Atnaujintas 2005 balandžio 22 d.
Nr.31
(1332)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kartu šventė ir liūdėjo

Tik neseniai sklaidėme Šilainių Šv. Dvasios parapijos laikraštį, kurio užrašas pirmame puslapyje skelbė, jog „Velykos – džiaugsmo šventė“. Toliau buvo ne mažiau džiugus Atvelykis, ypač mėgstamas vaikų.


Pamatykime save be kaukės

Lyg margas drugelis, nežinia kieno rankų ir kada paleistas, po mūsų kasdienybę sklando tezė, kad šeima yra visuomenės ląstelė. Taigi turėtume suprasti, kad visuomenė yra didžiulis organizmas, funkcionuojantis tų ląstelių dėka. Taip, visuomenėje vykstantys procesai labai lemia šeimos specifiškumą, o žvelgiant iš kitos pusės – visuomenė yra ne kas kita, kaip regima tų procesų konkretizacija. Deja,toks dvipusis ryšys seniai jau liko idealo sferoje. Kuo toliau, tuo labiau jis yra ardomas, vis labiau jo nepaisoma. Galima teigti, kad gyvenimas kuriamas be šeimos ir šalia šeimos. Teisus, matyt, buvo filosofas A. Maceina, pareiškęs, kad šeima jau ,,nėra gyvenimo pagrindinis narvelis, bet esanti šalia gyvenimo, nes tikrasis gyvenimas čia eina ne namuose, tik pasaulyje“.


Gyvenimas reikalauja tvirtybės

Jaunas vaikinukas iš gyvenimo pasitraukė savo noru. Aš nesuvokiu, kaip gali žmogus sau atimti gyvybę. Žmogau, gyvybę ne pats sau davei ir negali jos atimti. Taip atrodo kiekvienam tikinčiam, blaiviai mąstančiam žmogui. Na, bet juk gyvenime būna visokių nesėkmių. Didžiulė nelaimė - alkoholis, o ar ne per jį visos kitos nelaimės?


Nuoširdžiai dėkojame

Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija visą savaitę buvo tapę didžiąja lietuvių tautos Bažnyčia, į kiekvienus namus atnešusia popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimo aukos didybę.


Prasilenkta su tiesa

Kun. Alfonsą Lipniūną ir jo lagerinį palikimą prisimenant

Kovo pradžioje spaudoje ir susirinkimuose buvo minima amžinos atminties kunigo Alfonso Lipniūno šimto metų gimimo sukaktis.

Jaunystėje buvau ateitininkas, daug kartų teko jį matyti ir girdėti jo pamokslus, paskaitas. Jų klausytis susirinkdavo ne tik ateitininkai, moksleiviai, studentai, vyresnieji, bet ir indiferentiški tikėjimui žmonės. Jis traukė prie savęs klausytojus tarsi magnetas geležį. Jausdavai, kad tai sakomi drąsaus kovos vyro žodžiai, kurie skiepijo klausančiajam Dievo, tėvynės, artimo meilę ir kovą su ateizmu ir okupacija.


Ateizmo metais užgavę jautriausią stygą

Sunku buvo bolševikų okupacijos metais Lietuvoje. Bažnyčia buvo ateistų visaip persekiojama. Kulto reikalų įgaliotiniai sekė jos veiklą ir nuolat prigalvodavo visokiausių trukdymų. Dvasininkams neleido nė pajudėti, įkyriai kišosi į bažnyčios vidaus veiklą. Už nepaklusnumą atimdavo kunigo pažymėjimą. Klestėjo vadinamasis buldozerinis ateizmas, t.y. grubiausiais būdais buvo puolama Bažnyčią – jos tarnus, kunigus grūdo į kalėjimus, lagerius, tremtį. Ateistų tikslas buvo spausti ją iš visų pusių, kad negautų atsikvėpti.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija