Atnaujintas 2005 balandžio 29 d.
Nr.33
(1334)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Prezidento metinis pranešimas –
įžvalgos ir vingrybės

Povilas Strapšys

Šių metų Prezidento kalba iš visų kitų išsiskyrė keletu aštresnių ir pesimistiškesnių akcentų. To iki šiol dar nebuvo. Nors skeptikai šiame sklandžiame ir literatūriškai nepriekaištingame pasisakyme ir įžvelgia buvusio (praeitoje kadencijoje) V.Adamkaus patarėjo D.Kuolio braižą, o kritikai sakosi matą tik senesnių kalbų pasikartojimus, visgi šįkart šalies vadovas beveik pranoko save. Be jau įprasto ir tokio pažįstamo V.Adamkaus, pastebime pasimetimo ir nepasitenkinimo gaideles. Kas gi atsitiko? Ar Prezidentą kiek atšaldė prieš beveik pustrečių metų pralaimėti Prezidento rinkimai, ar pribloškė Seimo rinkimų rezultatai? O gal problemos tikrai tapo tokios aštrios, kad jų nutylėti jau negalima? Matyt, veikė keli faktoriai iš karto.

Didžiausiu V.Adamkaus nuopelnu laikytinas jo įspėjimas dėl galimo oligarchų įsigalėjimo. Dabar nors bus galima neveidmainiaujant kalbėti apie šią visuomenės žaizdą. Iki šiol daugelis tokio pobūdžio įspėjimų mūsų laisvosios žiniasklaidos būdavo ignoruojama, arba tokiam žmogui iš karto būdavo prikabinama „radikalo“ ar „ultrapatrioto“, šliogeriškai kalbant, idioto etiketė. O problema yra. Didelė, šalia mūsų. Tiesa, Prezidentui neužteko drąsos įvardyti tuos asmenis, todėl jis paskubėjo pareikšti, kad nelaiko nė vieno Vyriausybės ar Seimo nario tokiu oligarchu. Bet juk daugelis mūsų žino, apie ką kalbama!

Štai čia ir prasideda prezidentinės vingrybės. Nežinia, ar tai V.Adamkaus santūrumas, ar įprastas diplomatiškumas, tačiau reikalo esmės tas nekeičia. Oligarchais ar jų prototipais galime pavadinti ne tik „agurkinį“ carą, bet ir keliolika Seimo narių, ir ne tik tarp darbiečių ar socialdemokratų. Jei kandidatais į tokius visagalius šalies valdovus pavadintume visus mūsų „riebesnius“ milijonierius, tai šalia Premjero turbūt galima būtų pamatyti ir oligarchę – moterį. Ar tik nėra V.Adamkaus pastebėjimas apie oligarchinę grėsmę visai ne ateities galimybė, o labai reali šiandienos realybė? Kaip jau pasišaipė vienas pranešimo komentatorius, Prezidentas pabudo...

Esminės valstybės vadovo įžvalgos ir įspėjimai, kurie jau ima kartotis, visai neįrodo, kad jam išseko fantazija. Priešingai – V.Adamkus mato, kad daugelis rimtų socialinių, visuomeninių, demografinių ir net moralinių problemų niekur nedingo. Jos tik gilėja, įgaudamos vis sudėtingesnes ir sudėtingesnes formas. Todėl jas būtina kaskart vis priminti. Nuo to jos nemažėja, bet atsiranda diskusijos galimybė. Bėda ta, kad daugelio tų problemų net nebandoma spręsti. Suprantama, jų niekas neneigia, bet nežinodami, kaip su jomis susidoroti, apsimeta, kad viskas išsispręs savaime. Puikiausias tokio problemų stūmimo į šoną pavyzdys – ši Vyriausybė, kurios vadovas su stebėtinu įkyrumu apsimetinėja tik ūkininku, o ne strateginių šalies kelrodžių kūrėju. Taigi Prezidentui beveik nėra su kuo diskutuoti. Intelektualai nepasirengę tokiai diskusijai dėl siauro grupuotiškumo ir nenoro žiūrėti į viską globaliu, nacionalinio intereso požiūriu. Žurnalistai dažniausiai irgi atstovauja kuriai nors iš kelių nesutaikomų mass-media stovyklų. Politikai iš viso mato tik save ir mėgaujasi tik savimi. Kas belieka Prezidentui? Šaukti tyruose, kad vėliau būtų galima pasiaiškinti: „Aš netylėjau, nors ir negalėjau nieko pakeisti...“ .

Ir visgi šalies vadovas nėra iki galo nuoširdus. Jau rašyta, kad kai kurios jo įžvalgos ir priekaištai padaryti tokiu tonu, lyg jis būtų niekuo nesuinteresuotas prašalaitis. Štai ėjau pro šalį, jūs man nepatikote, tai viską ir pasakiau, ką apie jus galvoju. Galima nuo savęs pridurti dar stipriau – kai kur Prezidento pamokymai primena gero dėdės barimą, kai iš užsienių sugrįžęs pas savo mylimą sūnėną jis su siaubu pamato, kad pinigus, skirtus dvarui pirkti, jaunasis giminaitis pralošė kortomis.

Tikrai neperlenkiu lazdos. Bet kaip paaiškinti tezę dėl politinio susvetimėjimo, pilietinės ir politinės brandos stokos? Prezidentas visai pagrįstai konstatuoja, kad „daug žmonių yra nusivylę viešąja erdve, nusivylę politika“. Bravo, bet ar nebuvo prikištas ir V.Adamkaus pirštas, didinant tą nusivylimą? Nesakau, kad tas elgesys buvo sąmoningas. Gal tai ir turėjo kokią kilnią intenciją. Tačiau kaip tik tuometinio Prezidento iniciatyva 2000 metais buvo sulipdytas „naujosios politikos“ blokas, sujaukiant paprastų žmonių protus. Kaip parodė tolesni įvykiai, jokios naujos politikos nebuvo ir nėra, bet tokių negyvybingų koalicijų lipdymas mums visiems smarkiai atsirūgo. Pirmiausia mes gavome dvi iš eilės kairiųjų daugumos kadencijas Seime. Antra, kaip tik po to lipdinio griūties gimė lietuviškasis populizmas. Šio reiškinio klestėjimą matome šiandien, o apie kokią nors stabilią partinę sistemą dar belieka tik pasvajoti.

Ar ne per smarkiai užsipuoliau Prezidentą? Turbūt ne – juk nepriminta jam ir šiaulietiškų šlepečių istorija. Kas tai buvo? Moralumo pavyzdys politikoje ar begalinis noras įsiveržti į Lietuvos politikos viršūnes?

Svarbiu iššūkiu pavadintas ir tautos nykimas. Demografinė problema, nulemta mažo gimstamumo ir nevaržomos emigracijos, tikrai rimta. V.Adamkus nebuvo pirmasis, kuris ją prisiminė. Gaila tik, kad kaip tik šiuo klausimu čia demonstruojamas didelis neišmanymas. Nors tai irgi galima būtų priskirti mūsų valstybės vadovo tolerancijai ir liberalumui, bet kaip tik siūloma „valingai kurti savo ateitį“. Belieka pasitikslinti – kieno ateitį? Šalies vadovas nurodo, kad į politiką reikėtų susigrąžinti vertybes, kurios telktų mus į vieną Lietuvos tautą. Bet kam sielvartauti dėl masinio lietuvių bėgimo iš Lietuvos, jei kalbama tik apie kažkokią mistinę „Lietuvos tautą“? Jei problema suvokiama tik šitaip, tai jos kaip ir nėra – jei tauta yra tik Lietuvos (pagal teritorinę, o ne pagal etninę priklausomybę), tada visiškai nesvarbu, ar tą „Lietuvos“ tautą sudarys kokie slavai, arabai, juodaodžiai ar kinai. Jie vis tiek bus Lietuvos tauta...

Čia kalti ne tik prezidentinio pranešimo kūrėjai. V.Adamkui derėtų prisiminti, kad, nepaisant pagarbos JAV politinei sistemai, kai kurie ten galiojantys postulatai čia, Lietuvoje, neturi prasmės. Žinoma, Amerikoje, kuri yra tautų katilas, kalbėjimas apie tokio tipo tautą yra prasmingas. Bet Lietuvoje tai skamba ne tik kvailai, bet ir įžeidžiamai. Jei koks kitatautis turi savo tėvynę, tai mums, lietuviams (o ne Lietuvos tautai!), vienintelė tėvynė yra Lietuva. Ir nereikia dangstytis visokiomis filosofinėmis vingrybėmis. Na, nebent šalies vadovas yra už kuo skubesnį lietuvių tautos įsiliejimą į Europos tautų vandenyną. Tada tiktų „Lietuvos tautos“ (tų, kas pakeis senuosius gyventojus) formuluotė. Taigi būkime tikslesni: nyksta ne „Lietuvos“, o lietuvių tauta. Šituos dalykus reikia skirti! O ir sielvartas dėl netolygaus valstybės regionų vystymosi yra rimtas, bet nenuoširdus. Juk visi žinome, kad didžiąją dalį šalies investicijų sugeria sostinė, vadovaujama Prezidento giminaičio per krikšto liniją! Ką daryti kitiems, tolimesniems rajonams, kaimo vietovėms? Gerai, jei tų rajonų gyventojai gali pasigirti gražia gamta. Atsigauna ir apskričių centrai, kurortinės vietos. Bet ką daryti ten, kur nėra nei miškų, nei ežerų? Mįslė.

Metiniame pranešime yra dar bent keliolika vietų, kur Prezidento pageidavimai atrodo tik kaip tolima siekiamybė. Tai sakytina ir dėl priekaištų teismų sistemai. Ko norėti iš teismų, jei juose sėdi sovietiniai teisėjai ar jų atžalos? Senoji totalitarinė visuomenė linkusi atgaminti pačią save. Vien pasiguodimu, kad turi pasikeisti kartos, čia nieko nelaimėsi. O kaip tos kartos pasikeis, jei studentų turime daug, tik itin smukusi studijų kokybė? Juk užsienio universitetus (beje, ne rusiškus) dažniausiai yra baigę tos pačio partinės grietinėlės vaikai... Mūsų gi aukštosios mokyklos šiurpina savo auklėtinius mokesčiais už mokslą. Beje, tokių, kurie uždirba tiek, kiek kokios kanceliarijos klerkai ir yra pajėgūs sumokėti už savo vaikų mokslą, nėra labai daug. Tad ir bėga mūsų jaunimas į užsienį duoneliauti.

Pernelyg optimistiškas yra ir šalies vadovo raginimas plėsti savivaldą. Idėja atrodo kilni. Bet tik atrodo. Šis pasiūlymas labai naudingas brandžiose demokratijose. Lietuvoje tai gresia nemažais sąmyšiais. Kas bus, jei, pavyzdžiui, merai bus renkami tiesioginiu balsavimu? Ar neatsitiks taip, kad po tokių savivaldos rinkimų atsibusime šalyje, kur turėsime 60 savivaldybių, panašių į dabartinius Kėdainius, kur visose jose karaliaus koks nors regioninis (nebūtinai iš Darbo partijos) oligarchas? Ką tada darysime? Įvesime tiesioginį valdymą iš centro?

Politinė V.Adamkaus karjera, pradedant jo sugrįžimu į Lietuvą ir pergale prieš A.Paulauską bei baigiant šiomis dienomis, mums parodo, kaip sunku susivokti žmogui, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusiam kitoje (taip pat ir politinėje) kultūroje. Vien gerais norais toli nenuvažiuosi. Todėl buvo padaryta nemažai klaidų – didesnių ir mažesnių. V.Adamkus pats sukonstravo groteskišką „naujosios politikos“ bloką, pats kūrė R.Pakso fenomeną (ir net priglaudė jį Prezidentūroje, padaręs patarėju), kuris atsisuko prieš jį patį. Pagaliau savo politiniu netoliaregiškumu jis nesąmoningai pratęsė ir socialdemokratų egzistenciją ir net pražiopsojo naujo Lietuvos gelbėtojo atėjimą. Bet užsienio politikoje jis beveik nedarė klaidų, ir tos politikos pozityviais pasiekimais šiandien galime tik džiaugtis.

Liko vidaus politika. Atrodo, kad čia Prezidento klaidų limitas jau išnaudotas iki galo. Šiemetinis pranešimas leidžia manyti, kad pagaliau imama suvokti reali situacija. O tai jau gerai, nuteikia gana optimistiškai. Jau prisiminti moralės dalykai. Vadinasi, mūsų valstybės galvos pradeda suvokti, kad Lietuvos suklestėjimui pasiekti neužtenka vien visuotinio kompiuterizavimo ar išmokti anglų kalbą...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija