Atnaujintas 2005 gegužės 6 d.
Nr.35
(1336)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Būti ar nebūti kavinukei?

Pastaruoju metu Kauno miesto bendruomenę išjudino iš pirmo žvilgsnio atrodanti visiškai nereikšminga problema: „Būti ar nebūti gaiviųjų gėrimų vasaros kavinukei tautos šventovės bokšte?!” Manau, kiekvienas išsako savo nuomonę priklausomai nuo to, kokį dvasinį lygį jis šiuo metu yra pasiekęs.

Kai perskaičiau „Laikinojoje sostinėje“ (balandžio 23 d., Nr. 93) dvi vienodo turinio nuomones, tarsi išsakytas vienų lūpų, pagailo žmogaus. Kodėl gi neateiti ir atvirai nepasikalbėti, išsakyti savo mintis? Tuomet galbūt „šokas neištiks“ ir nebus „pasaulio pabaigos“. Pasisakymų tonas toks, jog svarbiausia ne tai, kad bus įrengta gaiviųjų gėrimų kavinukė, o tai, kad dekanas... kažkur atostogavo ar nusipirko mašiną.

Jei žmogus vaikšto žeme, nepakeldamas akių aukštyn, nepasidžiaugia nuostabiu dangumi, neišgirsta tyros pavasario paukščio giesmės, jei jo nesušildo skaisti saulė ir sieloje siautėja šiauriniai vėjai, o kraują stingdo rudens dargana - tai toks žmogus visur įžvelgia tik tamsius dalykus. Toks žmogus viską vertina niūriai, būtinai turi prisikabinti, įgelti, suniekinti.

Kodėl mums nepasidžiaugus, kad atgijo, atjaunėjo, naujam gyvenimui prisikėlė šventovė? O gal neužeiname į ją sekmadieniais? Gal nematome, kad šv. Mišių metu žymiai daugiau jaunimo, jaunų šeimų. Kodėl iš karto prismeigiam save prie žemės: tuoj pat tualetas, gamtiniai reikalai, slapčia atsinešti svaigalai.

O kodėl nematom - nuostabi mūsų gimtojo miesto panorama, visiškai arti mėlynas mėlynas dangus, rodos, ranka pasiekti gali. Galbūt poetai padeklamuos eiles, kas nors paskaitys Šventojo Rašto ištrauką ir aptars, giesmininkai pagiedos, o padangių paukščiai jiems pritars. Galbūt kam nors kils noras pasidalyti mintimis apie pirmąjį prisilietimą prie Jėzaus, pirmąjį žingsnį Dievo link.

Popiežius Jonas Paulius II vis ragino: „Atverkite duris Kristui!“ Pirmiausia jis kvietė jaunimą, rūpinosi jais. Nemanau, kad tie, kurie svaiginasi alkoholiniais gėrimais ar kitais kvaišalais, turės noro keberiotis į aukštumas. Kas gimęs šliaužiot, skraidyt negali, byloja patarlė. O jei vienas kitas ir atsiras, tai vargu ar jam jauku bus išsitraukti savo atsineštas gėrybes. Argi tarp tų, kurie kyla aukštyn, kas norėtų kristi žemyn?

Pradėkime rytą malda, laimindami save kryžiaus ženklu, prašydami Dievo malonės – mylėti, apšviesti mūsų protus, Kristaus šviesa nuskaidrinti mūsų sielas, o svarbiausia, nugalėti pavydo, neapykantos bei keršto jausmą.

Birutė VASYLIENĖ

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija