Atnaujintas 2005 gegužės 11 d.
Nr.36
(1337)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Sudužusi knygnešio sūnaus malda

Alfas PAKĖNAS

Juozas Grušys-Žilvinis
1999 metais Kaune
Vlado ŽIRGULIO nuotrauka

Poeto tėvas Juozas
Grušys buvo garsus
Žemaitijos knygnešys

Juozas Grušys su žmona
Magdalena, seserimis
Kazyte ir Pranute, savo
motina ir dukryte Danguole
per Sekmines
Kuliuose 1937 metais

Kaune tyliai, tik artimųjų ratelyje prisimintas, praėjo šviesaus žmogaus, poeto ir katorgininko, knygnešio sūnaus Juozo Grušio-Žilvinio 90-asis gimtadienis. Gimęs 1915 m. kovo 20-ąją, poetas, vertėjas, žmogus, visą gyvenimą įsimylėjęs knygą ir Tėvynę, praėjęs sovietinės katorgos kančių kelius, J.Grušys, pasirašinėdavęs gražiu, mitologija dvelkiančiu Žilvinio slapyvardžiu, tyliai užgeso Kaune 2002 vasarą. Paliko keletą skaudžių eilėraščių rinkinių – „Jonvabalių kraujas“ (1993), „Šiaurės pašvaistės“ (1994), „Žaltvykslės“ (1995), parašė ir išleido apybraižą „Po ugnies ženklu“ (1998), skirtą Romo Kalantos atminimui. Yra vertęs F.Tiutčevo, A.Bloko, N.Zabolockio eilėraščių.

1945 m. birželio 8 d. už antisovietinio laikraščio „Tėvynė“ platinimą bei bendradarbiavimą jame J.Grušys buvo nuteistas 20 metų katorgos darbų.

Sudužusi malda

Tuoj po J.Grušio mirties 2002-aisiais poeto Roberto Keturakio rūpesčiu pasirodė graži, reta mūsų literatūroje knyga „Sudužusi malda“, skirta dviejų žmonių meilei, kurios neįveikė nei žiaurumas, nei katorga, nei laikas. Čia surinkti poeto eilėraščiai, laiškai iš sovietinių lagerių bei atsiminimai apie tuos kančių ir prievartos metus.

Knyga, kurią jau sirgdamas su meile pamažu rengė J.Grušys, o galutinai parengė R.Keturakis, skirta žmonai Magdalenai Grušienei, mirusiai 1999 metais. Už rinkinio eilėraščius dar 2000-aisiais autoriui buvo paskirta Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos literatūrinė premija.

„J.Grušio-Žilvinio knyga „Sudužusi malda“ yra gaubiama Meilės šviesos. Kai kuriuose puslapiuose šviesa labai aštri, ypač ten, kur meilės tiesa tampa žūtbūtine savigyna žiaurioje, nužmogintoje aplinkoje. Čia meilė – kaip regėjimas, primenantis neužmiršti, kas užginta, neišduoti, nesupaprastinti, jei esi vedamas tiesos. Meilė – kaip tikėjimas, kad nėra tokios tamsos, kuri gali sunaikinti dieviškumą žmoguje. Ir meilė – kaip pasaulis, kuriame nėra vietos laikinumui“, – rašė R.Keturakis, palydėdamas šią knygą į pasaulį.

Gimė „sopulingoje pėtnyčioje“

J.Grušys gimė Juodeikių kaime, Kretingos apskrityje. Ten jo tėvai su vyresne seseria Kazimiera buvo pasitraukę iš Kulių miestelio artėjant rusų-vokiečių frontui. Juos buvo priglaudę giminaičiai iš motinos pusės.

„Gimiau kaip ir daugelis neturtingųjų asla plūktoje trobelėje, kuri stovėjo pamiškėje tarsi nuo darbo ir vargo palinkęs valstietis po šiaudine skrybėle. Motina vėliau pasakojo, kad lauke siautėjo pavasarinė audra, o aš atsiradau kiek anksčiau, nesulaukęs šv. Velykų, kaip ji tikėjosi ir buvo išpranašavusios „bobutės“, – savo „Autobiografijos štrichuose“ rašė J.Grušys. Po naktinės audros aušo saulėtas rytas. Užėjęs panašus į Vaidilą ankstyvas senelis elgeta rankoje laikė pirmųjų žibučių puokštę, kurią padovanojo motinai, sužinojęs, kad jai šioje pirkelėje gimė sūnus. „Jis man ir išpranašavo pilną nerimo ir kančios gyvenimą, nes buvau gimęs audringą naktį ir „sopulingojoje pėtnyčioje“ (taip buvo vadinamas Didysis penktadienis). Tuos senelio pranašavimus motina man dažnai primindavo sunkią valandą“, – rašo daug negandų gyvenime patyręs knygnešio sūnus J.Grušys.

Abu tėvai buvo knygnešiai

Žurnalisto keliai nekart buvo atvedę į šio šviesaus, įdomaus žmogaus, mėgusio poeziją ir meną, namus. Jis su meile ir širdgėla prisimindavo neseniai mirusią žmoną Magdaleną, pasakodavo apie tėvus, kurie abu buvo knygnešiai. J.Grušio motina Ieva Geniotytė buvo žemaičių sukilėlių (1863 m.) vado Antano Vaišvilos dukterėčia. Gausioje šeimoje augo 18 vaikų. „Mano motinai teko keletą metų tarnauti Kulių klebonijoje. Ten gyveno klebono Jerulaičio globojama jo giminaitė Sofija Kymantaitė, iš kurios mama gavo pirmąsias rašto pamokas, išmoko skaityti. Klebonijoje lankydavosi knygnešys Grušaitis-Juozas Grušys, kuris atnešdavo kunigams Prūsijoje spausdintų lietuviškų knygų. Atnešdavo ir tuo metu Kuliuose kunigavusiam jaunučiui Juozui Tumui-Vaižgantui. Tie šviesūs prisiminimai lydėjo motiną iki jos mirties“, – pasakodavo J.Grušys-Žilvinis, sklaidydamas senas savo tėvų fotografijas.

Toje klebonijoje ir susidraugavo du jauni žmonės. Ieva tapo atnešamų knygų platintoja, draudžiamos lietuviškos spaudos skleidėja. Grušiai užaugino tris vaikus: Kazytę, Praną ir Juozą – būsimąjį poetą.

„Mano tėvas nuo pat vaikystės padėdavo per jų laukus Medsėdžių kaime slapta keliaujantiems knygnešiams. Jie dažnai užsukdavo į tėvų trobą pailsėti ar palaukti, kol galės saugiau pereiti Prūsijos sieną. Tėvas, dar būdamas paauglys, pasitikdavo prie sienos grįžtančius knygnešius, panešdavo ryšulius su knygomis, o labiau paaugęs kartu su kitais knygnešiais jau pasiekdavo Tilžę, Ragainę, Karaliaučių. Vėliau, pasivadinęs Grušaičiu, darbavosi savarankiškai. Nekart buvo įkliuvęs caro žandarams, sėdėjo Telšių kalėjime. Į laisvę išėjo tik po spaudos draudimo panaikinimo. Tada vedė klebonijos panelę Ievą, įsigijo Kulių miestelyje kioską, žemaitiškai vadinamą būda, ir kartu su motina prekiavo maldaknygėmis, elementoriais, ūkiškomis ir beletristinėmis knygomis“, – pasakojo apie tėvus J.Grušys-Žilvinis.

Poezija gelbėjo ir ramino

J.Grušys, galima sakyti, visą gyvenimą rašė eilėraščius. Patys pirmieji kūrinėliai buvo įkvėpti tyros paauglio meilės ir skirti pirmajai mokytojai Marijai.

„Suprasdamas savo eilėraščių netobulumą, jų nesaugojau, todėl iš jaunystės eilių išliko mažai. Kai mane suėmė, žmona Magdalena daugelį vėlesnio laikotarpio eilėraščių užkasė sode. Kai grįžau iš kalėjimo, atkasėm, bet radome tik dūlėsius. Tačiau niekados nemečiau rašyti – poezija lyg tas angelas mane gelbėjo ir ramino“, – sakė knygnešio sūnus J.Grušys, su meile ir kantrybe praėjęs sunkų gyvenimo kelią. Kai susitikome paskutinį kartą 2000-ųjų birželį, buvo neseniai mirusi jo žmona Magdalena, jo poezijos mūza, gyvenimo džiaugsmas ir dvasios paspirtis.

„Žmonos mirtis – paskutinis likimo smūgis. Dabar jau nieko nebaisu – blogiau atsitikti negali. Savo išėjimo ir paskutiniojo teismo nebaugu: gyvenimas buvo nelengvas, bet gražus. Stengiausi būti teisingas ir užjaučiantis visiems: savo artimiausiems žmonėms, savo bičiuliams, bendražygiams. Tas gyvenimas man lig šiolei panašus į tą kovo rytą, kai atsiradau šiame pasaulyje: po audrotos nakties ateina saulėtas rytmetis. Viliojantis eiti, kažką daryti, kažkam padėti“, – kalbėjo caro laikų knygnešių Ievos ir Juozo Grušių iš Žemaitijos sūnus Juozas, prieš 90 metų vieną kovo naktį išvydęs šį rūstų pasaulį, iš tėvo gavęs šventą vardą ir meilę lietuviškam žodžiui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija