Atnaujintas 2005 gegužės 6 d.
Nr.35
(1336)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pirmosios Benedikto XVI audiencijos

Popiežius Benediktas XVI
EPA-ELTA nuotrauka

Žodis sekmadienio vidu-dienio maldos proga

Gegužės 1 dieną, kreipdamasis į dešimtis tūkstančių piligrimų, susirinkusių į Šv. Petro aikštę, Šventasis Tėvas kalbėjo: „Brangūs broliai ir seserys! Pirmą kartą kreipiuosi į jus pro šį langą, kurį mano mylimas pirmtakas padarė žinomą nesuskaitomai daugybei žmonių visame pasaulyje. Kiekvieną sekmadienį Jonas Paulius II, ištikimas tam maldos susitikimui, tapusiam mielu papročiu, daugiau negu ketvirtį amžiaus lydėjo Bažnyčios ir pasaulio istoriją. Labiau negu bet kada mes ir dabar jaučiame jo artumą.

Pirmieji mano jausmai – tai dėkingumas visiems, kurie šiomis dienomis lydėjo mane savo malda ir kurie iš viso pasaulio man atsiuntė sveikinimus ir palinkėjimus.

Su ypatingu prielankumu noriu pasveikinti Stačiatikių Bažnyčias ir Rytų apeigų Katalikų Bažnyčias, būtent šį sekmadienį švenčiančias Kristaus Prisikėlimą. Į tuos mūsų brolius kreipiuosi tradicine džiaugsminga žinia: Kristus prisikėlė! Iš tiesų Kristus prisikėlė, tikrai prisikėlė! Iš visos širdies linkiu, kad Velykų šventimas jiems būtų tikėjimo ir šlovinimo malda Tam, kuris yra visų mūsų Viešpats, šaukiantis mus visus ryžtingai žengti keliu į visišką susivienijimą.

Gegužės mėnesį pradedame visai krikščioniškai liaudžiai brangiu šv. Juozapo Darbininko liturginiu paminėjimu“, – sakė popiežius Benediktas XVI ir linkėjo, kad netrūktų darbo, ypač jauniems žmonėms, kad darbo sąlygos nežeistų darbininkų žmogiškojo orumo.Taip pat buvo paminėti ir gausiai į aikštę susirinkę Italijos darbininkų krikščionių asociacijos (ACLI) atstovai, prieš tai dalyvavę šv. Mišiose netoliese esančioje Šv. Dvasios bažnyčioje savo asociacijos 60 metų gyvavimo proga.

Galiausiai Popiežiaus mintys nukrypo į Mariją – jai ypatingu būdu pašvęstas gegužės mėnuo. „Savo žodžiu, o dar labiau savo pavyzdžiu popiežius Jonas Paulius II mus išmokė žvelgti į Kristų Marijos akimis, itin didelę vertę suteikdamas rožinio maldai. Giedodami „Regina Caeli“ maldą, paveskime Švenčiausiajai Mergelei visus Bažnyčios ir žmonijos reikalus“.

Po vidudienio maldos dar kartą kreipdamasis į Šv.Petro aikštėje susirinkusiuosius popiežius Benediktas XVI sakė, jog dažnai prisimena visus žmones ir tautas, kenčiančias dėl karų, ligų ir skurdo. Ypač savo artumą Šventasis Tėvas norėjo išreikšti Togo žmonėms, įsivėlusiems į skausmingą vidinį konfliktą ir kovas. Visiems jiems buvo meldžiama susitaikymo ir taikos malonės.

Pirmoji Šventojo Tėvo bendroji audiencija

Balandžio 27-osios, trečiadienio, rytą įvyko pirmoji popiežiaus Benedikto XVI bendroji audiencija. Savaime suprantama, kad jos buvo laukiama su dideliu susidomėjimu ir netgi smalsumu. Daugeliui kilo klausimai: kaip ta audiencija vyks, kaip Popiežius bendraus su maldininkais, kuriomis kalbomis juos sveikins? Pastarieji klausimai visų pirma buvo keliami tarp Lenkijos tikinčiųjų. Dvidešimt šešerius su puse metų kiekvienoje bendrojoje audiencijoje popiežius Jonas Paulius II savo tautiečius sveikino lenkų kalba. Buvo tarsi savaime suprantamas dalykas, kad Šventasis Tėvas su jais bendrauja lenkiškai. Tačiau ir Benediktas XVI jų nenuvylė. Pirmojoje savo pontifikato bendrojoje audiencijoje taisyklinga lenkų kalba jis pasveikino Šv. Petro aikštėje buvusius tūkstantį maldininkų iš Lenkijos. Ir išvis visa audiencijos struktūra išliko ta pati kaip ir Jono Pauliaus II pontifikato. Pirmiausia popiežius Benediktas XVI perskaitė katekezę italų kalba, po to keliomis kitomis kalbomis perskaitė po trumpą sveikinimą. Pirmojoje katekezėje, kaip ir buvo galima tikėtis, kalbėjo apie savo išrinkimą, apie jausmus ir mintis, su kuriomis pradeda savąją Petro tarnystę.

Pabaigoje pranešė, kad jau nuo kito trečiadienio bus tęsiamas popiežiaus Jono Pauliaus II pradėtas katekezių ciklas, skirtas Valandų liturgijos psalmėms, kuris nutrūko prieš tris mėnesius.

„Džiaugiuosi jus priimdamas ir nuoširdžiai sveikinu, tiek čia susirinkusiuosius, tiek ir tuos, kurie šiame mūsų susitikime dalyvauja radijo ir televizijos pagalba. Kaip trečiadienį, lygiai prieš savaitę, sakiau savo pirmajame susitikime su kardinolais Siksto koplyčioje, mano dvasioje vyrauja du priešingi jausmai - dėkingumas Dievui, kuris nustebino mane, pašaukdamas būti apaštalo Petro įpėdiniu, ir žmogiškas sumišimas, nevertumo jausmas dėl atsakomybės, kuri man buvo patikėta. Tačiau mane ramina ir džiugina tikrumas, jog Dievas man padės, kad mane globos Švenčiausioji Dievo Motina ir šventieji globėjai, kad man padės visa Dievo tauta, kurios maldų prašiau sekmadienio iškilmių metu ir kurių prašau ir dabar.

Po mano garbingojo pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus II šventos mirties, šiandien vėl pradedame tradicines trečiadienių bendrąsias audiencijas, taigi grįžtame prie įprastinės tvarkos. Šiame pirmajame susitikime norėčiau šiek tiek daugiau dėmesio skirti vardui, kurį pasirinkau tapdamas Romos Vyskupu ir Visuotinės Bažnyčios ganytoju. Pasivadinau Benediktu XVI galvodamas apie popiežių Benediktą XV, kuris vadovavo Bažnyčiai sunkiais Pirmojo pasaulinio karo metais. Buvo drąsus, tikras taikos pranašas, ryžtingai stengęsis, kad būtų išvengta karo, o vėliau gelbėjęs nuo karo nukentėjusius žmones. Eidamas jo pėdomis trokštu tarnauti susitaikinimui bei žmonių ir tautų harmonijai, būdamas tvirtai įsitikinęs, jog taika visų pirma yra Dievo dovana, brangi ir, deja, trapi dovana, kurios turime melsti, kurią turime saugoti ir kurti kiekvieną dieną visų bendromis pastangomis.

Benedikto vardas taip pat primena didįjį Vakarų vienuolystės patriarchą šv. Benediktą Nursietį, Europos globėją, kartu su šventaisiais Kirilu ir Metodijumi ir su šventosiomis Kotryna, Brigita ir Edita Štein. Jo įsteigto Benediktinų ordino progresyvi plėtra turėjo milžinišką įtaką krikščionybės skelbimui visame žemyne. Šv. Benediktas labai gerbiamas Vokietijoje ir ypač mano gimtojoje Bavarijoje. Jis yra svarbus visos Europos vienybės atramos taškas, bylojantis apie bendras krikščioniškas Europos kultūros ir civilizacijos šaknis, kurių nevalia išsižadėti. Šis Vakarų vienuolystės tėvas savo reguloje vienuoliams paliko priesaką nieko nekelti aukščiau Kristaus. Pradėdamas savąją Petro Įpėdinio tarnystę šv. Benedikto prašau padėti mums visiems, kad Kristus būtų mūsų gyvenimo centras. Kristus visada tebūna svarbiausias mūsų mintyse ir mūsų veikloje.

Mano mintys su meile grįžta prie mano garbiojo pirmtako Jono Pauliaus II, kuris mums paliko nepaprastą dvasinį palikimą. Apaštališkajame laiške Novo Millennio Ineunte jis rašė: Krikščionių bendruomenės turi tapti autentiškomis maldos mokyklomis, kur susitikimas su Kristumi reikštųsi ne tik kaip maldavimas padėti, bet ir kaip padėka, šlovinimas, garbinimas, apmąstymas, klausymasis, karštas prisirišimas iki tikro atsidavimo širdyje. Šiuo nurodymu jis pats vadovavosi trečiadienių bendrosiose audiencijose, pastaruoju metu komentuodamas Rytmetinės ir Mišparų psalmes. Kaip jis savojo pontifikato pradžioje tęsė savo pirmtako pradėtus mąstymus apie krikščioniškas dorybes, taip ir aš artimiausiose bendrosiose audiencijose ketinu tęsti jo parengtus pašnekesius apie Mišparų psalmes ir giesmes. Taigi būsimosiose trečiadienių audiencijose tęsime nuo tos vietos, kur katekezių ciklas nutrūko sausio 26 dieną.

Brangūs bičiuliai! Dar kartą dėkoju jums už apsilankymą, dėkoju už meilę, kuria mane supate. Už šiuos jausmus nuoširdžiai atsidėkoju apaštaliniu palaiminimu, kurį suteikiu jums, čia esantiems, jūsų šeimų nariams ir visiems jums brangiems žmonėms“.

VR, XXI

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija