Atnaujintas 2005 birželio 1 d.
Nr.42
(1343)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Sušaudytos dainos

Mes kylame iš ten, kur žemė kruvina,

Neklausk, kas mes. Mes laisvė ir kova!

Praeisim visur kaip aidas, kaip daina,

Palaimins ir minės motulė Lietuva.

                     Irena Petkutė-Neringa, Vilnelė

Partizanės I.Petkutės lūpomis apie žuvusiųjų dėl Lietuvos laisvės būsimąjį atminimą kalbėjo visi kovojusieji prieš okupaciją. Deja, mūsų tautos gėdai, buvusių komunistų valdžia 2004-aisiais nepaminėjo partizaninio karo pradžios 60-mečio Lietuvoje. Neprisiminė ir nepagerbė 25 tūkstančių laisvės kovose žuvusių partizanų ir daugybės jų rėmėjų, kentėjusių ir žuvusių gulaguose. Šią siaubingą netektį šiandien jaučia visa Lietuva, raudonųjų oligarchų nuskurdinta ir mulkinama tauta.

Kodėl valstybiniu mastu nebuvo paminėta partizaninio karo pradžia, turėtų būti aišku: Lietuvą valdo buvę komunistai, kurie anuo metu buvo okupantų pusėje ir kurie laisvės kovai buvo nepaprastai priešiški. Lietuvos laisvė jiems parūpo tik tada, kada jie suprato, kad laisvė gali būti ir praturtėjimo šaltinis. Penkiolika laisvės metų yra buvusių komunistų nuolatinio turtėjimo metai – tautos apiplėšimo sąskaita. Tokia siaubinga realybė.

Mūsų partizanams tragiškiausi buvo 1945-ieji. Nors okupantų skelbiamais duomenimis pernelyg tikėti negalima, tačiau tikslesnių neturime. Pagal MVD-MGB duomenis, 1945 metais žuvo 9777 partizanai. Nedidelė dalis žuvusiųjų buvo tarnautojai, visi kiti – paprasti kaimo artojai ir jų sūnūs – mokiniai, studentai. Jei šie idealistai nebūtų stoję ginti tėvynės, nežinia, kaip būtų pakrypęs Lietuvos likimas.

Graži gamta, daininga kalba, romantinė prigimtis ir polinkis į lyriką lėmė tai, kad nuo žilos senovės daina buvo lietuvio gyvenimo palydovė. Daina lydėjo lietuvį nuo lopšio iki kapo, buvo jo paguoda varguose, teikė jėgų džiaugsmuose. Ypatingą vaidmenį daina atliko partizanų gyvenime. Patriotines, o ypač partizanines dainas kūrė Tėvynės meilės kupinas jaunimas, idealistai, paėmę ginklus į rankas ir išėję ginti Lietuvos.

Tarp partizaninės spaudos bendradarbių – dainų ir eilių kūrėjų – būta nepaprastai talentingų žmonių, kurie, aplinkybėms kitaip susiklosčius, būtų tapę žymiais poetais ir rašytojais. Tai taurūs laisvės kovų dalyviai Bronius Krivickas (1919-1952), Diana Glemžaitė (1926-1949), Algis Bitvinskas (1929-1982), Irena Petkutė (1932-1953), Vytautas Šniuolis (1924-1949) ir daugelis kitų patriotų, žuvusių laisvės kovose.

Mes nemirę, mes nemirę!

Naktį juodą, žvarbią, gilią

Kelias aukos iš kapų.

Nužudyti, nukankinti

Skelbia garsiai vieną mintį

Dar gyvais balsais žmonių:

„Mes nemirę, mes nemirę!“ (…)

                           A.Bitvinskas. „Mes nemirę“

Partizanų dainose atskleidžiamas gilus gimtinės, namų, tėvų, mylimųjų ilgesys, jose daug pagarbos žuvusiems vadams ir bendražygiams, apdainuojamos aršios kovos ir skausmingos netektys, jose dažnai išsakoma artėjančios žūties nuojauta:

Išėjai tu drąsiai, vėtroms kaukiant,

Į juodas, klaikias, gūdžias naktis,

Kažkas prie vartų tyliai pravirko:

- Laukia, brangusis, tavęs mirtis. (…)

Daina – dvasinis ginklas. Todėl laisvės kovotojų apygardų štabai leido ne tik partizanų laikraštėlius, bet ir dainų bei eilių rinkinius, kurie ir palaikė kovotojų dvasią. Bene pirmąjį tokių dainų rinkinėlį, datuotą 1947 m. gegužės 31 d., išleido Pietų Lietuvos partizanų srities Merkio rinktinės štabas. Jame buvo 19 dainų. Vėliau buvo išleisti dar keli rinkinėliai. 1990 metais Dzūkijos patriotų pastangomis (V.Ledo, H.Rimkaus, A.Jurgutienės) buvo išleistas Dzūkijos partizanų dainų rinkinys „Sušaudytos dainos“ (Vilnius. Vaga. 1990. 50000 egz. (!). P. 366).

Rinkinio įvade A.Jurgutienė rašo: „(…) Bet tereikia atidžiau perskaityti partizanų dainas, ir pamatai, kaip giliai vienas jų kraštas yra įsirėžęs į gimtąją kruviną žemę. Kiek čia dokumentikos: tikrų vietovių pavadinimų, datų, vardų ir įvykių. (…) Partizanų dainos labai daug perėmė iš senųjų liaudies dainų, maironiškos lyrikos, tačiau ne dainininko literatūrinė išmonė lėmė, kad vietoje dainose įprastų „rūtelės“, „vainikėlio“, „žirgelio“ ir kitų „šilkinių“ simbolių atsirado naujas įvaizdis – už Tėvynę žuvusio mylimo kapas. Tai sušaudytos, graudžios (…) herojiškos dainos“.

Žuvusio Merkinės gimnazijos direktoriaus Pečionaičio, kuris su kovos draugais 1945 m. balandžio 23 d. enkavėdistų buvo numestas ant šaligatvio po gimnazijos langais, atminimui skirta daina „Prie partizano kapo“:

Mačiau, didvyri, tavo kapą,

Mačiau jų daug, ir dar tada

Atkeršyt prisiekiau suklupus,

Šaukiau visus tylia malda. (…)

                    Milda, bunkeris. 1948 12 27

Vakarų Lietuvos partizanai 1948-1952 metais išleido partizanų eilių ir dainų rinkinius „Kovos keliu žengiant“ ir „Mes nemirę“. Jų pagrindu 1991 metais buvo išleista knyga „Kovos keliu žengiant“ (Vilnius. Vyturys. Rinkinį spaudai parengė Leonas Gudaitis. 20000 egz. P. 295).

Knygos pabaigoje rašoma: „Iš lūpų į lūpas perduodamos partizanų dainos, klajojantys rankraštiniai nuorašai palaikė laisvės kovų dvasią ir tvirtino tautoje atkaklaus pasipriešinimo bolševikiniam terorui nuotaikas.

(…) Skaitantys partizanų poeziją visų pirma turėtų įsijausti į aną epochą, kai eilėraščius rašė ne profesionalai, jų posmai gimė ne ant rašomųjų stalų patogiame kambaryje, o siaučiant darganoms miškuose, klausantis mirties alsavimo, pasidėjus popieriaus lapelį ant šautuvo buožės. Tai – jaunų širdžių kraujas. Negalima reikalauti, kad jis sutilptų į poetikos kanonus. Turėtų nulūžti liežuvis kiekvienam komunistui, išdrįsusiam tokius jaunuolius apšmeižti „banditų“ vardais…“

Pagirdyti raudoms, pasotinti kančia,

Su meile nemaria ir amžinu kerštu

Mes einam per laukus, mes einame nakčia,

Mes einame rūsčiai dejuojančiu kraštu. (…)

                           Neringa. „Kas mes?“

Partizanų dainų rinkinio „Palinko liepa šalia kelio“ (Vilnius, LGGRTC. 1998. P. 142) pratarmėje Kostas Aleksynas rašo: „Šiame rinkinyje pateikiamos dainos (…) kuo įtikinamiau parodo, kaip lietuvių tauta priešinosi raudoniesiems pavergėjams. Tokia poezija buvo dvasinis ginklas, atremiąs atneštinės ideologijos atakas. Intensyviausiai tos dainos kurtos ginkluoto pasipriešinimo laikotarpiu (…). Kartu su tremtinių (…) dainomis jos sudaro turtingą ir gausią pasipriešinimo dainų rūšį“:

Palinko liepa šalia kelio,

Pravirko motina sena:

- Sūneli, tėvynė tave šaukia

Ir vėl bus laisva Lietuva.

Ši daina antrosios bolševikinės okupacijos pradžioje buvo nepaprastai populiari. Ji buvo tapusi lyg ir partizanų himnu, už jos dainavimą grėsė tremtis į Sibirą. Tačiau ji galingai skambėjo jaunimo, moksleivių ir studentų renginiuose, skiepijo pasipriešinimo dvasią.

Praėjusio šimtmečio viduryje partizaninis karas buvo pats nuožmiausias mūsų tautų istorijoje. To laikotarpio kruvinos ir sušaudytos dainos, žuvusiųjų didvyrių kraujo upeliai ir daugybę kartų pakartotas Pilėnų gynėjų žygdarbis Atgimimo metais peraugo į galingą dainuojančiąją revoliuciją, apie kurią paskutinę savo gyvenimo akimirką svajojo kiekvienas priešo kulkos pakirstas didvyris. Ar mes esame verti žuvusiųjų už Tėvynės ir mūsų laisvę didvyrių bei dainuojančiosios revoliucijos idealų?

Kiek maža mes žinom tikrųjų didvyrių,

Pilkųjų narsuolių. Jie mirė tyliai,

Jų vardo nežino nei kloniai, nei girios –

Priglaudę, paslėpę, šalti nebyliai.

                      A.Statkevičius-Klajūnas.

                      „Bevardžiai didvyriai“

Geležinis kancleris Bismarkas yra pasakęs, kad revoliucijas projektuoja genijai, jas vykdo fanatikai, o vaisiais naudojasi niekšai. Niūri gyvenimiškoji proza kužda, kad karingojo kryžiuočių ainio sentencija verta dėmesio: kuo ilgiau tęsiasi laisvė, tuo daugiau niekšų apipuola tautos kūną ir siurbia jos gyvybės syvus. Kiek gali tęstis tokios orgijos? Tauta, pabusk!

Kazys BLAŽEVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija