Atnaujintas 2005 gegužės 13 d.
Nr.37
(1338)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kodėl nepagerbti žuvę vokiečių kariai?

Žuvusius priešo karius civilizuotos kariaujančios šalys laidoja su tokiais pat pagarbos ženklais, kaip ir savus. Lietuvoje yra daug Antrojo pasaulinio karo karių kapinių SSRS kariams. Šio karo vokiečių karių kapinių Lietuvoje nerasime, neteko girdėti, kad jų būtų ir Rusijoje bei buvusioje SSRS teritorijoje.

Iki šiol išlikusiose vokiečių įrengtose Pirmojo pasaulinio karo karių kapinėse galima rasti kryželius su įrašais vokiečių kalba, kad ten yra palaidoti ir rusų kariai. Prie Pandėlio tokiose kapinėse radau ir broliškus kapus, kur ant kryželių užrašai byloja, kad viename kape yra palaidoti vokiečių ir rusų nežinomi kariai. Mūšiuose ties Širvintomis žuvusius lenkus lietuviai palaidojo greta savų karių, jiems pastatė lietuviškus kariškus kryželius.

Tik pilietiniuose ir barbarų karuose karys prieš karį eina su neapykanta, pykčiu, įniršiu asmeniui, siekia jį nužudyti. Civilizuotų šalių karuose karys prieš karį stoja be pykčio ir neapykantos asmeniui, jis vykdo kariaujančios šalies įsakymą, jo veide nėra žudiko antspaudo, jis elgiasi pagal karo taisykles, etiką.

Po 1917 metų pykčio, neapykantos ir keršto pagrindu sukurstyto perversmo Rusijoje, po jo tuo pačiu pagrindu vyko „pilietinis“ karas. Raudonarmiečiai rusai savo karius laidojo su pagarbos ženklais, jiems statė paminklus, o baltagvardiečius rusus „kišo po velėna“ be atminimo ženklo. Antrajame pasauliniame kare sovietai vadovavosi ta pačia, keršto, pykčio bei neapykantos etika. Dar ir dabar, primenant karo pradžią, rusų radijas ir televizija maršo tempu transliuoja dainą:

(Lai kilnus įniršis užverda kaip banga:

vyksta liaudies karas, šventas karas.)

Ar gali būti įniršis kilnus? Ar suderinamas šventas karas su įniršiu? Iš tikrųjų sovietinės karo filosofijos akiratyje nei kilnumo, nei šventumo nebuvo. Nebuvo paprasčiausio žmoniškumo; jie šaudė net savus, iš beviltiškos padėties bandančius pasitraukti ar pasiduoti karius. Žuvusius vokiečių karius palikdavo karo lauke arba užkasdavo su panieka, nepalikdami jokio kapo ženklo.

Lietuvoje nuo senų laikų išliko pagarba mirusiesiems, ypač kariams, nors jie ir ne savi būtų. Pirmoji respublika Pirmojo pasaulinio karo kapus prižiūrėjo, atstatinėjo sunykusius kryžius. Tradicija pratęsta atgavus nepriklausomybę. Antai Kupiškio rajone sutvarkytos tokios kapinės prie Alizavos (Juodinių piliakalnis), karo lauko ligoninės kapinės prie Zasinyčių dvaro, Bajorų kapinės prie Skapiškio, suomių karių 1864 metų kapinės Švedukalnyje prie Skapiškio. Visoje Lietuvoje prižiūrimi Antrojo pasaulinio karo SSRS karių kapai. Tik šio karo vokiečių kapų netenka prižiūrėti, nes jų nėra. Nėra ne todėl, kad vokiečių Lietuvoje nežuvo ar kad palaikus būtų išsigabenę besitraukdami vokiečiai, o todėl, kad jie buvo laidojami be pagarbos, be paliekamo kapo ženklo. O ką darė enkavėdistai su partizanų palaikais? Išniekindavo aikštėse, neatiduodavo artimiesiems, slapčia sumesdavo į atliekų duobes, balas, nenaudojamus šulinius. Ką dabar daro su čečėnais?.. Ir dar šie XXI amžiuje siautėjantys barbarai reikalauja sau pagarbos ženklų!

Gegužės 8-ąją Lietuvos radijas skelbė apie mūsų valstybės vardu atiduodamą pagarbą žuvusiems SSRS kariams (kovojusiems prieš fašizmą), Vietinės rinktinės savanoriams (pašauktiems ginti Lietuvą nuo SSRS), Armijos krajovos padalinio Lietuvoje kariams (kovojusios su lietuviais Vilniaus krašte), fašizmo aukoms žydams, o apie vokiečių karius, kovojusius prieš stalinizmą ir komunizmą, nebuvo užsiminta. Neaišku, ar Vokietijos karo aukos nebuvo pagerbtos todėl, kad jų kapų nėra, nėra kur gėlių padėti, ar dėl kitos, civilizuotai šaliai nesuprantamos, priežasties.

Visus visų karų karius Lietuvos žemė priglaudė vienodai. Visi jie yra karo aukos, todėl jiems turi būti vienoda ir pagarba.

Algimantas ZOLUBAS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija