dalykas, kuriuo turės užsiimti naujasis Šventasis Tėvas, be abejonės, didžiulį susirūpinimą keliantis reiškinys, kuris dažnai įvardijamas kaip „virtualinis krikščionybės kolapsas Europoje“. Dabar dažnai kalbama, kad naujasis Popiežius galėtų būti iš Afrikos, kur katalikybė sparčiausiai auga, arba iš Lotynų Amerikos, kur jau dabar gyvena beveik pusė (48,6 proc.) pasaulio katalikų. Tačiau iš tikrųjų Bažnyčios dėmesys turi likti sutelktas į nerimą keliančią padėtį krikščioniškosios civilizacijos lopšyje Europoje, nuo kurios daug priklauso ir visos pasaulinės krikščionybės ateitis.

Europos naujosios evangelizacijos prioritetas

Svarbiausiu uždaviniu Bažnyčiai Europoje ir toliau lieka visuomenės reevangelizacija – arba naujoji evangelizacija, kaip dažnai pabrėždavo popiežius Jonas Paulius II, – ir tvirtas pasipriešinimas vadinamajai sekuliaristinei ideologijai, kuri stengiasi tikėjimą išstumti iš viešumos ir vis aiškiau kelia grėsmę pačiai religijos laisvei. Kita vertus, didėjant atotrūkiui tarp laicistinės kultūros ir krikščioniškų vertybių Europoje, galbūt pirmą kartą per visą Bažnyčios istoriją iškilo pavojus, kad tikėjimo pagrindai nebėra visaverčiai, perduodami iš vienos kartos į kitą. Ir šis reiškinys yra ne tik išorinis, kai radikalusis sekuliarizmas stato dirbtines kliūtis religiniam gyvenimui, bet ir vidinis, nes daugelis save vadinančių Bažnyčios nariais ir katalikais asmenų nebesupranta arba nebepriima tradicinio krikščioniškojo mokymo nuostatų.

Kalbama apie „mirties ir kultūros“ apraiškas, kada nusikaltimas prieš gyvybę tampa „teise“, visuotinai pripažįstant eksperimentą su gyvybe, abortų, kai kur netgi eutanazijos leistinumą bei įstatymines pastangas legalizuoti homoseksualų santuoką. Esant tokiam dehumanizacijos procesui, visuomenėje, deja, nesulaukiama katalikų bendruomenės aktyvesnio pasipriešinimo, neretai tai priimamam su tyliu pritarimu arba netgi paraginimais pačiai Bažnyčiai atsisakyti savojo mokymo principų. Todėl nėra ko stebėtis, kad Kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Jozefas Ratcingeris savo praėjusio Didžiojo penktadienio mąstymuose kalbėjo apie Bažnyčioje susikaupusį purvą, kad už „tuščių žodžių“ beveik nematyti tikrojo tikėjimo.

Kardinolas dabartinę Bažnyčios padėtį apibūdino kaip laivo, kuris sunkiai laikosi audringo vandens paviršiuje, ir kaip dirvos, kurioje „daugiau piktžolių nei kviečių“. Didžiojo penktadienio mąstymuose, kuriuos mirties patale dar kartą pageidavo maldoje išgirsti popiežius Jonas Paulius II, kardinolas J.Ratcingeris pastebėjo, jog šių dienų krikščionybė, atrodo, vis labiau pavargsta nuo savojo tikėjimo, apleidžia Kristų, tuo tarpu įvairaus pobūdžio naujoji pagonybė, eliminavusi pačią Dievo idėją, tampa vis populiaresnė. Vadovaudamas ir Didžiojo šeštadienio vigilijai kardinolas J.Ratcingeris homilijoje pabrėžė, kas sekimas Kristumi reikalauja ne tik užuojautos kenčiantiems ir vargšams, bet taip pat ištikimybės tikėjimo principams visose kitose gyvenimo situacijose. Jis taip pat priminė, jog dalyvavimas kiekvieno sekmadienio šv. Mišiose yra privaloma pareiga tikintiesiems ir kad Eucharistijos aukos liturgija siūlo ne kokias nors „blankias utopijas“, bet aiškų dvasinį kelią.

Nelengvi iššūkiai Bažnyčios misijai

Tarp kitų iššūkių, su kuriais susidurs naujojo Popiežiaus vadovaujama 1,1 milijardo tikinčiųjų turinti Katalikų Bažnyčia, žinomas CNS katalikų žinių agentūros komentatorius nurodo kolegialumo ir Romos kurijos santykių su vietinėmis Bažnyčiomis klausimą. Pastaruoju metu kai kurie vyskupai ordinarai nusiskundė dėl kartais nepakankamai efektyvaus bendradarbiavimo su Šventojo Sosto dikasterijomis tiek parenkant naujus vyskupus, tiek rengiant bažnytinius dokumentus. Kai kurie Bažnyčios hierarchai tvirtina, jog reikia peržiūrėti pagrindinio kolegialumo organo – Vyskupų Sinodo – vedimo tvarką, kad jis būtų labiau atviresnis ir įtakingesnis diskusijų forumas.

Bažnyčiai toliau lieka svarbi tarpreliginio dialogo sritis, kurio specifiką dabartiniu metu iš dalies apsprendžia „multi-kulti“ situacija Vakarų visuomenėje, islamo stiprėjanti ekspanscija daugelyje Afrikos ir Azijos šalių bei šios religijos radikali apraiška tarptautinio terorizmo reiškinyje. Tuose Azijos regionuose, – visame žemyne tik 3 proc. gyventojų yra krikščionys, – kur krikščionys yra aiški mažuma, bus aktualu toliau išlaikyti pusiausvyrą tarp Bažnyčios misijinės veiklos ir dialogo. Evangelizacijos uždavinys skelbti Jėzų Kristų, kaip vienintelį Išganytoją, išlieka, tačiau kada jis yra efektyviau vykdomas? Tų šalių, kuriose krikščionys sudaro tik nedidelę mažumą, vyskupai nurodo į dialogo prioritetą, kurio eigoje lengviau perteikti ir patį krikščionių mokymą. Vis dėlto ypač islamo daugumos šalyse dabar itin aktualiai yra iškilęs religijos laisvės krikščionims klausimas, nes jie patiria didelius suvaržymus ir netgi fizinę prievartą dėl ekstremizmo apraiškų.

Pastoracijos reikalams spręsti yra svarbus kunigystės pašaukimų klausimas, kuris ypač Vakarų pasaulyje yra nepatenkinamas. Per popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatą katalikų skaičius pasaulyje padidėjo, tuo tarpu kunigų liko stabilus. Dėl to padidėjo ir pastoracijos apimtys: vidutiniškai vienam kunigui 1978 metais pasaulyje teko 1800 pasauliečių, kai 2004-aisiais – 2700 (padidėjo 50 proc.). Nereikia užmiršti, kad dalyvavimas sekmadienių šv. Mišiose, sakramentų priėmimas katalikams pasauliečiams yra ne tik pareiga, bet ir teisė. Todėl kai keletą savaičių tikintieji nesulaukia savo parapijoje dvasininko, tai jau tikinčiųjų teisės Bažnyčioje pažeidimas. Pašaukimų pastoracija liks prioritetu ir naujajame pontifikate, kartu nepasiduodant žinomam liberaliųjų sluoksnių spaudimui dėl nepriimtinų reformų sakramentinės kunigystės atžvilgiu.

Su kunigystės klausimais yra glaudžiai susiję kandidatų atranka bei pats seminarijų darbas. Pastaruoju metu iškilus tam tikriems dvasininkų seksualinio piktnaudžiavimo atvejams bei atitinkamos netvarkos atskirose seminarijose proveržiams, jau kuris laikas laukiama atitinkamų Bažnyčios dokumentų paskelbimo, kurį sukliudė Popiežiaus liga ir mirtis. Rengiami dokumentai, matyt, Vatikane netrukus turėtų pasirodyti, kaip ir numatoma seminarijų vizitacija kai kuriuose regionuose bendradarbiaujant su vietiniais vyskupais.

Dvasinių pašaukimų problemos bei visas Bažnyčios gyvenimas iš dalies sprendžiamas esminio struktūrinio vieneto – parapijos bendruomenės – gerai organizuotu veikimu. Popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu susikūrė ir buvo pripažinta daug naujų pasauliečių judėjimų, tačiau jų organiškas įsiliejimas į parapiją, kad pastaroji taptų tikra „bendruomenių bendruomene“, dar ne visuose regionuose yra patenkinamas. Ypač tai sakytina apie pokomunistinių Rytų Europos Bažnyčios parapijas, kuriose pasauliečių organizacinis veikimas dar yra tik pradinėse fazėse. Šventasis Sostas per šiuos kelerius metus dėjo nemažai pastangų parapijų bendruomenėms aktyvinti ir naujiesiems sąjūdžiams integruoti į jas, šia kryptimi, matyt, bus dirbama ir ateityje.

Kardinolų kolegijoje daugiausia europiečių

Pagal susidariusią tradiciją kiekvienas Popiežius paskelbia išsamų dokumentą, kuriame nustatomos jo įpėdinio rinkimų taisyklės. Popiežius Jonas Paulius II tai padarė dar prieš devynerius metus – 1996-aisiais – publikuota savo apaštaline konstitucija „Universi Dominici Gregis“. Joje buvo paliktas dar popiežiaus Pauliaus VI įvestas kardinolų elektorių amžiaus cenzas ir skaičiaus maksimumas: Popiežių gali rinkti pasaulio kardinolai, kurių amžius rinkimų dieną neviršija 80 metų ir jų skaičius neturi viršyti 120. Šiuo metu pasaulyje yra 117 kardinolų, kurie neviršija nustatyto amžiaus „cenzo“. Iš viso Kardinolų kolegijoje yra 183 nariai.

Vyriausias iš kardinolų elektorių yra italas kardinolas Markas Čė, kuriam 80 metų sukaks liepos mėnesį. Jauniausias kardinolas yra Bažnyčios hierarchas iš Vengrijos 52 metų kardinolas Peteris Erdas. Popiežiaus rinkimuose, vadinamojoje konklavoje, galinčių dalyvauti kardinolų amžiaus vidurkis – 71 metai ir 7 mėnesiai. Taigi ši konklava bus vidutiniškai ketveriais metais vyresnė nei ta, kuri 1978 metais rinko popiežių Joną Paulių II. Manoma, kad išrinktasis Popiežius bus gerokai vyresnis už Joną Paulių II, kuris išrinkimo momentu buvo sulaukęs 58-erių.

Beveik visi balandžio 18 dieną prasidedančioje konklavoje dalyvausiantys kardinolai tokią pareigą įvykdys pirmą kartą, nes juos į Kardinolų kolegiją paskyrė būtent Jonas Paulius II. Tik trys kardinolai – vokietis kardinolas Jozefas Ratcingeris, amerikietis kardinolas Viljamas Baumas ir filipinietis kardinolas Chaimas Sinas turės teisę konklavoje dalyvauti jau antrą kartą: jie į Bažnyčios senatu vadinamą Kardinolų kolegiją buvo paskirti dar popiežiaus Pauliaus VI ir jau buvo dalyvavę Jono Pauliaus II rinkimuose. Beje, du kardinolai pranešė, jog dėl sveikatos konklavoje nedalyvaus. Tai Filipinų kardinolas, Manilos buvęs arkivyskupas 76 metų Ch. Sinas ir meksikietis Monterėjaus arkivyskupas emeritas 78 metų Alfonsas Antonijas Suaresas Rivera. Taigi konklavoje turėtų dalyvauti 115 kardinolų.

Būsimoji konklava dalyvių skaičiumi bus ne tik didžiausia Bažnyčios istorijoje, bet ir labiausiai internacionalizuota, nes popiežius Jonas Paulius II stengėsi, jog Kardinolų kolegijoje būtų atstovaujama kuo daugiau pasaulio tautų. (Praeityje joje vyravo kardinolai iš Italijos.) Taigi tarp 117 kardinolų elektorių dabar yra Bažnyčios hierarchai iš 53 valstybių, tarp jų ir Lietuvos kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Didžioji dauguma jų tarnauja ar buvo tarnavę pasaulio diecezijų ganytojais.

Nors, kaip minėta, popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu Kardinolų kolegijoje katalikų geografinis atstovavimas tapo gerokai tolygesnis, tačiau čia vis dar dominuoja europiečiai. Štai ir dabar tarp kardinolų elektorių 58 (beveik pusė) atstovauja Europos šalims, nors šiame žemyne gyvena tik 25 proc. pasaulio katalikų. Tuo tarpu Lotynų Amerikos šalys iš viso turi 21 kardinolą elektorių, nors tame žemyne yra susitelkę beveik pusė pasaulio katalikų.

Tautiniu požiūriu vis dar daugiausia kardinolų turi Italija – 20 kardinolų elektorių yra italai, antroje vietoje yra Jungtinės Amerikos Valstijos – šios šalies katalikams būsimoje konklavoje atstovaus vienuolika kardinolų. Vokietija ir Ispanija turi po šešis kardinolus elektorius, Prancūzija – penkis, o didžiausios pasaulio katalikiškos valstybės Brazilija (140 mln. katalikų) ir Meksika (100 mln. katalikų) – po keturis kardinolus elektorius. Lenkijai ir dar trims valstybėms būsimojoje konklavoje atstovaus po tris kardinolus elektorius.

Tarp konklavoje dalyvauti turinčių teisę kardinolų 20 priklauso vienuolinėms bendruomenėms. Keturi kardinolai elektoriai yra pranciškonai, trys – jėzuitai ir trys – saleziečiai. Du būsimojoje konklavoje dalyvaujantys kardinolai priklauso „Opus Dei“ personalinei prelatūrai.

Popiežiaus rinkimų demokratiškumas ir atsakingumas

Nors sekuliarioje žiniasklaidoje pastaruoju metu buvo daug pastebėjimų apie „dūmus“ bei kitas balsavimo procedūros ypatybes, tačiau Popiežiaus rinkimai yra paprasti ir demokratiški. Naujasis šv. Petro įpėdinis yra išrenkamas slaptu balsavimu, jeigu jį palaiko bent du trečdaliai visų konklavos dalyvių. Jeigu konklavoje dalyvautų visi 117 kardinolų elektorių, – kai kurie jų gali neatvykti dėl sunkios ligos, – tai Popiežiui išrinkti prireiktų bent 79 balsų. Rinkimams užsitęsus procedūra numato galimybę pereiti prie paprastos daugumos reikalavimo – paskutiniame balsavimo ture dalyvaujant dviem daugiausia balsų surinkusiems kandidatams.

Kaip rodo praėjusio XX amžiaus konklavų patirtis, tokios konklavos, kuri tęsiasi dvi ir daugiau savaičių, tikimybė labai maža. 1903 metais popiežius Pijus X buvo išrinktas per keturias dienas, 1914 metais popiežius Benediktas XV – per tris dienas, 1922 metais popiežius Pijus XI – per penkias dienas, 1939 metais popiežius Pijus XII – per dvi dienas, 1958 metais popiežius Jonas XXIII – per keturias dienas, 1963 metais popiežius Paulius VI – per tris dienas, 1978 metais popiežius Jonas Paulius I – per dvi dienas ir 1978 metais popiežius Jonas Paulius II buvo išrinktas per tris dienas.

Kardinolų elektorių duodama privalomo slaptumo palaikymo priesaika bei jų numatytas izoliavimas nuo išorinio pasaulio konklavos laikotarpiu yra suprantamas ir pateisinamas. Taip vieną svarbiausių Bažnyčios įvykių – Kristaus vietininko žemėje išrinkimą – siekiama kiek įmanoma apsaugoti nuo dažnai primityvių bei papiktinančių spekuliacijų žiniasklaidoje, o pačius kardinolus elektorius – nuo galimo politinio ir kitokio pobūdžio lobizmo. Jų dvasiniam susitelkimui sustiprinti, kaip numatyta apaštalinėje konstitucijoje „Universi Dominici Gregis“, paskirti du žymūs pamokslininkai – kardinolas Tomašas Špidlikas ir tėvas Ranieras Kantalamesa.

Italas kapucinas kunigas R.Kantalamesa, kuris nuo 1980 metų dirbo Popiežiaus namų pamokslininku, yra žinomas teologas. Jis savo pamokslą apie Bažnyčios problemas šių dienų gyvenimo požiūriu pasakė balandžio 14 dieną vykusioje Kardinolų kolegijos bendrojoje kongregacijoje. Žymus santykių su Rytų Bažnyčiomis ekspertas čekas jėzuitas kardinolas T.Špidlikas pamokslą kardinolams elektoriams pasakys balandžio 18 dieną, prieš konklavos pradžią. Pats kardinolas T.Špidlikas konklavoje nedalyvaus, nes jam jau 85 metai.

Šį kartą nuspręsta, kad apie naujo Popiežiaus išrinkimą praneš ne tik „balti dūmai“, bet ir Vatikano katedros varpų gausmas. Taip bus stengiamasi išvengti galimų nesusipratimų, kaip atsitiko po 1978 metų konklavos, kai po popiežiaus Jono Pauliaus II išrinkimo į dangų pakilo ne balti, bet pilki dūmai. Kaip įprasta, naują Šventąjį Tėvą pasauliui pristatys kardinolas vyresnysis diakonas, kurio pareigoms vasario 24 dieną buvo paskirtas čilietis kardinolas Chorchė Medina Estevesas. Kardinolas vyresnysis diakonas taip pat turi pareigą suteikti „dvasinį paraginimą“ kardinolams elektoriams, jeigu jie per pirmąsias tris konklavos dienas neišrenka naujo Popiežiaus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija