Atnaujintas 2005 gegužės 4 d.
Nr.34
(1335)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kaip mes sutikome gegužės 9-ąją

Jonas Kazimieras Burdulis

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui 1945 metais, birželio 24-ąją, Maskvoje buvo surengtas grandiozinis karinis Pergalės paradas – po ilgo, kruvino ir alinančio karo, paties baisiausio žmonijos istorijoje. Tik štai kas keista – Stalinui gyvam esant, daugiau jokių paradų nebuvo. Gegužės 1-ąją švęsdavo, o gegužės 9-ąją ir birželio 24-ąją – jokių švenčių.

Ir tik 1964 metų rudenį L.Brežnevas nutarė paskelbti „pergalės dieną“ valstybine švente ir nedarbo diena. Leonidas Iljičius buvo godus ordinų, laipsnių, titulų ir labai mėgo iškilmes. Jis „pergalės dieną“ paskelbė valstybine švente ir nedarbo diena tik tada, kai visi stalininio Politinio biuro nariai ir beveik visi karo metų maršalai jau buvo mirę arba pensijoje, kai pergalės laurus buvo galima prisiskirti bemaž sau vienam ir aukščiausiu kariniu apdovanojimu – Pergalės ordinu – jau po karo be gėdos ir be sąžinės graužimo buvo galima apsidovanoti save patį, nesibijant, kad kuris nors maršalas paklaus: „O kuriam gi frontui tu komandavai, Leonidai Iljičiau?“

Pirmą kartą gegužės 9-ąją pergalės paradas buvo surengtas 1965 metais. Kad Brežnevo klastotė niekam neužkliūtų, buvo nukaldinti milijonai medalių „XX metų pergalei Didžiajame tėvynės kare“ ir jais buvo apdovanoti visi savo kraują lieję frontininkai, visi NKVD kariškiai, neišskiriant nė užtvarų būrių, kurie atakon pakilusių matrosovų ir kitų didvyrių narsumą skatindavo kulkosvaidžių serijomis į nugaras, ir NKVD pasienio pulkai, be ypatingų skrupulų žudę Lietuvos ir kitų užgrobtų šalių žmones, ir visi kiti – po karo siautėję stribai, MGB, KGB, užnugario tarnybų ir karinių gamyklų veteranai.

O kol Stalinas buvo gyvas, kol valdžią turėjo jo bendražygiai ir jo maršalai, apie jokią pergalės šventę nebuvo nė kalbos – Stalinas juokų nemėgo.

Šiandien mums tapo žinoma nemaža Antrojo pasaulinio karo ir ikikarinio laikotarpio paslapčių. Šiandien žinome, kaip du kraugeriai pasidalijo prieškarinę Europą ir kaip jie susigrūmė žūtbūtinėje kovoje – du žmogėdros, pražudę 50 milijonų žmonių. Kas jau kas, o Stalinas tai gerai žinojo. Jo planas „išvaduoti“ visą Europą neišdegė, užgrobti pavyko tik pusę jos, todėl tokią pusinę pergalę jis laikė pralaimėjimu. Todėl ir nešventė.

Ėjo 1984 metų pavasaris. Laikai buvo gūdūs ir žiaurūs. KGB kontroliavo visas gyvenimo sritis, kartais, sustabdę gatvėje praeivius, tos įstaigos pareigūnai griežtai klausdavo: „O kodėl jūs darbo laiku vaikštote gatvėje?“

Tada aš daug ko nežinojau, man (ir ne man vienam) Lietuvos istorijoje buvo susikaupę labai daug baltų dėmių.

Mes gyvenome Vilniuje, naujame Viršuliškių mikrorajone, Justiniškių gatvėje. Vieną ankstyvo pavasario vakarą kaimynas Juozas, mūsų kooperatyvo įgaliotinis, visus pasikvietęs į laiptinėje ekspromtu suorganizuotą susirinkimą, paprašė pasitvarkyti rūsius ir balkonus, nes Justiniškių gatvės pavadinimas būsiąs keičiamas į Maršalo Bagramiano. Išgirdę netikėtą naujieną, visi pasišiaušėme ir vos ne choru šūktelėjome: „Nenorim!“

Trumpai pasitarę, nusprendėme prašyti Vilniaus vykdomąjį komitetą, kad pavadinimo nekeistų. Tuoj pat sėdau už stalo ir rašomąja mašinėle parašiau tekstą, jog mes, Justiniškių gatvės gyventojai, nenorime, kad mūsų gatvės pavadinimas būtų keičiamas, nes prie savojo jau pripratome. Pabaigoje dar pridūriau: „Tikimės, jog į rinkėjų valią bus atsižvelgta“.

Mūsų kooperatyvas buvo labai didelis – per 1000 gyventojų. Apeiti tokį skaičių žmonių ir surinkti parašus būtų labai didelis darbas, be to, laiko buvo nedaug, nes niekas nežinojo, nei kada, nei kodėl pavadinimas bus keičiamas. Kreipiausi į kooperatyvo pirmininką Antaną Katkų su prašymu padėti. Jis mielai pateikė visų kooperatyvo namų įgaliotinių adresus.

Veikimo planas atsirado kažkaip savaime. Telefonu užsiregistravau į priėmimą pas Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininko pirmąjį pavaduotoją Kačoną. Į sekretorės klausimą, kokiu klausimu norėsiu kalbėtis, atsakiau, jog dėl Justiniškių gatvės sutvarkymo. Matyt, sekretorei mūsų gatvės reikalai buvo gerai žinomi, nes jokių klausimų jai nekilo.

Po statybų mūsų mikrorajone buvo likę labai daug netvarkos. Kooperatyvo pirmininkas ne vienerius metus barėsi su statybininkais dėl neužlygintų duobių, neuždengtų šulinių, o dabar netvarka stebuklingu būdu su kiekviena diena sparčiai nyko. Kiek buvo galima spręsti, talkon buvo mobilizuotos Vykdomojo komiteto ir partijos komitetų tarnautojos, nes į darbą atvykdavo pasipuošusios lyg į šventę – odiniais paltukais, apsiavusios aukštakulniais bateliais. Jos dažė tvoras, gatvės žibintų stulpus, lygino duobes. Ėmė juokas ir graudulys, žiūrint į tokį darbą.

Kitą dieną – šeštadienį – aplankiau visus koperatyvo namų įgaliotinius, išaiškinau reikalą ir paprašiau surinkti savo namo gyventojų parašus. Nė vienas jų neatsisakė padėti. Visus prašiau tai padaryti šeštadienį, nes pirmadienį juos jau reikės nunešti į Vykdomąjį komitetą. Kelis artimiausius namus apėjau pats. Mane nustebino, su kokiu pakilimu žmonės puolė pasirašinėti. Vienas kitas pasirašydamas krenkštelėjo: „Mes tiems rusams dar parodysime!“

Sekmadienį, pasikvietęs į talką savo draugą Gediminą Jakubčionį, apėjau visus namus ir atsiėmiau parašų lapus. Žinojau, kad Gediminas palaiko ryšius su disidentais, mes su juo dažnai pasikalbėdavome apie mūsų tautos tragediją, trėmimus, žinojau, kad jis talkina pogrindinės spaudos leidėjams, todėl su juo leistis į žygį man buvo drąsiau. Kiek prisimenu, tik vienas įgaliotinis sabotavo – jo lape tebuvo vos keletas parašų. Tuomet paprašiau to namo vaikus padėti, ir jie per porą valandų surinko visų gyventojų parašus. Iš viso susidarė beveik šeši šimtai parašų.

Pirmadienį, nešinas parašais, kurių buvo bene trisdešimt lapų, nuvykau pas Kačoną. Vos jis pradėjo skaityti tekstą, negalėjo suvaldyti rankų drebėjimo – jam aiškiai buvo netikėta gauti tokį neįprastą dokumentą. Pokalbis buvo trumpas – aš nereiškiau kokių nors papildomų prašymų, o jis pažadėjo klausimą apsvarstyti. Atsidusau su palengvėjimu, nes pas valdžią ėjau įsitempęs ir laukdamas nemalonumų.

Tačiau palengvėjimo tikėtis nebuvo ko. Nors visiems įgaliotiniams išsamiai išaiškinau, kad renkant parašus negalima daryti jokio spaudimo, kad nebūtume apkaltinti antisovietine veikla, vis dėlto bijojau valdžios reakcijos.

Praėjus vos kelioms dienoms, mano darbovietėje apsilankė KGB pareigūnas ir, išsikvietęs mane direkcijon, be užuolankų paklausė: „Tai kokius ten parašus tamsta rinkai?“

Žinojau iš anksto, kad laukia nelengva dvikova. Kiek galėdamas ramiau atsakiau, jog aš asmeniškai jokių parašų nerinkau. Tuoj pat sekė kitas klausimas: „O kas rinko?“ Į šį klausimą turėjau jau parengtą atsakymą. Stengdamasis, kad mano klausimas skambėtų kuo draugiškiau, atsakiau, jog žinau, kas rinko parašus, bet negaliu pasakyti, nes mes, Viršuliškių gyventojai, savo pareiškimą rašėme Vilniaus miesto vykdomajam komitetui, o ne Valstybės saugumo komitetui, ir man stebėtina, kodėl esu iškviestas ir apklausinėjamas. Pareigūnas, regis, pajuto mano balse palankumą ir pradėjo man aiškinti, kad Vilniaus miesto partijos pirmasis sekretorius Sakalauskas paskambino į KGB ir jo viršininkams davė gerokai pylos: „Viršuliškėse susikūrė antisovietinė pogrindinė organizacija, o jūs kur žiūrite, ko nieko nedarote?“

Aš nustebau: „Kokia čia dar organizacija? Žmonėms nieko nežinant, pakeitė gatvės pavadinimą, natūralu, kad jie supyko. Galėjo į mokyklos ar kino teatro salę sukviesti žmones, paaiškinti, kam reikia keisti tą pavadinimą, ir viskas būtų buvę gerai. O dabar elgiasi lyg vagys, tylomis, vogčiomis, argi ne gėda!“

Mano atsakymą išgirdęs, pareigūnas pastebimai apsidžiaugė. Jis tuoj pat jo nusitvėrė ir pasiteiravo, kodėl tas pavadinimas keičiamas. Aš gūžtelėjau pečiais: „Iš kur galiu žinoti? Klauskite Vykdomajame komitete, tai jų sumanymas“.

Tačiau mano atsakymas jo nepatenkino. Jis vėl ir vėl grįždavo prie to paties. Galiausiai vėl ėmėsi iniciatorių. Jis man pasakė: „Supraskite, mums partija davė įsakymą išsiaiškinti, – o gal kartais tai antisovietinė akcija“. Aš, jau pyktelėjęs, atsakiau: „Suprantu jūsų uždavinį. Liepė aiškintis, tai ir aiškinkitės – ant kiekvieno parašų lapo nurodytas adresas, sužinokite, kiek tarp jų partijos narių, kiek komjaunuolių, kiek rusų, lenkų, baltarusių ir atsakykite savo viršininkams“.

Išsiskyrėme gražiuoju, bet liko labai nemalonus jausmas – lyg būčiau vaikščiojęs peilio ašmenimis.

Apie pokalbį papasakojau Gediminui. Jis labai susidomėjo ir tuoj pat pasiūlė per savo draugus duoti korespondenciją „Amerikos balsui“. Aš neprieštaravau, bet paprašiau palaukti, kol reikalas išsispręs, nes buvo svarbiau išgelbėti gatvės pavadinimą. Spėjau, kad žinutė, perskaityta per „Amerikos balso“ radiją, galėjo visą reikalą beviltiškai sugadinti. Gediminas sutiko, jog aš galvoju teisingai.

Dienos slinko – pilkos ir gūdžios, kaip ir visa sovietinė tikrovė. Kraštovaizdį kiek paįvairindavo madingai apsirengusios aplinkos tvarkytojos. Jos tvarkėsi iš širdies, viskas aplinkui tiesiog tviskėjo. Vieną dieną mano žmona Dalia ir sako: „Baigėsi tavo rūpestis, mūsų gatvės pavadinimo nekeis“. Paklausius, kaip ji tai sužinojo, žmona atsakė, jog merginos netikėtai metė darbus, jų nebaigusios.

Dalia buvo teisi – po poros dienų mūsų kooperatyvas iš Vykdomojo komiteto gavo raštą, kuriame lakoniškai buvo parašyta: „Pranešame, jog Justiniškių gatvės pavadinimas nebus keičiamas“.

Sunku ir apsakyti, kaip džiugu buvo, apsigynus, laimėjus prieš valdžią. Gediminas ir vėl pasiūlė perduoti žinutę „Amerikos balsui“, bet aš paprašiau dar palūkėti, kol paaiškės, kam visa ta užmačia reikalinga.

Praėjus kuriam laikui, tas pats KGB pareigūnas man paskambino į darbą ir pasikvietė pokalbiui, šį kartą – jau jų įstaigon. Supratau, jog pokalbis bus nelengvas. Ir iš tikrųjų – nuėjęs pamačiau, jog šį kartą kalbėtis teks jau su dviem pareigūnais. Pasirodė, jog antrasis – pirmojo viršininkas. Pokalbis buvo ilgas ir sunkus. Supratau, jog jiems viskas žinoma – ir kad aš buvau to pareiškimo autorius, ir kaip buvo organizuotas parašų rinkimas, nes apie tai jau nebekamantinėjo. Užtat juos domino kas kita – kodėl keičiamas gatvės pavadinimas?

Aš jų nesupratau. Klausimai buvo vis kitokie, bet jų prasmė viena. Aš paklausiau, ar jie teiravosi to Vykdomajame komitete, tačiau mano klausimą jie nuleido negirdomis. Pavargome visi: ir jiedu, ir aš. Atsisveikindamas viršininkas dar pasakė: „Tamstos laimė, kad nesuuodė „Amerikos balsas“. Jeigu būtų sužinoję ir pranešę, turėtume tamstą bausti!“ Laimei, man užteko proto neklausti, už ką būtent reikėtų mane bausti. Jaučiausi bjauriai, iš įtampos visą purtė drebulys.

Pagaliau atėjo gegužės 9-oji. Naujame, dar tik pradėtame statyti Justiniškių mikrorajone dirvoje buvo pastatytas paminklinis akmuo, skelbiantis, jog „Čia bus nutiesta Maršalo Bagramiano gatvė“. Vakare Lietuvos televizija per „Panoramą“ parodė reportažą apie statybos aikštelėje įvykusias iškilmes. Rytojaus dieną visi laikraščiai pirmuosiuose puslapiuose paskelbė plačius reportažus su nuotraukomis. Sporto rūmuose, pilnuose publikos, už šventinio prezidiumo stalo sėdėjo Griškevičius, Dybenka, dabartinis mūsų premjeras Brazauskas ir kiti draugai. Jų pasveikinti atėjo pionieriai, komjaunuoliai, stovėjo sovietinių karių garbės sargyba su automatais ant krūtinių. Tai buvo sąjunginė garbės sargyba, kiekvienais metais švenčiama kuriame nors „mieste didvyryje“, galiausiai pasiekusi ir Vilnių. Prieš keletą metų toks miesto didvyrio vardas buvo suteiktas ir Vilniui. O po kelių mėnesių buvo parodytas kino žurnalas „Tarybų Lietuva“. Iškilmės buvo labai puošnios, žinoma, tų laikų supratimu, bet man jų buvo jau sotu.

Tik tuomet supratau, ką padaręs – aš vos nesužlugdžiau sąjunginės reikšmės renginio! Supratau, kodėl taip atkakliai mane kamantinėjo KGB pareigūnai, kuriems galams prireikė keisti tą nelemtą pavadinimą. Supratau, kodėl man buvo padaryta užuomina dėl „Amerikos balso“ – tai buvo ir jų baimė, ir įspėjimas man. Jie bijojo ne to, jog nesuuostų „Amerikos balsas“, – jiems buvo nepalyginti baisiau, kad nesužinotų Maskvoje Lubianka – centrinė KGB būstinė. Tokiu atveju ne vienas Lietuvos KGB viršininkas būtų buvęs pažemintas pareigose, be laiko išvytas į pensiją ar kas nors dar baisesnio ištikę. Galimas dalykas, Gedimino ketinimas dėl „Amerikos balso“ jiems buvo ne paslaptis, jeigu mane taip griežtai įspėjo.

Šią išvadą susidariau tik po ilgų svarstymų. Manau, kad ji gana tikroviška. O tuo metu vadovavausi intuityvia nuojauta – kuo ilgiau išlaikyti visą reikalą paslaptyje ir nekelti jo viešumon, kad nepakenkčiau mūsų gatvei. Su Gediminu sutarėme, kad bus geriau, jeigu nesigarsinsime. Tokia pozicija pasiteisino, gatvę išgelbėjome.

Prisimindamas klaidžius istorijos vingius, niekaip negaliu suprasti, kokį jubiliejų šiemet nori pažymėti Rusijos prezidentas – juk 1945 m. gegužės 9-oji buvo tik paprasta antroji diena po Vokietijos kapituliacijos. Norint pažymėti sovietinės liaudies žygdarbį ir 1945 metų pergalės paradą, tankus į Raudonąją aikštę išridenti ir orkestrą išrikiuoti birželio 24-ąją gal labiau derėtų? Norint paminėti Brežnevo įvestą pergalės dieną, metus skaičiuoti gal geriau pritiktų nuo 1965 metų, kada tą šventę įvedė ir pradėjo švęsti Brežnevas? O Brežnevo ar Stalino atminimui galima būtų paminėti ir jų gimimo dienas – bene Rusijoje tai problema? Kažkur susipainiojo rusų politikai ar kariniai istorikai, bet jiems dažnai taip nutinka, nėra ko stebėtis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija