Atnaujintas 2005 gegužės 11 d.
Nr.36
(1337)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Nepabūgęs kovų nei vargų

Algimantas Petrauskas.
1953 metų nuotrauka
iš asmeninio archyvo

Petras Bartkus 1944 metais

Alfonsas Pakarklis,
Bartkaus žemietis,
Kęstučio apygardos
partizanų štabo
apsaugos būrio vadas

Iš kairės: Petras
Bartkus su sesute
Gene ir broliu Antanu

Petro Bartkaus tėvai:
(iš kairės) motinai
Anastazijai ant kelių –
sūnus Antanas, viduryje –
dukra Genė, sėdi – tėvas
Antanas su sūnumi Petriuku

Algimantas PETRAUSKAS gimė Pakapurnyje, gražiame žemaičių raseiniškių krašte prie Dubysos, netoli Alkupio intako, augo Beržytės kaime, kur buvo tėvų sodyba. Mokėsi Raseinių gimnazijoje. Paauglystės ir jaunystės metus visam gyvenimui paženklino Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija.

1944 metų rugpjūtį, iš Rytų priartėjus frontui, šeima bandė pasitraukti į Vakarus, tačiau juos pasivijo raudonarmiečiai ir teko sugrįžti į sodybą Beržytėje. Sodyba buvo sudeginta, kas tik galima, išplėšta, sunaikinta, laukuose paliktos minos.

1946 metais A.Petrauskas tęsė mokslus Raseinių gimnazijoje, o baigęs ją paprašė darbo mokykloje ir nuo 1953 metų Perkūniškės septynmetėje dėstė lietuvių kalbą. Pradėjęs dirbti įstojo į VVU neakivaizdinį skyrių ir, baigęs studijas, 1960 metais įgijo filologo, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo, specialybę. Dirbo Raseinių rajono mokyklose, vėliau – Marijampolės rajone Šešupės aštuonmetės direktoriumi ir nuo 1979 metų buvo paskirtas Rajono švietimo skyriaus vedėju. Jau daugelį metų jis renka liudytojų prisiminimus apie savo gimtojo krašto partizanų veiklą, nes ir pats buvo daugelio skaudžių istorinių įvykių liudytojas, kuriantis Jungtinei Kęstučio apygardai. Yra surinkęs daug žinių apie vieną ryškiausių to meto partizanų vadų Petrą Bartkų, buvusį Jono Žemaičio-Vytauto bendražygį. Ir pats kurį laiką buvęs Petro Bartkaus ryšininkas. Su ypatingu kruopštumu surinkti liudytojų pasakojimai, netgi notaro patvirtinti pašnekovų parašai. Ramiai, įtikinamai, nuoseklia įvykių tėkme autorius lyg metraštininkas kalba skaitytojui apie dar nenutolusius praeitin partizanų karo metus, jų žygius, pavojus, patirtą vargą ir skaudžias netektis.

 

Kas paskatino imtis nelengvos metraštininko plunksnos, kas džiugino ar liūdino jūsų veikloje ir kas vadovauja rengiant leidinį apie Raseinių krašto partizanų vadus?

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, visi, kam brangi Lietuvos laisvė, ėmėsi tautai naudingos veiklos. Susikūrė Žemaičių Simono Stanevičiaus draugija, kuri ryžosi parengti ir išleisti knygą apie Žemaičių krašto partizanų vadus. Tam darbui vadovauja Antanas Pocius ir istorikas prof. Juozas Girdzijauskas. Jie ir mane paskatino drąsiai imtis plunksnos, pakeliauti mano gimtinės partizanų keliais ir prisiminti kovotojų likimus.

Žingsnis po žingsnio atkuriant savo gimtųjų vietų partizanų veiklą būta ir džiugių, ir liūdnų akimirkų. 1944-ieji Pakapurnyje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo nelaimių, kaimo ir šeimų naikinimo metai. Jauni ir sveiki mano gimtinės ir aplinkinių kaimų vyrai išėjo į partizanus ir 1944-1945 metais daugelis žuvo. Artimieji ištremti į Sibirą, lageriuose be teismo atsidūrė žmonės, turėję ryšių su partizanais. Kas liko, išblaškyti, atsiskyrę nuo šeimų, slapstėsi pas pažįstamus arba tolimus gimines. Ištuštėjo ir mūsų kaimas. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, kad iš Pakapurnio neatsirado nė vieno stribo.

Surinkote daug liudytojų pasakojimų, nuotraukų, atsekėte P.Bartkaus kovos kelius. Kas jus siejo ir kuo žavėjo vado asmenybė?

Prisimenu jį nuo vaikystės. Petrauskų ir Bartkų šeimos giminiavosi, nes mano mama ir P.Bartkus buvo brolių vaikai. Jis dažnai pas mus užsukdavo: mūsų sodyba buvo pusiaukelėje tarp Raseinių ir Pakapurnio. Pavydėdavau dėdei Petrui dėmesio ir laikysenos, nors dėde jo nevadinau. Jis mokėjo bendrauti su visais, buvo labai išprusęs vaikinas, mėgstamas ir senolių, ir jaunimo. Išeinant aš jį dažnai palydėdavau iki Laužų kaimo. Artimiau ir atviriau bendravome jau per pirmąją rusų okupaciją. Petras domėjosi rusų kariuomenės dislokacijos vietomis, technika, bendravo su vyresniu gimnazistu Izidoriumi Keparučiu ir pusbroliu Petru Digriu iš Kengių kaimo. Juos 1941 metais rusai areštavo. Buvo ir mūsų Petrą suėmę, tačiau kaip nepilnametį greit paleido. O už jį vyresni Izidorius ir P.Digrys į tėviškę negrįžo – mirė kalėjime.

Prasidėjus karui ir frontui nuslinkus į Rytus, 1942 metų rudenį P.Bartkus įstojo mokytis į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą, kur greit aplink save subūrė grupę bendraminčių ir įkūrė pogrindinės veiklos grupes. Vaikinai ginklavosi, kaupė ginklus ateičiai, slapta davė priesaiką LLA organizacijai. 1943 metais Petras įstojo į sklandytojų kursus, išmoko gaminti detales sklandytuvams, svajojo skraidyti. Subūrė tėviškėje jaunimą į LLA būrius. Jo bendraminčiai buvo Jonas ir Benadas Venslauskai, Mėčius ir Antanas Malkevičiai, Viktoras ir Vytas Juodžiai, Stasys Čepas, Steponas ir Antanas Bartkai bei kiti aplinkinių kaimų jauni vyrai. Pasitarimuose P.Bartkaus sodyboje dalyvaudavo karininkai J.Žemaitis, J.Čeponis ir LLA raseiniškiai.

Kruvina banga atsirito antroji sovietų okupacija. Jau 1944 metų rugpjūčio pirmomis dienomis rusų kariuomenės daliniai, perbridę Dubysą, įsitvirtino rytinėje Raseinių pusėje. Antrą kartą okupavę Lietuvą, raudonieji jau keršijo visiems, elgėsi su mumis kaip su mirtinais priešais. Kareiviams talkino raudonieji partizanai, kurie jau turėjo žinių apie veikiančią LLA organizaciją.

P.Bartkus pirmomis okupacijos dienomis išėjo į mišką ir ėmėsi vadovauti būriui, kuris greitai tapo koviniu žemaičių partizanų branduoliu. Pirmieji Petro bendražygiai buvo Viktoras Juodis, turėjęs policininko darbo patirtį, J.Venslauskas, tarnavęs savisaugos daliniuose, vėliau – J.Čeponis, A.Zaskevičius bei kiti. Šiluviškis kapitonas J.Žemaitis buvo tolimas P.Bartkaus giminaitis. Jiedu dar vokiečių okupacijos metais susitikdavo Pakapurnyje. Bartkų sodyboje lankydavosi karininkai, pasirengę kovai prieš bolševizmą ir okupaciją. Visa tai paaiškėjo skaitant J.Žemaičio tardymo protokolus bei užrašinėjant liudytojų prisiminimus.

Jums tada ėjo penkiolikti metai. Ką žinote iš P.Bartkaus veiklos būtent tuo metu?

Man dažnai tekdavo P.Bartkaus prašymu palydėti partizanus į nurodytą vietą, arba pavėžėti iki kito kaimo ar miško. Čia daugelis partizanų vieni kitus pažinojo, nes beveik nebuvo šeimos, iš kurios nebūtų jauni vyrai išėję su partizanų būriais. 1944 metų rudenį ir žiemą P.Bartkus su savo vyrais veikė ir žiemojo Betygalos, Girkalnio, Viduklės apylinkėse. Petras ypatingą dėmesį skyrė jaunimui: aiškino politinę situaciją, padėtį Rusijoje, kalbėjo apie enkavėdistų veiklą Lietuvoje, KGB siunčiamus šnipus. Kadangi, okupantų supratimu, suaugę žmonės turėjo vienokių ar kitokių „nuodėmių“ dar iš vokiečių okupacijos Lietuvoje, tai buvo stengiamasi įvairiausiais būdais užverbuoti nepaklusniuosius dirbti KGB. Moksleiviai tuo metu dar KGB akiratyje nebuvo, nors mano vienminčiai iš aplinkinių kaimų visi, esant reikalui, padėdavo partizanams. Įspėjęs apie galimas pasekmes, jei būtume neatsargūs, pamokęs konspiracijos, Petras dažnai skirdavo mums nepavojingas užduotis. Mano bendraminčiai ir nedidelių žygių bičiuliai buvo pusbrolis Antanas Petrauskas, Pakarklių sūnėnas Alfonsas Alimaitis ir kaimynas Vytautas Grinius. Liūdnos mano jaunystės draugų istorijos: daug vaikinų ir merginų žuvo kovose labai jauni, apie juos žinojo tik jų artimieji. Štai Genutė Juodytė iš Armonų kaimo Betygalos valsčiaus į mišką išėjo vos penkiolikos sulaukusi ir žuvo kautynėse 1951 metais. Gerai pažinojau partizanų bendražygę Genutę Stulgaitytę, turėjusią Svėrės ir Brigitos slapyvardžius. Kagėbistų suimta ir kankinama ji iškentė pragaro kančias. Kai sugrįžę bolševikai ištrėmė Genutės tėvus į Sibirą, jos brolis Viktoras jau partizanavo. Išėjo į mišką ir Genutė. Niekada neužmiršiu tos drąsios merginos. Buvo 1947 metų Kalėdos. Partizanų būrį, vadovaujamą Stasio Naruševičiaus-Jūreivio, Kelmės rajone, Bargailių kaime, apsupo garnizono kareiviai. Mūšyje žuvo keli partizanai. Genutei tada pavyko pabėgti ir ji kurį laiką slapstėsi svetima Velionytės pavarde Bargailiuose. Tuo pačiu metu Kėbaičių kaime žuvo ir Genutės brolis Viktoras. Po metų, 1948-ųjų žiemą, kagėbistų agento išduoti, apsupti gausios rusų kariuomenės žuvo 18 partizanų. Suimta G.Stulgaitytė buvo labai žiauriai kankinama: merginai budeliai nukirto rankų pirštus. Pasakojama, kad nuvežta į ligoninę, atgavusi sąmonę, mergina susižalojo sau venas ir mirė nukraujavusi.

Kiekvieno kovotojo prieš okupaciją likimas – tragedija jo artimiesiems ir visai lietuvių tautai. Daug mano bendraamžių vaikinų tapo ryšininkais. Iš mūsų partizanai gaudavo svarbių žinių, nes niekas nepraslysdavo pro jaunimo akis. Ryšininkė Janina Čepaitė pranešė partizanams, kad netoli Raseinių, Biliūnų dvare, yra kagėbistų saugomas sužeistas Lietuvos kariuomenės leitenantas J.Kasperavičius. Tada J.Žemaitis kartu su P.Bartkumi parengė išlaisvinimo planą, būrys apsupo Biliūnų dvare įkurtą ligoninę ir išlaisvino J.Kasperavičių. Šiai operacijai vadovavo J.Čeponis.

Tragiškas partizanų kovos istorijas dar slepia archyvai, o apie daugelį jų nė nesužinosime, nes nebėra anksti žuvusių liudytojų.

Partizanų žūtį savo eilėmis pagerbė P.Bartkus. Kada ir kaip jis kūrė?

Sunkus buvo laikas, nelinksmos jo eilės. Ypač daug rašė Petras 1945 metų žiemą ir 1946-ųjų pavasarį, ilgesnį laiką įsikūręs Andžilių kaime, prie Viduklės, įrengtame bunkeryje. Daugelis jo eilėraščių virto partizanų dainomis. Spausdino jis atsišaukimus, vadų įsakymus. Leido laikraštėlius „Laisvės varpas“ ir „Prisikėlimo ugnis“, kuriuos per ryšininkus gaudavo visi partizanų būriai. Jaudinantis jo eilėraštis „Tėvynei“, parašytas kaip malda ar rekviem trumpam kovotojo gyvenimui. Tie posmai tinka visiems laikams, atsiliepia ir į mūsų dienų kovą už tiesą ir laisvę. „Visada net sapne apie laisvę svajoju, apie laisvę gimtųjų laukų...“ Rašė jis, tarsi numatydamas, kas bus, kai tapsime laisvi: „O tada, kai tauta bus laisva, be pavojų, kai nebus jau kovų ir vargų... Tada atsiras daug balsingų herojų, kurie sieks pinigų ir dvarų“. Manau, šių eilučių komentuoti nereikia, nes kova už tiesą tęsiasi, o visa kita – irgi kaip ant delno matosi: negražios rietenos, „kovos“ dėl pinigų, šiltos vietos prie valstybės vairo ir aruodo. Yra norinčiųjų ir pakartoti šimtmečių vergijos istoriją. Vieną gražiausių P.Bartkaus kūrybos eilėraščių „Dubysos slėnių partizanai“ dainuodavo raseiniškiai, visų apygardų ir rinktinių partizanai, prisiekę kovoti iki mirties, tikėję Lietuvos laisve. Gaila, kad per okupantų siautėjimas, kratas ir tremtis daug Bartkaus eilėraščių žuvo.

Prisiminkite ir vieną įspūdingiausių jums – ryšininko priesaikos dieną.

Buvo 1947 metų pabaiga. Žiema. A.Alimaitis man pranešė, kad vakare, pasikinkęs arklį į roges, atvažiuočiau į Laužų kaimo vienkiemį pamiškėje. Kartu važiavo P.Bartkus, broliai Pakarkliai ir keli man nežinomi partizanai. Pakeliui sustojome Vilaičių vienkiemyje. Partizanai suėjo į trobą, o mane paliko sargyboje su keliais vyrais rogėse. Po to vėl važiavome atgal mišku pro Pakapurnį ir sustojome Petro Maciukevičiaus sodyboje. Čia visi pavalgė, o paskui Petras man pasakė: „Daug tu mums padėjai, Algi, manau, neatsisakysi bendrauti ir ateityje. Baigi septynioliktus metus, siūlau dirbti partizanų ryšininku“.

Sutrikau, nes iki šiol, vykdydamas bet kokią užduotį, net negalvojau apie priesaiką: viskas buvo savaime suprantama. Juk padėdavau savo krašto kovotojams. Tada Alfonsas Pakarklis padėjo ant stalo kryželį ir padavė priesaikos tekstą. Petras pasiūlė pasirinkti slapyvardį, o vyrai paklausė: „Kuo blogas „Ąžuolinis“? Kaip tik tokiu pavadinimu ant stalo gulėjo sena knyga. Taip ir gavau Ąžuolinio slapyvardį. Mano priesaikos liudytojai žuvo miške kautynėse su rusų kareiviais. Gyvas išliko tik mano „krikšto“ dalyvis P.Maciukevičius. Jis jau seniai buvo partizanų ryšininkas, o po priesaikos su juo dažnai susitikdavau. Mane palydėjęs į kiemą P.Bartkus kalbėjo apie būsimą veiklą, įspėjo būti atsargiam, perdavė slaptažodžius, griežtai uždraudė kalbėti ar vykdyti užduotis, gautas iš nepažįstamų asmenų. Apie mano veiklą neturėjo žinoti net šeima. Pasakė Petras mudviejų bendravimo slaptažodį, parodė slaptą partizanų pašto dėžutę miške prie Valio ąžuolo. Bendrauti man buvo leista tik su broliais Pakarkliais ir Broniumi Neverdausku. P.Bartkaus užduotims vykdyti buvo specialus slaptažodis. Taip tapau ryšininku. Dvasią stiprino tikėjimas kovos už laisvę teisingumu ir pergale, partizanų pasiaukojimas, buitis ir godos, išdainuotos P.Bartkaus eilėmis.

Mes vis dar tikėjome, kad okupacija laikina. Deja, likome vieni...

Ne kartą teko lankytis P.Bartkaus partizanų būriuose. Įstrigo atmintin jų dainos prie lauželio ir kuklios vakarienės. Kęstučio apygardoje visi dainavo Petro eiles „Žuvusiam draugui“, „Atsisveikinimas“. Kartais dainos žodžiai pasikeisdavo, ir daina tapdavo bendra kūryba: dabar būtų sunku atrinkti, kurie šitų dainų tekstai sukurti Petro.

Man P.Bartkus buvo ryškiausia asmenybė. Žinojau, kad jis tariasi su J.Žemaičiu-Vytautu, ypač 1949 metais, įkūrus Lietuvos laisvės kovos sąjūdį. Tų pačių metų vasarą LLKS prezidiumo pirmininkas J.Žemaitis-Vytautas, norėdamas sustiprinti generalinį Gynybos pajėgų (GP) štabą, paskyrė P.Bartkų GP štabo organizacinio skyriaus viršininku. P.Bartkus tada pasirinko slapyvardį Žadgaila, turėjo majoro laipsnį ir tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pirmininko adjutantu. 1949 metų partizanų vyriausybės posėdyje buvo nutarta P.Bartkų-Žadgailą perkelti į Generalinį štabą.

Su ginkluote, reikalingais dokumentais, rašomąja mašinėle nešini vyrai išėjo žygin į pietų Lietuvą susitikti su Jonu Ramanausku-Vanagu. P.Bartkų lydėjo Viktoras ir Vytautas Šniuoliai, Bronius Liesis, Laurynas Mingilas. Pavakare vyrai sustojo Užpelkių pakraštyje.

Aušo gražus 1949-ųjų rugpjūčio 13-osios rytas. Kaip prisimena V.Šniuolis, Petras atsigulė ant žemės ir pasakė: „Kažko neramu, lyg žemė traukia...“. Greit užmigo. Apie dešimtą valandą ryto atėjęs ryšininkas pranešė, kad aplink ramu, nei rusų kariuomenės, nei stribų nematyti. Vyrai laukė žadėtų atnešti pusryčių.

Tai buvo paskutinis kovos rytas partizanams. Staiga pasigirdo šūviai, miške pasirodė rusų kariuomenės būriai. Per sumaištį tarsi prasmego ryšininkas. Būta išdavystės. Negreit išlikę gyvieji sužinojo, kad buvęs ryšininkas Leonas Juškus, tapęs Sokolovo divizijos smogiku, juos išdavė.

Traukiantis kautynėse žuvo Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Vytautas Šniuolis, vado adjutantas vadovybės narys B.Liesis. Krito okupantų kulkų suvarpytas P.Bartkus. Partizanai jį mylėjo ir kaip poetą, pasirašydavusį Alkupėno slapyvardžiu, jo dainos ir eilės kėlė kovotojų dvasią. Po jų mirties Prezidiumo pirmininko J.Žemaičio įsakymu žuvusiesiems buvo suteiktas aukščiausias apdovanojimas – Laisvės kovos karžygių garbės vardai.

Partizanų kūnai okupantų kareivių buvo išniekinti, suguldyti Radviliškio stribų kieme, vėliau sumesti į Kantaniškių kaimo gyventojo šulinį. Tik 1991 metais Viktoro Šniuolio ir Algirdo Kamantausko rūpesčiu partizanų palaikai surasti ir palaidoti Radviliškio kapinėse.

1997 m. lapkričio 20 d. Respublikos Prezidento dekretu P.Bartkus po mirties buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu.

Man P.Bartkus liko atmintyje kaip valingas, ryžtingas, protingas vadas, ryškiausia mano ankstyvos jaunystės asmenybė. Surinkęs žinias iš dokumentų, išklausęs dar gyvų jo amžininkų liudijimų, supratau, jog tai buvo labai jautrus žmogus, sielodavosi dėl neapgalvotų veiksmų ir beprasmių aukų, smerkė girtavimą, reikalavo griežtai laikytis konspiracijos. „Nė karto nešoviau į beginklį, nieko prievarta nepaėmiau iš žmogaus ir niekada nėjau prieš šventus savo įsitikinimus“, – sakė Petras, ne veltui turėjęs vieną iš slapyvardžių – Sąžinė.

Teko ir man dalyvauti paminklo, skirto P.Bartkui atminti, pašventinimo iškilmėse. Pamenu gražią saulėtą dieną ir gausybę svečių. Žinau, kad jūsų sūnus Irmantas Petrauskas sukūrė projektą paminklui, o partizanų draugai, artimieji, išlikę gyvi jų šeimos nariai aukojo paminklui lėšas. Tada viskas džiugino: gera nuotaika, margaspalvė jaunimo, vaikų ir pagyvenusių žmonių minia. Kas tada jums talkino ir kas skaudina dabar?

Tada buvo 1999-ieji, P.Bartkaus žūties penkiasdešimtmečio metai. Statant paminklą, tvarkant aplinką mums daug padėjo ne tik žuvusiųjų artimieji, bet ir rajono savivaldybė, skyrusi paminklui 1500 litų. Sunkius statybos darbus atliko Kauno 1-ojo pulko kariai. Mane, buvusį pedagogą, labiausiai džiugino susirinkęs į šv. Mišias ant Pakapurnio kalnelio jaunimas. Tačiau skaudu, kad dabar spaudoje apie praeities kovas už laisvę rašoma mažai. Dar 1995-1997 metų mokykliniuose vadovėliuose buvo ištraukos apie partizaninį lietuvių karą, nes to reikalavo programa. Šiandien viso to, atrodo, nebereikia. Kodėl?

Raseinių Kalno vidurinėje mokykloje, kur mokėsi P.Bartkus, atidengta paminklinė lenta. Raseiniai auga, plečiasi, puošiasi naujais namais ir gatvėmis. Kodėl nepavadinti kurios nors gatvės P.Bartkaus vardu? Galėtų ir viena vidurinė mokykla taip vadintis, turėti savas tradicijas, susijusias su gimtojo krašto kovotojų už laisvę atminimu. Mano žemiečių ir bendraminčių vardu kreipiausi į LR Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisiją: prašėme pritarti, kad Raseinių Kalno vidurinė mokykla būtų pavadinta jos buvusio auklėtinio, partizanų vado P.Bartkaus vidurine mokykla. Komisija pritarė šiai kilniai misijai, tačiau nuspręsti turės mokyklos bendruomenė. Tai jau priklausys nuo pedagogų, tėvų bei moksleivių supratimo ir pagarbos istorijai.

Visa tai džiugina. Kas liūdina? Pastebima tendencija, jog svarbiausiu siekiu tampa pinigai, noras staigiai praturtėti. O dėl kelių metrų žemės net mūsų tragišką istoriją nuvertinti. Buvo numatyta P.Bartkaus gimtinėje sutvarkyti keliuką, vedantį prie paminklo. Tačiau buvusi jo tėvų žemė išdalyta aplinkiniams ūkininkams ir nė vienas nenori sutikti, kad keliukas iki paminko kirstų jų žemę. Aš tikiu, jog po daugelio prašymų, įrodinėjimų to, ko visai nereikėtų įrodinėti, kelio prie paminklo reikalus prisimins ir atitinkamos valstybinės įstaigos. Negi sunku sureguliuoti paprastus klausimus? Juk Vyčio kryžiaus ordinas ne bet kam suteikiamas. Vilniuje netgi nemaži ir brangūs žemės sklypai išdalijami Vyčio kryžiaus ordininkams. Tik žuvusiam už tautos laisvę didvyriui net buvusioje jo sodybos žemėje neliko vietos 400 metrų keliukui iki paminklo nutiesti.

Gegužės 30 dieną minėsime P.Bartkaus 80 metų jubiliejų. Tikiuosi, kad tada jau bus viskas sutvarkyta. Juk paminklo akmenyje surašyti visų žuvusių tose vietose partizanų vardai.

Dėkoju už pokalbį ir... nežinau ką pridurti. Nebent tik tiek, kad ir dvarus suskubo atsiimti tie, kurie nė negyveno Lietuvoje sunkiausiais tautai partizaninio karo metais. Ginčas dėl keliuko prie paminklo didvyriui niekam garbės nedaro. Jeigu mums patiems nerūpi mūsų tautos kančių istorija, nenorėkime, kad tai rūpėtų kitiems.

Kalbėjosi Janina SEMAŠKAITĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija