Atnaujintas 2005 birželio 3 d.
Nr.43
(1344)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Meškos paslauga vaikui

Kartais kai kam kyla klausimas, ar verta vaikus ir suaugusiuosius ruošti Atgailos ir Eucharistijos sakramentams? Gal ir nepasiruošę, tik išmokę išpažinties formulę, gali priimti sakramentus, o gyvenime ir pasiruoš, ir išmoks, ir supras jų reikšmę? Deja, iš patirties reikia konstatuoti, kad geras paruošimas būtinas. Juk vaikai pirmiausiai evangelizuojami, susipažįsta su Dievo slėpiniu, Švč. Trejybe, šventaisiais, kitais tikėjimo dalykais, o paskui katechizuojami. Išmoksta maldų, bendravimo su Dievu. Toks vaiko ir suaugusiojo vedimas į tikėjimą labai svarbus. Kaip vertintume, jei kas teigtų, kad nereikia eiti į mokyklą, suaugs, išmoks ir skaityti, ir rašyti, gyvenimas privers.

Tas pats ir dėl tikėjimo tiesų abėcėlės. Tik labai gaila, kad to nenori suprasti dalis tėvų, močiučių, net kai kurie kunigai, kuriems atrodo, kad vaikas gali nelankyti sekmadieninių katechezės užsiėmimų, religinio ugdymo būrelio mokykloje, tikybos pamokų, o Atgailos ir Eucharistijos sakramentams gali pasiruošti per vieną ar porą savaičių. Tada pasitenkinama minimaliausiomis katekizmo žiniomis, kartais tik poterių pramokimu. Iš tiesų net vidutinių gabumų vaikas poterius, įsakymus, sakramentų pavadinimus per savaitę kitą išmoksta, bet ar jis supranta, kam jie, ką reiškia? Greit išmokęs, dar greičiau pamiršta. Po kiek laiko nebemoka atlikti išpažinties, nesupranta jos reikšmės, šv. Komuniją priima kaip paplotėlį, todėl, kad iš „gero” kunigo gavęs meškos paslaugą, močiutės ar mamos prastumtas, neperpratęs sakramentų esmės ir svarbos, nesiruošęs nulakintas į kitą parapiją ir ten „sutvarkytas”.

Gaila tėvų, o ypač „gerų” kunigų, nesuprantančių teisingo vyskupų reikalavimo sakramentams gerai vaikus paruošti. Pasitaiko, kad tėvai net supratimo apie tikėjimą neturinčiam vaikui, neparuoštam, prašo savo parapijos klebono leidimo sakramentams gauti kitoje parapijoje. Atseit vaikas labai nori. Kaip gali, žinodamas reikalavimus, klebonas duoti tokį leidimą? Kitas reikalas, jei leidimo priimti sakramentus kitoje parapijoje prašo pasiruošęs, lankęs katechezės užsiėmimus vaikas. Nėra prasmės tokiam neduoti.

Ne mažiau svarbus ir suaugusiųjų ruošimas Krikšto, Atgailos, Švč. Sakramentui. Ne kiekvienas paskaito kai kurių kunigų įduotą patį trumpiausią katekizmą, ne visada jį supranta, kartais, nebuvęs bažnyčioje, jo bijo. Ypač gąsdina atsakymai šv. Mišiose. Tokiam atrodo: visi kažką kalba, o aš čia – balta varna. Neatvestas į bažnyčią, neišsiaiškinęs šv. Mišių eigos, prasmės, svarbumo, o tik gavęs sakramentus, ir toliau vengia bažnyčios.

Reikia pripažinti, kad dabar Santuokos sakramentas kai kam tapo mada. Gražu į bažnyčią nueiti, pajusti kažką nepaprasta. O po santuokos nei Dievas, nei Bažnyčia, nei tikėjimas vėl nesvarbu. Vėl gyvena, kaip gyvenę. Dievulis palauks laidotuvių. Todėl prieš vestuves pradedama ieškoti gražios bažnyčios, „gero” kunigėlio, kuris nieko nereikalauja, ignoruoja nustatytą tvarką, išklausyti paskaitas, dalyvauti kursuose Šeimos centre. Jaunavedžiams pakišama keliasdešimt lapų kopijuotos vienos krypties literatūros – ir tokie kursai. Tik kažin ar kas iš besituokiančiųjų tą literatūrą paskaito. Dažniausiai jaunavedžiams paslaptingai pasakoma: „Sutuoksiu be problemų, tik atvežkit leidimą iš savos parapijos”. Tada prasideda savos parapijos klebono „šturmavimas”. Reikia leidimo tuoktis pas tą gerąjį, kuris dažnai net pamiršta priminti, jog prieš santuoką reikėtų atlikti išpažintį, priimti Komuniją.

Jei galima tuoktis bet kur, tai kam tas leidimas iš savos parapijos? Klebonas – ne Jonas Marija Vanjė, negali žinoti apie visų dideliame mieste gyvenančių laisvą padėtį. Tik ilgiau pabendravus paaiškėja ta padėtis. O tie gerieji kunigėliai, tuokiantys atlėkusius iš kitų parapijų, dažniausiai nesilaiko nurodyto laiko užsiregistruoti prieš tris mėnesius. Kartais tuokiami užsiregistravę ir prieš porą savaičių. Kai taip elgiamasi, nereikia stebėtis, kodėl tiek daug jaunų šeimų išyra, kodėl sutuoktinių bažnyčioje mažai. Nesilaikant nustatytos tvarkos, kai tuokiami neevangelizuoti ir nekatechizuoti jaunuoliai, labai sumenkinamas Bažnyčios autoritetas, reikalavimai, tvarka. Kartais teigiama, kad žmogus – ne vergas, kur nori, ten tuokiasi. Bet tegul tokie ne vergai civilinę santuoką užregistruoja kur nori, pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune, jei ten nedeklaravę gyvenamosios vietos nei jie, nei jų tėvai; ne dėl laisvės Bažnyčioje laksto po kitas parapijas, o neturėdami tikėjimo, norintys lengvai prasmukti nepasiruošę, tik dėl mados. Nuolaidžiavimu jie nebus atvesti į tikėjimą geručių kunigų, kuriems gal daugiau pigus paberžiškas populiarumas rūpi, gal pinigai už santuoką. Neduok Dieve, kad taip būtų.

Yra parapijų, kuriose vaikai Atgailos ir Eucharistijos sakramentams ruošiami per dvejus metus. Pasiteisina ta dekano klebono kun. Vytauto Grigaravičiaus pasiūlyta tvarka. Juk Atgailos ir Eucharistijos sakramentai skirtingi, labai svarbūs. Mokinukas, pasiruošęs Atgailos sakramentui ir jį priėmęs, dar visus metus kas mėnesį atlieka tik išpažintį, pripranta, sąmonėja, bendrauja su kunigais. Per tuos metus gerai pasiruošia Komunijai. Tik tada priima Kristų. Toks ruošimas labai reikalingas, nes 90 proc. vaikų tėvų bažnyčią lanko tik per didžiąsias šventes, patys neima sakramentų, neprišauksi jų į užsiėmimus parapijoje. Kartais vaikai tikėjimo tiesų moko tėvus, kartu ruošiasi. O reikėtų kuo daugiau jaunavedžiams ir katechizuojamų vaikų tėvams praktinių užsiėmimų pačioje bažnyčioje. Supratus, kad kunigas – ne artistas prie altoriaus, kad šv. Mišios – sudabartinta Kristaus auka, nebūtų anekdotiškų atsitikimų, kai mama priėmusio Pirmąją Komuniją vaiko klausia, ar skanus tas paplotėlis. Jei būtų paruošti, tada suprastų, kad tai ne paplotėlis, o pats Kristus įžengė į vaiko širdutę. Tada drąsiau ateitų į bažnyčią vaikai su tėvais, suprastų, kaip svarbu dalyvauti šv. Mišiose.

Felicija LANKELIENĖ

Jonava

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija