Atnaujintas 2005 balandžio 22 d.
Nr.31
(1332)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ateizmo metais užgavę jautriausią stygą

Sunku buvo bolševikų okupacijos metais Lietuvoje. Bažnyčia buvo ateistų visaip persekiojama. Kulto reikalų įgaliotiniai sekė jos veiklą ir nuolat prigalvodavo visokiausių trukdymų. Dvasininkams neleido nė pajudėti, įkyriai kišosi į bažnyčios vidaus veiklą. Už nepaklusnumą atimdavo kunigo pažymėjimą. Klestėjo vadinamasis buldozerinis ateizmas, t.y. grubiausiais būdais buvo puolama Bažnyčią – jos tarnus, kunigus grūdo į kalėjimus, lagerius, tremtį. Ateistų tikslas buvo spausti ją iš visų pusių, kad negautų atsikvėpti.

Kauno Arkikatedroje anais Nepriklausomybės metais buvo labai vertinama bažnytinė muzika. Vargonavo tokie muzikai kaip Juozas Naujalis, Aleksandras Kačenauskas, Konradas Kaveckas. Buvo profesionalus choras. Iš Valstybės operos į Katedrą pagiedoti ateidavo solistai ir solistės.

Kauno Katedra buvo religinės muzikos židinys, centras. Todėl ir komunistams iškart viską užgniaužti, kad joje būtų tyla, gal buvo kiek nepatogu. Katedra ateistiniais metais tapo arena, kur ypač aštriai vyko kova tarp lietuviškos bažnytinės muzikos ir kovojančio (agresyvaus) ateizmo.

Bet atsirado optimistų, kurie veikė. Iš pradžių kūrė grupeles, giedotojų chorelius. Atsargiai, pamažu ieškojo tokių giesmių, kurios turiniu, dvasia jautriai pataikytų į tautiečių sielą. Į Katedros chorą atėjo gabūs, muzikalūs giesmininkai, kūrėsi, augo didysis Katedros choras, kurio vadovu 1948 metais tapo kūrybingas, Kauno muzikos mokyklą baigęs Pranas Beinaris. Jis pats sugebėjo parinkti tokį repertuarą, kad giesmė užgavo vidinę žmogaus stygą. Ateizmo prislopinti žmonės, gavę gaivų žodį, garsą, neabejodami nuėjo paskui jį. P.Beinaris sukūrė ne vieną giesmę. Įtaigūs, savi žodžiai ir muzika, taikliai pagavę širdį, užbūrė. Į Kauno Katedros chorą suplūdo gražaus balsingo jaunimo, kuris degte degė meile Dievui, tėvynei. Giesmės suskambo dar sodriau, brandžiau. O vargonininkas P.Beinaris dirbo kaip per rugiapjūtę. Repeticijas rengė dukart per savaitę, be to, mokė ir solfedžiuoti. Bokšte įrengė repeticijų salę. Jei sudėtingesnis kūrinys pasitaikydavo, jis choristus išlaikydavo iki vėlumos, iki išnaktų, kol suskambėdavo kaip turi būti.

Taip susikūrė stiprus mišrus 40-50 asmenų choras, kuris giedojo ne tik J. Naujalio, Česlovo Sasnausko ir kitų lietuvių kompozitorių, bet ir užsienio klasikų – Haidno, Hendelio, Mocarto, Bethoveno, Šuberto, Dvoržako, Palestrinos ir kitų kūrinius bei mišias. 1953 metų Verbų sekmadienį įvyko didelis koncertas, atlikta D.Rosinio „Stabat Mater“ su solistais.

1954 metais, taip pat tuo laiku, įvyko dviejų dalių religinės muzikos koncertas. Buvo atliktas J.Naujalio motetas „Jau Tu eini kentėti“, P.Beinario „Kristus ir Jeruzalės moterys“, L. van Bethoveno oratorija „Kristus Alyvų kalne“. 1955 metais atlikta T.Diubua oratorja „Septyni Kristaus žodžiai“.

1956 metais atliktas kitas stambus kūrinys – J.Haidno oratorija „Pasaulio sukūrimas“. Giedota ir išvykose Birštone, Panevėžyje bei kitur.

P.Beinaris sukūrė „Mišias C-dur“ (1966), „Mišias Es-dur“, jos buvo atitinkamai pakeistos ir dar sukurtos naujos lietuviškos Mišios, mirusiųjų Mišios („Requiem“) ir kitos. Jis yra sukūręs daug kalėdinių, velykinių, Marijai skirtų ir kitų giesmių. Kai kurios jų ir šiandien skamba Lietuvos bažnyčiose. Popiežiui Jonui Pauliui II lankantis Kaune, Santakoje, giedojome „Ecce Socerdos Magnus“, „Aleliuja“ ir „Viešpatie, pasigailėk“. Jo kūrinius ne kartą atliko Petro Bingelio vadovaujamas choras.

Dabar P.Beinaris yra pensijoje, tačiau vis dar kūrybingas. Katedroje vargonininkauja jo sūnus Arnoldas Beinaris. Jis yra baigęs Vilniaus konservatoriją.

Net ir ateistiniais metais į Kauno Katedrą vis daugiau plūdo žmonių – ne tik tikinčiųjų, bet ir netikinčiųjų – to gaivaus lietuviškumo pasiklausyti. Kauno Katedra tuo laiku visoje Lietuvoje buvo vienintelė tokia savo gyva veikla, muzika, choru.

Sovietmečiu Velykų rytą Katedroje choras, vargonai ir dūdų orkestras trenkdavo „Aleliuja“ visa galybe ir jėga, o bosas solistas kun. Antanas Žalkauskas giedodavo Bethoveno „Sanctus“, kad net drebėdavo Katedros sienos. Žmonių sielos skrisdavo dangun. Ateistai galutinai nuščiuvo.

Po Velykų į Vykdomąjį komitetą saugumas tuoj pakvietė Katedros valdytoją kan. J.Stankevičių, chorvedį P.Beinarį ir ilgai tardė. Vėliau taikė įvairias sankcijas, ekskursijoms nedavė autobusų, važiuojantiems pastodavo kelią ir t.t.

P.Beinaris choristams apsaugoti buvo įvedęs vietoje pavardžių net pseudonimus: Liūnė, Karuzo, Kučingis, Beatričė, Karmen, Ananas, Sonata, Kipras ir pan. Ne vieną choristą darbovietės valdžia kvotė, liepė mesti Katedros chorą. Bet atsirado pasiryžėlių, kurie rizikavo, aukojosi, vis tiek lankė chorą.

O ar atsimena kas juos? Daug jų mirę, o likę veteranai išsiskirstė į įvairias puses: vieni gieda dabartiniame Liaudanskaitės vadovaujamame chore, kiti – kitur, keletas vyrų kiekvieno mėnesio 14 dieną, per pamaldas Marijos garbei, ateina į Katedrą pagiedoti. O būtų gražu, kad visi nors kartą vėl susirinktų į Katedrą.

Jonas KIRLYS

Garliava, Kauno rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija