|
Dievas yra paprastas
Eglė PEREDNYTĖ
Prisikėlimo bažnyčia. Vakarinės šv. Mišios. Du mažučiai vaikai guli ant grindų bažnyčios gale. Ateina vieno mama, šypsosi... Pakelia vaiką ir nusineša. Kitas lieka gulėti. Trokšu būti kaip jie...
Atėjau, nes norėjau patekti į pirmąjį neokatechumenato susitikimą. Nieko nesitikėjau. Visko tikėjausi. Tikėjausi to, ko galima tikėtis tik iš Dievo stebuklo.
Jau kuris laikas jaučiausi pakankamai stabiliai. Taip, Dievo dėka. Taip, nenutolau nuo Jo. Bet ar judėjau pirmyn?.. Su plačia šypsena, kaip ir dera džiaugsme skendinčiai krikščionei, klajojau po platųjį pasaulį ir maniau, kad man viskas gerai telieka tik gyventi...
Aišku, sužinojusi apie neokatechumenato užsiėmimus, pamaniau: čia ne man. Aš jau viską žinau...
Bet Dievulis patvarkė taip, kad, nepaisant plačios mano šypsenos, vieną vakarą pratrūkau verkti Jis iškėlė nuslopintas žaizdas, ir tas skausmas, nuo kurio taip sėkmingai bėgau, smogė visa jėga. Supratau: esu tobula kandidatė į šį renginį, nes vis dar esu ta, kuriai reikia Dievo pagalbos nuolatos... Ir išgelbėjimo pačiai nuo savęs.
Tik saujelė žmonių mes didžiulėje, erdvioje bažnyčioje ir jie tie, kurie atvyko čia dėl mūsų net iš Vilniaus dėl manęs ir tavęs tokių, kurie slapčia laikome save nevykėliais, nesugebančiais susitvarkyti savo gyvenimo ir dėl tų, kurie mano, kad jiems viskas gerai. Tų, kurių nepaleidžia praeitis. Tų, kurie taip tikėjo, bet galiausiai prarado tikėjimą, kad kas nors pasikeis. Dėl visų.
Atėjau tokios būsenos, kai sužlugusios visos iliuzijos, ir tu stovi tarp šukių, verki ir šauki: Dieve! Dieve! Tu esi?
Aš žinau, kad yra. Bet man skauda. Tai stipriau už mane...
Jie kalbėjo... Atsiprašinėjo, kad silpnokai kalba lietuviškai. Aš žiūrėjau į juos žmonės kaip žmonės, nieko ypatinga, jokių charizmatinių šypsenų, nieko tiktai sunkų gyvenimo kelią patyrę veidai... Galbūt tai ir patraukė tas tikrumas.
Viskas plaukė pro šalį tegirdėjau žodžius: Dievas myli tave.
Ir staiga ėmiau verkti kažkas palietė širdį lig giliausios gelmės. Iš tikrųjų tai Dievas kalbėjo per juos.
Jie kalbėjo mums apie žmogų šio judėjimo pradininką žmogų, kuris kartą pajuto Dievo kvietimą ir atsiliepė pasiėmęs gitarą ir knygą Šventąjį Raštą jis išėjo pas žmones, gyvenančius vargšų rajone. Ir netekęs žado klausė savęs: kaip aš galiu skelbti čia Evangeliją? šitoks skurdas aplink ir tokia neviltis... Jis tada nežinojo, kas įvyks jo pradėtasis darbas pasklis po visą pasaulį...
Moteris, kuri skelbė kerigmą tai pirminis skelbimas apie Kristų kalbėjo apie save vieną dieną prieš dešimtį metų ji atėjo į susitikimą su keistais žmonėmis, kurie sakė: Dievas myli tave!
Aš juokiausi iš jų... Nemačiau prasmės gyventi. Daug kentėjau ir nesupratau, kodėl. Nemačiau savo nuodėmių. Per šituos metus Dievas pakeitė mano gyvenimą aš žvelgiu į visas problemas su ramybe širdy.
Buvau paprastas vaikinas, ką tik grįžęs iš armijos. Mano gyvenimas buvo draugai ir butelis. Nemačiau prasmės gyventi. Atėjau į bendruomenę...
Ne tiek žodžiai kalbėjo, kiek jo akys tokios švytinčios, skaidrios ir vaikiškos. Aš žiūrėjau į jas ir jutau, kaip suklumpa širdis prieš Tave, mano Dieve. Sugrubusios ir nuolankios širdies aš neatstumsiu, Tu sakei...
Nežinau, ką jautė kiti. Kai kurie išėjo. Kiti muistėsi suoluose... Greta sėdintis vyras sumurmėjo: Ir ką tu pakeisi? Tai buvo skirta mums kalbančiai moteriai... Jo žodžiai mane tarsi pabudino staiga širdyje šoktelėjo džiaugsmas: Ji tikrai nepakeis Jis pakeis.
Mes žinome: Jėzus visada eina pirma mūsų...
Taip, tai yra Jo darbas daug daugiau, negu pastangos tų, kurie myli Tave, mano Dieve.
Jie kalbėjo: išvysite nuodėmes, kurių anksčiau savyje nematėte. Nekokia perspektyva, bet teks kito kelio nėra Tik tiesa padarys jus laisvus.
Jie kalbėjo apie Jėzų, kuris gydo, Jėzų, kuris parodo mums kelią tą kelią, kuriame iš tiesų būsime laimingi. Daug vilties išgirdau tuose žodžiuose. Neokatechumenatas malonės laikas jūsų parapijai, sakė jie.
...Kažko aš čia nesuprantu pasirodo, nesuvokiau paprasčiausio dalyko kad Tu myli mane tokią, kokia esu. Tai ne proto dalykas tai širdis, iškankinta širdis, išsiilgusi Meilės tikros Tavo Meilės...
Mano siela ištroškusi Dievo, gyvojo Dievo... atsimenu tuos žodžius, rodos, psalmės, užrašytus ant durų viename vienuolyne...
Šaukis gyvojo Dievo. Jau dabar. Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio. Tik tai ir sugebėjau ištarti suklupusi koplyčioje...
...Vėl ir vėl supranti, kad esi kelyje: kas akimirką atsivertimas arba kelias atgal į kapus. Kas akimirką vėl žengti pirmąjį žingsnį savojo Dievo link. Vėl esi mokinukas pirmaklasis, kuris bando suprasti žodžius: Dievas myli tave.
Aš rašau, nes noriu pakviesti tave ateiti. Žinai, tikiu, kad Jis iš tiesų daro savo darbus. Kai žengi vieną žingsnį Dievo link, Jis žengia šimtą... sakė jaunas kunigas, dalyvavęs neokatechumenate.
Neokatechumenatas tai pasaulinis judėjimas, leidžiantis
kažkada be pasirengimo pakrikštytiems katalikams išgyventi atsivertimo
džiaugsmą ir sąmoningai priimti savąjį tikėjimą.
Susitikimai vyksta kiekvieną antradienį ir
penktadienį Paminklinėje Prisikėlimo bažnyčioje po vakarinių šv.
Mišių 18.40 val. Juos veda paprasti žmonės, kaip tu ir aš,
liudijantys apie savo gyvenimą naują gyvenimą su Dievu.
Vis labiau suprantu, kad Dievas yra paprastas,
kaip paprasta yra tikra Meilė.
Ateikite pas mane visi...
VISI.
Kaunas
© 2005 "XXI amžius"
|