Atnaujintas 2005 gegužės 4 d.
Nr.34
(1335)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Duobėje su liūtu, arba Apsvaigusi žiniasklaida

Loreta JASTRAMSKIENĖ

Švietimo epochos rašytojas Volteras ištarė: „Aš su jumis nesutinku, tačiau padarysiu viską, kad jūs galėtumėte išsakyti savo nuomonę“. Išvydęs XXI amžiaus žiniasklaidą, šis prancūzas apsigalvotų. Nuomonės čia perkamos, o teisės – parduodamos.

Žmogaus teisės ant ešafoto

Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją 1789 metais paskelbusi Prancūzų revoliucija kartu išrado ir giljotiną. Skanduojant – laisvė, lygybė, brolybė! – ant ešafoto nusirito Prancūzijos karalių Marijos Antuanetės ir Liudviko XVI galvos. Revoliucionieriai paskelbtų žmogaus teisių karaliams netaikė. Bandžiusi užtarti Liudviką XVI, „Moters teisių deklaracijos“ (1791 m.) paskelbimo iniciatorė ir revoliucionierė Marija Olimpa de Gouges pati buvo giljotinuota. Nepasisekė ir revoliucijos šaukliams Dantonui su Robespjeru – jie buvo nužudyti. Senutė Europa dar ilgai čiaudėjo nuo revoliucijų, kurios gynė žmogaus teises, bet palikdavo krūvas lavonų. Žmogaus teisių įtvirtinimas nuėjo kruvinus kelius iki mūsų laikų ir pasirodė daug sudėtingesnis negu vieša jų deklaracija.

Visgi niekas neginčija, kad Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracija įteisino esmines prigimtines žmogaus teises ir to meto įkaitusioje atmosferoje buvo šviesos spindulys tamsos karalystėje. Ji tapo pagrindu daugelyje vėliau priimtų Europos valstybių konstitucijų. Lietuva XX a. pradžioje taip pat turėjo Konstituciją, kurios žmogaus teisių nuostatos atitiko to meto Europos valstybių tradicijas. Tačiau pusę amžiaus diktatūros šalyje sumaišė žmogiškosios laisvės kortas, ir tik 1990-aisiais jos sugrįžo į Lietuvą kaip Vakarų demokratinių valstybių patirtis. 1995 metais buvo ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, o 1998 metais šalyje įsigaliojo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Esame laisvi, orūs ir turintys visas žmogiškąsias teises. Tačiau sugrįžimas teisinių dokumentų pavidalu negarantuoja praktiško pritaikymo. Šiandien žmogaus teisės Lietuvoje pažeidinėjamos kasdien. Tai daro žiniasklaida, kuri pirmoji turėtų šiauštis prieš jų pažeidimą.

Ko išmoksta vaikai

Visi gerai žinome, kad Skirmanto Pabedinsko nesantuokinės dukters ausys atlėpusios kaip ir jo, o kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas yra blogasis senelis, neįsileidžiantis į darbą savo vaikaitės. Mergaitę žurnalistai atsivežė prie ministerijos, ji laukė automobilyje. Tuo metu žurnalistės kalbino ministrą, viena jų išėjo iš kabineto ir atvedė vaikaitę parodyti ministrui. Mergina buvo traumuota: vadinamasis senelis kalbėtis nenorėjo. Laikraščio puslapiuose pasiliko nuotraukos – užsidengusi delnais veidą rauda mergaitė. Ir išsamus tekstas apie ministro paliktas mylėtas moteris, vaikus, vaikaičius. Visuomenei įteigta nuomonė, jog apie ministrus, kurie yra viešieji asmenys, mes turime žinoti viską. „Tai buvo nepilnametės panaudojimas. Nors neabejoju, kad jos artimųjų sutikimas buvo gautas. Mano požiūriu, čia buvo nusižengta ir įstatymui, ir profesinei etikai. Viešojo asmens biografijos faktai turi būti žinomi. Tačiau įstatymas draudžia panaudoti vaiko interviu, siekiant pateikti kokią nors negatyvią išvadą“, – sako Žurnalistų etikos tarnybos inspektorius Romas Gudaitis.

Kai TV3 laida „TV pagalba“ skelbia anonsą apie kalėjime sėdėjusį vaikiną su paklausimu: „Ar šiandien jis galėtų nužudyti savo mamą?“ – viena kolegė sako, jog jai pasidaro silpna. Nes šalia vaikštantis dešimtmetis sūnus, tai girdėdamas, pasijaučia nejaukiai ir klausiamai žvelgia į mamą. „Kai ekranus užplūsta pigios, kvailos, žiaurios laidos, pažeidžiamos ir tėvų, ir vaikų teisės. Tokia produkcija žalinga vaikų ir nepilnamečių moralinei raidai, psichinei sveikatai. Kartu ji skurdina, iškreipia jų pasaulėjautą, bruka žiaurumo, agresyvumo ir totalaus žmogiškojo susvetimėjimo nuostatas. Žiūrėdami vaikai mokosi“, – sako Kultūros, filosofijos ir meno instituto vyr. mokslo darbuotoja Lilijana Astra.

Kai išgarsinta anonsais laida pagaliau pasirodo ekrane, „TV pagalba“ komandos narys mamą primušusiam sūnui uždeda antrankius ir prirakina prie automobilio durelių. Jis elgiasi lyg policijos generalinis komisaras. Reportažo herojus nesupranta, kad grubiai pažeistos jo teisės, kad žurnalistas negali jam uždėti antrankių ir tuo labiau jo viešai auklėti. Būna ir dar keisčiau: vienas „gelbėtojas“ kartą smogė vyrui į veidą, tuo norėdamas įrodyti, jog šis yra blogas.

Barbariškos laidos

Žurnalistų etikos tarnybos inspektorius R.Gudaitis nustatė ir šiais metais paskelbė, kad televizijos laidos „TV pagalba“, „Abipus sienos“, realybės šou „Baras“, „Prieblandos metas“ pažeidė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą, ir pareikalavo LNK, TV3 ir BTV kanalų vadovų imtis priemonių, kad ateityje įstatymas nebūtų pažeidžiamas. Už daugkartinį minėto įstatymo pažeidimą įspėtas ir dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiasis redaktorius. Toks įspėjimas sukelia šypseną žiniasklaidos valdytojams, nes Žurnalistų etikos tarnyba realios piniginės baudos paskirti negali. Yra priimtas Nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos poveikio įstatymas, bet jo nesilaikoma. Administracinių teisių pažeidimo kodekse 214 straipsnis numato baudas nuo 500 iki dviejų tūkstančių litų už neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios informacijos skelbimą, tačiau neteko girdėti, kad būtų paskirtos šios baudos. Nepilnamečių teisių pažeidimai padaromi ir todėl, kad mes patys tai leidžiame. „Mūsų šalyje žmonės nesuvokia ir nevertina savo asmens teisių. Tik nedidelė dalis visuomenės jas brangina. Egzistuoja daugybė televizijos laidų, kurios būtų neįmanomos civilizuotose šalyse. Tai minėta „TV pagalba“, „Komanda“, neseniai „pasibaigęs“ „Teismas“. Ypač pastarojoje buvo išnaudojamas žmonių tamsumas. Tos situacijos, kurias spręsdavo tariamoji teisėja, jurisprudencijos požiūriu parodijavo teismą. Žmonės nesiorientuodavo: jie manė, kad tas teismas – tikrasis, kad jis išspręs jų problemas“, – sako R.Gudaitis.

„Teisme“ atlapoję širdis ir marškinius plaktuką daužančiai „teisėjai“, žmonės sugrįžo į namus. Kaip jie gyvena šiandien, kai po tokio pasiviešinimo kiekvienas kaimynas gali juos ir jų vaikus badyti pirštais? Teisėja-fikcija uždirbo žaisdama sujauktais jų jausmais.

Visuomenės interesas nesvarbus

„O Dieve!“ – šaukė amerikiečiai, 2001m. rugsėjo 11d. Niujorke griūvant teroristų lėktuvų perrėžtiems dangoraižiams. Tai, kaip buvo nušviestas žiniasklaidoje teroristų karas prieš Ameriką, galima pavadinti aukščiausiu žmogaus teisių įkūnijimu. Nė vieno sudarkyto kūno, isteriškai raudančio aukos artimojo. Tai buvo amerikiečių protestas prieš terorizmą, parodęs, kokio aukšto lygio ir subtilios kultūros yra šios valstybės žiniasklaida. Per praėjusias Kalėdas įvykusi cunamio tragedija nušviesta kitaip. Šįkart pasaulio televizijų ekranuose buvo rodomi kenčiantys, raudantys, sužaloti ir negyvi žmonės. Specialistai aiškina, kad taip norėta pavaizduoti gamtos stichijos mastus. Net ir šiuo atveju senų demokratinių tradicijų šalys elgėsi korektiškai: BBC žurnalistė savo reportaže kalbėjo, jog už penkių metrų nuo jos guli turisto kūnas, jų čia yra daugiau, tačiau žuvusiųjų operatorius nefilmavo ir nerodė. Visuomenės interesas – nerodyti žiaurių vaizdų, pateikti profesionalią informaciją – buvo svarbesnis.

Lietuvos žiniasklaida neišlaikytų tokio demokratijos egzamino. Įvykus panašiai tragedijai, dienraščių puslapiai mirgėtų nuo kančios ir siaubo, skaitytumėme, gertumėme širdgėlas ir nepagalvotume, kad tai nepadoru. Šalies žiniasklaidoje smurtas, agresija, aukos rodomi atvirai, visai negalvojant, kad žmonės turi teisę į privatumo neliečiamybę. Inteligentiškosios visuomenės kantrybė trūko, kai buvo išplatintos avarijoje žuvusio profesorius Vytauto Kubiliaus nuotraukos. Žurnalistai, kurie privalo laikytis profesinės etikos, negalėjo nežinoti, kad net ir miręs žmogus turi teisę į savo atvaizdą. „Transparency International“ Lietuvos skyriaus direktorius žurnalistas Rytis Juozapavičius, dėstantis Žurnalistikos institute etikos kursą, jauniesiems kolegoms tokius pavyzdžius pateikia kaip pačius grubiausius žmogaus teisių pažeidimus. Jis sako, kad studentai, nusipirkę kioskelyje dienraštį, pakeliui į institutą spėja surasti bent tris žmogaus teisių pažeidimo pavyzdžius. „Mane sukrėtė dar vienas atvejis, kai buvo nufilmuotas sumaitotame automobilyje mirštantis jaunuolis. Policininkai susijaudinę šaukė, kad reikia laužti duris, o televizijos operatorius filmavo iš labai arti mirštančio jaunuolio veidą. Išsižiojusį, bandantį įkvėpti oro. Jie tai parodė per televiziją. Įsivaizduokite, ką turėjo jausti to jaunuolio artimieji, iš kurio dramos kažkas užsidirbo. Tai yra grubus pažeidimas. Tie, kurie norėtų prisiteisti žalos atlyginimą, galėtų bylinėtis su taip pasielgusiais“.

Visos televizijos laidos, kur filmuojami įvykio vietose nukentėjusieji ar įtariamieji, pažeidžia žmogaus teises. Senųjų demokratinių tradicijų šalyse jos negalėtų egzistuoti. Lietuvoje niekas neapsaugotas nuo to, kad mirštantį jį nufilmuos ir parodys ekrane. Toks gyvenimas kartais primena buvimą duobėje su liūtu.

Privatumas yra turtas

Be visų kitų teisių, kiekvienas žmogus turi teisę į privatumą. Ši doktrina atsirado XIX amžiuje, kai 1890 metais amerikietis advokatas su kolega išleido knygą „Teisė į privatų gyvenimą“. Tai buvo atsakas žurnalistams, publikavusiems advokato dukters vestuves. Nuo to laiko amerikiečiai pradėjo reikšti ieškinius teismams dėl teisės į privatų gyvenimą. JAV televizijos ekrane praėjusių metų pabaigoje netikėtai šmėstelėjo dainininkės Dženet Džekson krūtinė, kurią apnuogino popžvaigždė Džastinas Timberleikas amerikietiško futbolo finalo metu. Šį kovą Atstovų rūmai Vašingtone jau balsavo už daug didesnes baudas radijo ir televizijos stotims JAV, rodančioms „nepadorias“ laidas. Buvusi didžiausia 32 tūkstančių JAV dolerių bauda bus padidinta iki 500 tūkstančių JAV dolerių! Ir tai tik dėl nekaltai šmėstelėjusios įžymiosios Dženet krūtinės. Kai Lietuvos žiniasklaida parodė televizijos žurnalistės Editos Mildažytės jaunystės laikų aktus (be jos sutikimo), niekas baudų nedidino, o pati Edita į teismą nesikreipė. „Nenorėjau išvysti pirmuose dienraščių puslapiuose savo nuotraukos per penkias skiltis su prierašu, jog ieškau pinigų už garbę ir orumą“, – sako žurnalistė.

Advokatė Liudvika Meškauskaitė, praėjusiais metais išleidusi knygą „Žiniasklaidos teisė“, sako, jog niekas neturi teisės kištis į žmogaus privatumą: „Ši teisė yra įtvirtinta mūsų Konstitucijoje. Privatumas yra tokia pat žmogaus vertybė, kaip ir kitas turtas. Mes saugome savo namus, daiktus, neleidžiame jais naudotis bet kam. Taip ir privatų gyvenimą turime saugoti. Jis yra mūsų identiteto dalis ir jeigu mes nenorime, tai niekas negali į jį kištis. Jeigu žurnalistas klausosi telefoninių pokalbių, klausinėja kaimynų, kaip žmogus mylisi, ką veikia vakarais, o jis nenori apie tai skelbti, tai yra pažeidimas. Tokią informaciją galima rinkti tik su teismo sankcija“. Advokatė daug kartų teisme atstovavo žmonėms, kurių teisę į privatumą buvo pažeidusi žiniasklaida. „Prieš keletą metų vienas dienraštis paviešino žmonių, sergančių AIDS, pavardes, vardus, gyvenamąją vietą. Taip atsirado daug bylų dėl teisės į privatų gyvenimą. Nustatyta, kad laikraštis pažeidė jų teises, paskirta bauda po dešimt tūkstančių litų. Turėjau vienos aukštos pareigūnės ieškinį dėl teisės į privatumą. Ji buvo viešas asmuo, tačiau laikraštis paskelbė žinias apie jos nepilnametį sūnų. Ir už šį pažeidimą buvo priteistas septynių tūkstančių litų žalos atlyginimas. Apie viešą asmenį galima skelbti daugiau žinių. Bet jis taip pat turi teisę į privatų gyvenimą. Tai yra subtilumas, išimtis iš taisyklės. Jeigu informacija tik patenkina žmonių smalsumą, bet ji neturi įtakos žmonėms, vadinasi jos skelbti nevalia net ir apie viešąjį asmenį“, – kalba advokatė.

Pinigai alkaniems

Lietuvoje pernai pavasarį buvo įkurtas Žmogaus teisių stebėjimo institutas. Jo direktorius teisininkas Henrikas Mickevičus sako, jog Lietuvos žiniasklaida kasdien lenda į žmonių privatų gyvenimą ir pažeidinėja jų teises. Daug metų gyvenęs ir dirbęs įvairiose užsienio šalyse, jis kasdien stebėjo tenykštės žiniasklaidos tradicijas. Lygindamas jas su lietuviškosiomis, direktorius sako: „Vakaruose žiniasklaida yra ne tik verslas, bet ir misija. Lietuvoje – pinigų darymas. Pataikaujama skaitytojui, didžiausi dienraščiai orientuojasi į sensacijas. Trūksta rimtos spaudos. Amerikoje spausdinant žmogaus nuotrauką reikalingas jo sutikimas. Mūsų spaudoje tai daroma jo neatsiklausus. Televizija – nesolidi. Ji atspindi kaimiškąją kultūrą. Netgi palyginti su lenkais, latviais, lietuviai turi daugiau kolektyvinio mentaliteto. Dalis kaimiškosios kultūros ir yra tai, kad žmonės mėgsta pamatyti savo veidą televizijoje, negalvodami, kam to reikia“. Tai būdinga ir mūsų politikams, kurie dalyvauja svogūnų įteikimo ceremonijose, šou laidose (jos netgi nepriskirtinos žiniasklaidai). Specialistai aiškina, kad taip politikai pataikauja šou verslui, o visuomenė pradeda neatskirti rimtos informacijos nuo juokų.

„Gyvename tokioje stadijoje, kai esame alkani ir mums reikia pinigų. Jie daromi iš visko: iš žmonių nelaimių, katastrofų, privataus gyvenimo. Ir be jokių skrupulų. Įsijunkite bet kurį mūsų televizijos kanalą ir pamatysite tai, ko neturėtų rodyti televizija. Šiuo metu mūsų žiniasklaida orientuojasi į vienintelę vertybę – pinigus“, – sako advokatė L.Meškauskaitė.

Atrodo, nepriklausomybė, kurios taip veržliai siekė lietuviškoji spauda, radijas, televizija prieš penkiolika metų, bus stipriai jas apsvaiginusi. Laisvė, kaip sakė šveicarų istorikas Žanas Šarlis Leonaras de Sismondis, yra stiprus vynas, trikdantis silpnas smegenis. Tik ilgai vartojant galima priprasti prie stiprių jo dozių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija