Atnaujintas 2005 gegužės 6 d.
Nr.35
(1336)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Gegužė – Švč. Mergelės Marijos mėnuo

Švč. Mergelės Marijos stebuklingi paveikslai: kilmė, įvairovė ir simboliai

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Trakų Švč. Mergelės Marijos
stebuklingas paveikslas

Pivašiūnų Švč. Mergelės
Marijos, Nuliūdusiųjų
Paguodos, paveikslas
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Kadangi Senasis Testamentas paveikslų garbinimą draudžia, o Naujajame Testamente nieko apie juos nerašoma, tad suprantama, kodėl pirmųjų amžių Bažnyčia buvo atsargi šiuo klausimu. To meto krikščionims, atsivertusiems iš stabmeldžių, stabų garbinimo pavojus buvo dar labai didelis. Šv. Dvasios vadovaujama Bažnyčia pradėjo naudoti paveikslus. Priskilės katakombose Švč. M. Marijos paveikslų aptinkama II amžiuje, Šv.Petro ir Marselijono katakombose - III amžiuje. Bet jie dar nebuvo garbinami ir buvo reti.

Po Milano edikto 313 metais, kuomet Bažnyčiai buvo suteikta laisvė, paveikslais imta puošti šventyklas. Ir tai teigiamai atsiliepė ugdant religijos dorybę. Grigalius Didysis sakė: „Paveikslai naudojami šventyklose tam, kad tie, kurie nemoka skaityti ir rašyti, žiūrėdami į sienas skaitytų tai, ko nepajėgia perskaityti knygose”. Garbė, teikiama Dievui ir šventiesiems, pradėjo pasireikšti garbinant ir jų paveikslus. Pasitaikydavo ir perdėjimų, ypač daug jų buvo Rytuose, tad ten ir kilo kova prieš paveikslų kultą. Ją pradėjo imperatorius Leonas III Izauras (717-741). Jo ediktas, įsakantis pašalinti šventųjų kankinių ir angelų paveikslus, vos nesukėlė sukilimo prieš patį imperatorių. Vėliau šis valdovas įsakė sunaikinti visus paveikslus. Prasidėjo jų naikinimas visoje valstybėje. Apaštalų Sostas pasmerkė kovą prieš paveikslus, mesdamas anatemą naikintojams. Kilo konfliktas. Imperatorius pasiuntė savo flotilę prieš Apaštalų Sostą, įsakė užimti popiežių nuosavybę Sicilijoje ir Kalabrijoje, išleido potvarkį atplėšti tas žemes drauge su Italija nuo Romos patriarchato ir prijungti jas prie Konstantinopolio. Tada ginti paveikslų ėmėsi garsiausias Rytų teologas, vienuolis ir kunigas šv. Jonas Damaskietis (miręs 749 m.).

Leono III įpėdinis Konstantinas Kopronimas (741-775 m.) dar smarkiau kovojo prieš paveikslus ir jų kultui pasmerkti 754 metais sušaukė susirinkimą Konstantinopolyje. Į jį atvyko 338 vyskupai, bet nebuvo nė vieno patriarcho. Šiame sinode nutarta, kad paveikslai - tai šėtono darbas: Kristaus paveikslų kultas - tai arba paslėptas nestorianizmas (Nestorijus skelbė apie moralinį dviejų prigimčių Kristuje susijungimą; nestorianizmo išpažinėjai gavo chaldėjų krikščionių vardą, nes išplito šalyse, kuriose buvo kalbama chaldėjų kalba), arba monofizitizmas (po įsikūnijimo nėra dviejų prigimčių, bet tik viena – dieviška), o Dievo Motinos ir šventųjų paveikslų kultas - tai piktžodžiavimas. Gražiausios mozaikos ir piešiniai sienose (freskos) buvo užtinkuoti, o vietoj jų piešiamos figūros iš augalų ir gyvūnijos pasaulio. Kunigai nesipriešindami pakluso valdovo potvarkiams. Tačiau vienuoliai Bizantijos valstybėje stojo į opoziciją. Daugelio vienuolynų turtas buvo konfiskuotas, o vienuolynai paverčiami kareivinėmis ar ginklų sandėliais. Didelė vienuolių dalis tuomet ieškojo prieglaudos Vakaruose. Nestigo ir kankinių. Prieš paveikslų naikinimą stojo saracėnų užimtų Jeruzalės, Antiochijos ir Aleksandrijos miestų patriarchai.

Persekiojimui galą padarė imperatorė Teodora, kuri 842 metais įvedė specialią metinę šventę, vadinamą Ortodoksijos šventę (pirmą Gavėnios sekmadienį), tų kovų dėl paveikslų pabaigai atminti. (Lietuvoje paveikslų persekiojimas atsirado su protestantizmu. Atslūgus protestantizmo bangai, pasibaigė ir persekiojimas.) Šv. Tomas taip yra pasakęs: „Reikšdami pagarbą paveikslams, mes garbiname tai, ką paveikslai vaizduoja”. Tad, klaupdami prieš Kristaus paveikslą ar jį bučiuodami, mes garbiname patį Kristų. Jėzus paliko penktąją Evangeliją - Turino drobulę, kuri yra Jo kančios paveikslas.

Viename Tridento Susirinkimo dokumentų rašoma: „Tvirtai tikiu, kad Kristaus, Dievo Motinos ir kitų drauge su Kristumi viešpataujančių šventųjų paveikslai yra turėtini, palaikytini ir teiktina jiems priderama pagarba ir garbė” (D 398). Ankstesnis Kanonų teisės kodeksas įsako: „Šventosioms relikvijoms ir paveikslams turi būti teikiama pagarba ir garbė, atitinkanti asmenis, kurių yra relikvijos ir paveikslai”(CAN.1255 2 ). Naujojo Kanonų teisės kodekso 1188 kanonas teigia: „Reikia palikti šv. paveikslų patalpinimo bažnyčioje praktiką, kad būtų garbinami tikinčiųjų...”

Švč. M. Marijos statulas imta dengti brangiais, auksu siuvinėtais drabužiais, nusižiūrėjus į graikų pavyzdžius, nes kryžiuočiai daug paveikslų, statulų pargabendavo iš Rytų. Marijos paveikslai dengiami sidabrine ir auksine skarda. Iš tų laikų yra vadinamosios „juodosios madonos”: Marijos veidas tamsus, kartais visai juodas. Ši jos veido spalva atsirado tik dėl tapybos technikos, panaudojant pagrindui sidabrinį klodą, kuris, atmosferos veikiamas, pajuosdavo. Kartais pajuosdavo dėl statomų prie paveikslo žvakių. O kai kuriuos juodus nutapydavo dailininko teptukas.

Renesansas dar labiau padaugino Marijos atvaizdų atmainas. Reikia paminėti paveikslus nuo XII amžiaus: 1. Marija, maitinanti Kūdikį. Pirmas pavyzdys – šv. Sebastijono katakombose. Vėliau pasirodo XII amžiuje. 2. Marija su užmigusiu Kūdikiu ant kelių - XIV amžius. 3. Marija, klūpanti ir adoruojanti Kūdikį – XV amžius. Pastarieji du nutapyti Italijoje. 4. Marija, stovinti su vainiku ant galvos ir žiūrinti į Kūdikį ant rankų. 5. Nuo XIV amžiaus pradėtas Nekaltai Pradėtosios vaizdavimas, kuris XVI amžiuje įgavo galutines formas: Marijos drabužis baltas, apsiaustas ir juosta žydri, ant galvos – žvaigždžių vainikas, kai kada rankoje lelija, po kojomis pusmėnulis ir žaltys – simboliai iš Apreiškimo šv. Jonui. Viduramžių pabaigoje atsiranda paveikslai, kuriuose Marija vaizduojama saulės spinduliuose. 6. Nuo XIII amžiaus imta vaizduoti Mariją, Gailestingumo Motiną, - plačiu apsiaustu apglobia daugybę klūpančių žmonių: imperatorių, popiežių, vyskupų, kitų luomų atstovų. 7. Marija, nuolankumo Motina, - Marija sėdi ant žemės, ant jos kelių Kūdikis (Spoleto katedros mozaika iš 1207 m.). 8. Rožinio Madona. Pirmas pavyzdys – Kelno Šv.Andriejaus bažnyčios triptikas (tapytas1474 m.). Greit paplitęs XVI amžiuje, ypač dominikonų bažnyčiose. 9. Skausmingoji Motina - Olandijoje nuo XV amžiaus. Jau XVI amžiuje, ypač po Tridento Susirinkimo1563 metais, mistinis ir religinis jausmas išstumiamas akademizmo, teatrališkumo, manierizmo, neoklasicizmo. Vėliau žymesnių religinių tipų nesukuriama, daromos kopijos.

Pirmasis popiežius, apvainikavęs Marijos paveikslą aukso vainiku, buvo Grigalius III (731-741). Nuo tada įsigalėjo tradicija puošti vainikais šventųjų paveikslus. Dažniausiai buvo vainikuojami Marijos atvaizdai. Kapucinas tėvas Jeronimas iš Forlio, uolus Marijos garbintojas ir garsus misionierius, savo misijų keliones baigdavo Švč. Mergelės Marijos paveikslo vainikavimu. Privačiai apvainikuoti stebuklingus paveikslus galėjo kiekvienas tikintysis, t.y. vainiko aukotojas. Daugelis mūsų krašto paveikslų tokiu būdu yra apvainikuoti. Iškilmingam paveikslo vainikavimui reikalingas popiežiaus leidimas, nes paveikslui garbinti buvo skiriami specialūs atlaidai, apeigos atliekamos laikantis Vatikano Kapitulos nustatytos tvarkos.

Marijos paveikslų vainikavimas remiasi tikėjimo tiesa: Marija yra Kristaus Motina, taigi ir Pasaulio Valdovo Motina. Ji yra atpirkimo dalininkė, paimta į dangų, todėl turi teisę vadintis dangaus ir žemės Karaliene. XVIII a. pradžioje stiprėjant žmonių pamaldumui ir prie Trakų Dievo Motinos paveikslo patyrus Marijos pagalbą įvairiose visą kraštą palietusiose nelaimėse, Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis 1718 metais leido Dievo Motinos paveikslą vainikuoti Vatikano vainikais. Tai buvo pirmasis taip pagerbtas Marijos paveikslas Lietuvoje. Iš viso iki tol Lietuvos - Lenkijos valstybėje tik vienas Čenstakavos paveikslas 1717 metais buvo taip vainikuotas.

Keletas žodžių apie Trakų Marijos paveikslą. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto krikšto proga Bizantijos imperatorius Manuelis II Paklologas (1391-1425) padovanojo jam šį Marijos paveikslą. Manoma, kad tai tas pats paveikslas (tą byloja vainikavimo proga padarytas įrašas), kurį Bizantijos imperatorius Jonas II Komnenas (1118-1143), nugalėjęs persus bei hunus ir savo pergales priskyręs Marijai, įvežęs į miestą ant sidabrinio triumfo vežimo, traukiamo keturių baltų žirgų kinkinio.

Tokia yra Švč. M.Marijos garbinimo raida katalikų tikėjimo istoriografijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija