Atnaujintas 2005 gegužės 4 d.
Nr.34
(1335)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Naujasis Popiežius ir Vokietijos katalikai

Mindaugas BUIKA

Popiežius laimina
vokiečių vaikus

Vardas, įpareigojantis

skatinti taiką

Vokietijos valstybės ir Katalikų Bažnyčios vadovai džiugiai sutiko savo tėvynainio kardinolo Jozefo Ratcingerio išrinkimą naujuoju Popiežiumi, kuris pasivadino Benedikto XVI vardu. Savo sveikinimo pareiškime Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis šį išrinkimą apibūdino kaip „didžią valandą visai šaliai“ ir pridėjo, jog 78 metų Popiežius pažįsta „pasaulio Bažnyčią geriau nei bet kas kitas“ ir kad tikrai yra „vertas įpėdinis“ popiežiui Jonui Pauliui II. Bavarijos žemės, iš kurios kilęs Šventasis Tėvas, premjeras Edmundas Štoiberis taip pat teigė, kad balandžio 19-oji, kada buvo paskelbti konklavos rezultatai, yra „istorinė ir išskirtinė diena Bavarijai ir visai Vokietijai“.

Taip pat ir Vokietijos prezidentas Horstas Kioleris pareiškė, kad popiežiaus Benedikto XVI išrinkimas sukėlė „ypatingą džiaugsmą ir pasididžiavimą“. Jis pakvietė Šventąjį Tėvą kaip įmanoma greičiau aplankyti savo tėvynę. Kaip žinoma, toks vizitas įvyks rugpjūčio viduryje, kai popiežius Benediktas XVI atvyks į Kelno mieste rengiamą Pasaulio jaunimo susitikimą, kuriame dalyvauti buvo numatęs ir balandžio 2 dieną miręs Jonas Paulius II. Naujojo Popiežiaus laukia „dideli iššūkiai“, pripažino prezidentas H.Kioleris duotame interviu Vokietijos katalikų žinių agentūrai KNA. „Bet jis yra didelės išminties ir tikėjimo asmenybė, ir aš esu tikras, kad jis tęs savo pirmtako Jono Pauliaus II žymųjį veikimą taikos ir žmogaus teisių labui“, – sakė Vokietijos prezidentas.

Pasak Vokietijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininko kardinolo Karlo Lėmano, tai naująjį Popiežių įpareigoja ir pasirinktas Benedikto vardas. Ankstesnis šį vardą turėjęs popiežius Benediktas XV, kuris Bažnyčią valdė Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu XX a. pirmoje pusėje (1914-1922), savo enciklikoje „Ad Beatissimi Apostolorum“ analizavo to karo priežastis ir ragino kovojančias puses susitaikyti. „Nors galutinės taikos jam pasiekti nepavyko, bet jis aktyviai veikė dėl susitaikymo, taip sustiprindamas Šventojo Sosto prestižą tuo atsakingu metu“, – pažymėjo kardinolas K.Lėmanas.

Vokietijos episkopato pirmininkas savo pareiškime atkreipė dėmesį, jog konklava įvyko Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečio minėjimo išvakarėse. „Pažymėtina, kad, praėjus beveik 60 metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, – ypač prisiminkime Vokietijos kapituliacijos dieną, – vokiečių kardinolas išrinktas į aukščiausias pareigas Bažnyčioje“, – sakė kardinolas K.Lėmanas.

Jam, kaip ir daugeliui Vokietijos tikinčiųjų, sunku buvo net patikėti, kad, vis dar jautriai priimant nacizmo nusikaltimus, vokiečių katalikų hierarchui gali būti patikėta Popiežiaus tarnystė. „Bet jeigu taip jau atsitiko, tai yra svarbus ženklas Vokietijos galutinio sugrįžimo į pasaulio tautų bendruomenę, kas buvo atspindėta ir Katalikų Bažnyčioje“, – pažymėjo kardinolas K.Lėmanas, kuris buvo tarp penkių kitų Vokietijos kardinolų, dalyvavusių pastarojoje konklavoje. Šalies episkopato vardu jis padėkojo 115 kardinolų elektorių „iš visos širdies už tą reikšmingą ženklą, kuris padrąsins mūsų valstybę ir daugeliu kitų aspektų“.

Dėl tikėjimo gynimo pelnęs pripažinimą

Sveikindamas popiežių Benediktą XVI išrinkus jį „Romos vyskupu ir 264-uoju šv. Petro įpėdiniu, Katalikų Bažnyčios vadovu ir Vakarų patriarchu“, kardinolas K.Lėmanas visų Vokietijos vyskupų vardu jam linkėjo „Šventosios Dvasios dovanų vedant Bažnyčią šiuolaikinio pasaulio širdyje“. Jis pastebėjo, kad praėjusioje konklavoje 115 kardinolų iš visų kontinentų pasirinko būtent kardinolą J.Ratcingerį naujuoju Popiežiumi, nes matė jame „Bažnyčios žmogų, kuris yra Bažnyčios nuolatinio liudijimo gyvasis simbolis“, geba drąsiai ginti tikėjimą nepaisydamas visų permainų ir iki paskutinių popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimo dienų buvo jo artimiausias padėjėjas.

Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas priminė, kad praėjusio pontifikato laikotarpiu kardinolui J.Ratcingeriui, vadovavusiam Tikėjimo doktrinos kongregacijai, teko viena atsakingiausių užduočių Bažnyčioje – dvasinių ir visuomeninių permainų metu išsaugoti sveiką katalikiškojo mokymo paveldą. Tuo metu ir visoje visuomenėje, ir Bažnyčioje egzistavo vadinamasis „nuomonių pliuralizmas“, todėl buvo iškilę nemažai problemų ir pačioje Vokietijoje. Pavyzdžiui, čia galima priminti, kad 1993 metais trys šalies vyskupai – Freiburgo arkivyskupas Oskaras Zajeris, tuomet dar Mainco vyskupas Karlas Lėmanas ir Štutgarto vyskupas Valteris Kasperis (dabar kardinolas, Vatikane vadovaujantis Popiežiškajai krikščionių vienybės tarybai) – buvo paskelbę ganytojiškus laiškus, kuriais leido išsiskyrusiems ir naujojoje civilinėje santuokoje gyvenantiems žmonėms patiems „sąžinėje apsispręsti“ dėl galėjimo priimti Komuniją.

Šis „eksperimentas“ susilaukė griežtos kardinolo J.Ratcingerio reakcijos, kuris atskiru Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumentu priminė, jog Bažnyčios magisteriumas beveik be išimčių draudžia Švč. Sakramento priėmimą tiek išsiskyrusiems ir naują civilinę santuoką sudariusiems asmenims, tiek ir tiems, kurie gyvena kartu be santuokos, tai yra nuolatinėje nuodėmėje. Minėti vyskupai, savo diecezijose paskelbę gautąjį Vatikano nurodymą, savo ankstesnio sprendimo buvo priversti atsisakyti. Tuometinis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas J.Ratcingeris buvo priverstas autoritetingai įsikišti ir kai kuriais kitais ginčytinais klausimais Vokietijos Katalikų Bažnyčioje tiek dėl gyvybės gynimo, tiek dėl vadinamosios „interkomunijos“ su protestantais visada rasdamas popiežiaus Jono Pauliaus II tvirtą pritarimą.

Sveikinimo rašte kardinolas K.Lėmanas pripažino, kad „ne visi galėjo ir norėjo“ priimti kardinolo J.Ratcingerio nuostatas, tačiau dėl savo teologinių darbų ir dėl „nekonformistinio ryžto vedant dialogą ir diskusijas su amžininkais“ jis pelnė visų, taip pat ir prieštaravusiųjų pagarbą ir pripažinimą. Vokietijos episkopato vadovas taip pat priminė, jog J.Ratcingeris suvaidino „svarbų vaidmenį“ II Vatikano Susirinkime (1962-1965) skatindamas Bažnyčios atsinaujinimą. Tuomet, dar būdamas jaunas teologas, J.Ratcingeris dirbo Susirinkimo dalyvio Kelno arkivyskupo Jozefo Fringso patarėju („peritus“).

Kardinolas J.Lėmanas pažymėjo, kad jis neabejoja dėl naujojo Popiežiaus principinės pozicijos tęsti ekumeninį dialogą tiek su Reformacijos atstovais, tiek su Rytų krikščionių Bažnyčiomis. Ta proga interviu Bavarijos televizijai Popiežiškosios krikščionių tarybos pirmininkas vokietis kardinolas V.Kasperis priminė, jog popiežius Benediktas XVI buvo išrinktas balandžio 19 dieną, kai liturgijoje minimas kitas vokiečių tautybės popiežius šv. Leonas IX, valdęs Bažnyčią nuo 1049 iki 1054 metų ir dėjęs daug pastangų Rytų ir Vakarų Bažnyčioms išlaikyti didžiosios schizmos išvakarėse.

Pirmosios popiežiaus Benedikto XVI kalbos bei jo susitikimas su į inauguracijos iškilmes atvykusiomis Anglikonų Bažnyčios, Konstantinopolio patriarchato ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčios delegacijomis taip pat patvirtino, kad ekumenizmas bus naujojo pontifiko darbų prioritetas.

Didelis naujosios evangelizacijos poreikis

Taip pat ir Vatikano nuncijus Vokietijoje vokietis arkivyskupas Edvinas Jozefas Enderis išreiškė optimizmą dėl ekumeninių santykių pagyvėjimo popiežiaus Benedikto XVI pontifikato laikotarpiu. „Kardinolui J.Ratcingeriui nereikia mokytis ekumenizmo, nes jis gimė Reformacijos šalyje, – pastebėjo arkivyskupas E.Enderis. – Jono Pauliaus II bagažas buvo visai kitas: jis atėjo iš šalies, kur buvo ne katalikai ir protestantai, bet tikintieji ir netikintys“. Nuncijus priminė popiežiaus Jono Pauliaus II išrinkimo metu jo tėvynėje Lenkijoje valdžiusį ateistinį komunizmo režimą, todėl jo išrinkimas sukėlė didelį entuziazmą dėl galimų politinių permainų. „Dabar aplinkybės kitos, ir popiežiaus Benedikto XVI svarbiausias tikslas bus grįžimas prie krikščionybės ištakų, prie Evangelijos sekuliarizuotoje Europoje“, – pabrėžė arkivyskupas E.Enderis duotame interviu katalikų žinių agentūrai „Zenit“.

Artimas naujojo Popiežiaus draugas Vokietijos didžiausios diecezijos Kelno arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris irgi teigė, kad, J.Ratcingeriui pasirinkus Europos globėjo šv. Benedikto vardą, galima tikėtis naujų postūmių senojo žemyno reevangelizacijoje. „Iš savo patyrimo galiu pasakyti, kad naujasis Šventasis Tėvas tęs savo didžiojo pirmtako Jono Pauliaus II pontifikato pradėtus darbus“, – sakė kardinolas J.Meisneris. Dėl priekaištų neva Benediktas XVI yra pernelyg konservatyvus, kardinolas J.Meisneris atsakė, jog „visi krikščionys visada turi būti tikėjimo konservatoriai (lot. conservator – saugotojas), o ne gamintojai“, jie turi priimti amžinąją Evangeliją ir jos ištikimai laikytis, o ne kurti naują.

Kai kalbama apie Europos naujosios evangelizacijos uždavinį, tai, reikia turėti galvoje ir pačią popiežiaus Benedikto XVI gimtinę Vokietiją, kurioje pastarųjų dešimtmečių sekuliarizmo pasekmės taip pat yra labai ryškios. Kaip teigia oficiali statistika, iš 82 milijonų Vokietijos gyventojų, 34 proc. yra katalikai, taip pat 34 proc. – protestantai, apie 4 proc. – musulmonai ir net 28 proc. – jau praradę tikėjimą. Ypač liūdna padėtis vadinamosiose „naujosiose žemėse“, tai yra pokomunistinėje Rytų Vokietijoje, kur beveik trys ketvirtadaliai gyventojų nepriklauso jokiai religinei konfesijai. Šiuo aspektu Rytų Vokietija laikytina labiausiai sekuliarizuotu regionu Europoje, ir kai kurie vietos Bažnyčios gyvenimo ekspertai iki šiol kėlė abejones, ar ten iš viso dar įmanoma kokia nors evangelizacija.

Visoje Vokietijoje sekmadienio pamaldose dalyvauja tik apie 15 proc. tikinčiųjų, labai sumažėjęs dvasinių pašaukimų skaičius. Jeigu 1965 metais, kai baigėsi II Vatikano Susirinkimas, šalyje buvo įšventinta apie 600 naujų katalikų kunigų, tai dabar kasmet kunigystės šventimus gauna tik apie 150 jaunų vyrų, tai yra keturis kartus mažiau. Beveik trečdalis iš keturiolikos tūkstančių Vokietijos katalikų parapijų jau neturi savo pastoviai reziduojančio kunigo. Todėl galima suprasti, kodėl tarptautinės žiniasklaidos pranešimuose apie popiežiaus Benedikto XVI inauguracijos iškilmes buvo atkreiptas dėmesys į neįprastą jaudulį, vyravusį į Romą atvykusioje šimtatūkstantinėje vokiečių maldininkų minioje. Išdidžiai laikydami šalies vėliavas, jie reiškė ne tik tautinį pasididžiavimą, bet ir tikėjimo atgimimo viltį Vokietijai.

Kvietimas į tarpusavio pasitikėjimą ir supratimą

„Popiežiaus Benedikto XVI inauguracijos šv. Mišiose balandžio 24 dieną pasakyta homilija buvo nuostabi mums: jauni žmonės kalbėjo, kad, klausydami jos, jie patyrė susitikimą su Dievu, – sakė viena iš Vokietijos atvykusi maldininkė katalikų žinių agentūros CNS korespondentui Šv. Petro aikštėje. – Aš esu tikra, kad daug jaunų vokiečių dabar sugrįš į tikėjimą – tai yra reali galimybė pradėti iš naujo“. Vokietijos Katalikų Bažnyčia turi puikias organizacines struktūras, tvirtas teologines ir intelektualines tradicijas, bet „gyvojo tikėjimo“ dabar trūksta. Štai kodėl tikima, kad dosnią „vokiečio širdį“ turintis naujasis Popiežius ypač svariais argumentais padės skatinti religinį atgimimą, ypač tarp jaunimo.

Atrodo, tokia jaunų žmonių gausa bei entuziazmu tiek dalyvaujant popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvėse, tiek naujojo Šventojo Tėvo inauguracijos iškilmėse buvo maloniai nustebintas ir pats Benediktas XVI. Balandžio 25 dieną Vatikano audiencijų salėje susitikęs su atvykusiais vokiečių piligrimais jis dar kartą patvirtino, kad visi šie įvykiai rodo, jog Bažnyčia išliko galingas „šviesulys pasauliui“, jog ji „nėra sena ir sustingusi“, bet kupina „jaunatviškumo“. Vėl realiai buvo pademonstruota, kad Vokietijos ir visos Europos jaunimas galvoja ne tik apie vartojimą ir malonumus, kad jis nėra pernelyg „sumaterialėjęs ir savanaudiškas“. Priešingai, jauni žmonės trokšta, kas kilnu ir gera, kad būtų užkirstas kelias neteisingumui, sakė popiežius Benediktas XVI. „Ir todėl jaunimas vėl yra visiškai atviras Kristui“, – pažymėjo jis.

Kalbėdamas audiencijos dalyviams Šventasis Tėvas prisipažino, kad konklavoje niekada negalvojo būti išrinktas Popiežiumi ir nedarė nieko, kad tai paskatintų. „Aš meldžiau Viešpatį, kad jie (kardinolai elektoriai) išrinktų ką nors stipresnį už mane, tačiau Jis, kaip matyti, neišklausė šios mano maldos“, – sakė popiežius Benediktas XVI. Kai balsavimo rezultatai palaipsniui aiškėjo, jis prisiminė iš vieno savo tautiečio kardinolo gautą laišką, kuriame buvo nurodytas popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvių šv. Mišių homilijoje skambėjęs Jėzaus padrąsinimas apaštalui Petrui: „Sek paskui mane“. Šie žodžiai taip pat ir kardinolui J.Ratcingeriui buvo lemtingi prisiimant naująjį pašaukimą į šv. Petro įpėdinio tarnystę.

„Iki šiol galvojau, jog mano darbas šiame gyvenime jau baigtas ir kad manęs laukia ramybės laikas, – prisipažino Šventasis Tėvas. – Tačiau Viešpaties keliai nėra lengvi, ir mes nesame sukurti lengvam gyvenimui, todėl aš turėjau pasakyti „taip“ išrinkimui“. Jis pabrėžė, kad pontifikato veikloje jam ypač svarbus pasitikėjimas Dievu ir visais žmonėmis. Pasitikėjimas tikinčiųjų pagalba bus ypač reikšmingas, jeigu Popiežius „kaip ir kiekvienas žmogus“ neišvengs klaidų arba kada jis bus priverstas pasakyti tiesą, kurią gali būti „nelengva suprasti“, aiškino Benediktas XVI.

Kad dėl šio palaikymo ir supratimo jis gali būti tikras, patvirtino vokiečių jaunųjų maldininkų entuziastingi šūksniai „Benedikt Gott Geschikt“ (vok. „Dievo siųstas Benediktas“) ir pritariančios šypsenos bei plojimai. Audiencijos, kurioje kartu su jaunimu dalyvavo ir popiežiaus Benedikto XVI vyresnysis brolis 81 metų monsinjoras Georgas Ratcingeris, pabaigoje Miuncheno arkivyskupijos kardinolas Fridrichas Veteris įteikė diecezijos dovaną Šventajam Tėvui – auksinį pektorinį kryžių. „Nors jau 23 su puse metų aš praleidau Romoje, vis tiek esu bavaras, netgi ir tapęs Romos vyskupu“, – kalbėjo tėvynainiams Popiežius.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija