Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtas kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Provincija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ar išgis „Europos paliegėlė“?

Petras KATINAS

Vokietijos Krikščionių demokratų sąjungos pirmininkė Angela Merkel ir Bavarijos ministras pirmininkas Edmundas Štoiberis EPA-ELTA nuotrauka

Visame pasaulyje, o ypač Europoje ir JAV, pasipylė gausybė komentarų dėl regioninių rinkimų Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, kuri beveik visą pokario laikotarpį pagrįstai buvo laikoma dabar valdančiųjų Vokietijos socialdemokratų partijos neįveikiamu bastionu. Nepaisant vis krintančio kanclerio Gerhardo Šrioderio partijos populiarumo, niekas nesitikėjo, kad Vokietijos socialdemokratai pralaimės rinkimus šioje žemėje ir dar tokiu triuškinančiu rezultatu. Nepaisant to, ar kancleriui G.Šrioderiui pavyks jo sugalvotas gudrus manevras surengti pirmalaikius Vokietijos Bundestago (parlamento) rinkimus dar šių metų rudenį, dauguma didžiausių Europos laikraščių jau skelbia, kad G.Šrioderio dienos Vokietijos kanclerio poste – suskaičiuotos. Pasak Londono „Times“, Šiaurės Reino-Vestfalijos rinkėjai sumalė kanclerio socialdemokratus „į miltus, kad net žiežirbos lėkė“.

Čekistų aukos

Petras KATINAS

1987 metais jau įsisiūbavus M.Gorbačiovo „perestrojkai“, Maskvoje buvo išleistas sovietinių karo korespondentų niekada iki tol neskelbtų nuotraukų albumas. Jame yra nuotrauka, kurioje dar net neaprengti uniforma rekrūtai žygiuoja į frontą. O po nuotrauka užrašas: „Daugumai jų – tai paskutinioji nuotrauka jų gyvenime“

Jeigu niekas iki šiol tiksliai nežino, kiek sovietinės raudonosios armijos (rabočaja krestjanskaja krasnaja armija – darbininkų ir valstiečių raudonoji armija) karių žuvo Antrojo pasaulinio karo metu, tai tuo labiau nežinoma, kiek jų žuvo fronte ir kiek nuo savųjų kulkų. Mat niekada niekas nesužinos, kiek karių sušaudė sovietinės kontržvalgybos ypatingieji skyriai ir jiems pavaldūs būriai. Nuo 1943 metų balandžio pavadinti „Smerš“ (iš žodžių „smert špionam“ – mirtis šnipams), šitie čekistiniai galvažudžiai be jokio gailesčio žudė savuosius. Nuo jų kulkų žūdavo ištisos kuopos ir batalionai, kurie, neatlaikę vokiečių ugnies, drįsdavo trauktis. Ypač žiauriai buvo baudžiami tie, kurie, kokiai nors sovietinei šventei ar jubiliejui paminėti, buvo siunčiami būtinai užimti tą ar kitą aukštumą ar kaimą bei miestelį, bet, neįvykdę įsakymo, traukėsi.

„Atstatoma“ Čečėnija

Petras KATINAS

Nuskurdusios ir apleistos Rusijos provincijos, ypač Pavolgio gubernijų gyventojai pasipiktinę, kad iš Rusijos federalinio biudžeto nuniokotai Čečėnijai skiriami milijardai rublių, o savosios gubernijos tegauna tiktai trupinius. Keli Maskvos laikraščiai paskelbė Penzos gyventojos Zinaidos Kliukinos laišką valdžiai: „Čečėnijai skiriami milijardai iš federalinio biudžeto. Jai paliekamos visos pajamos, gaunamos iš naftos, – daugiau kaip 200 milijonų dolerių per metus. Dar ir Europos Sąjunga skyrė kelias dešimtis milijonų. Tačiau aš nesuprantu, kodėl nieko neduodama žmonėms, kuriuos iš Čečėnijos išvijo Dudajevas ir Maschadovas? Aš jau šešti metai gyvenu Penzoje, nuomoju kambarį. Vilties gauti butą nėra jokios. Vien todėl, kad Penzoje gyvenamųjų namų jau seniai niekas nestato. Visame Pavolgyje esančios gubernijos neregėtai pamirštos ir apleistos. Gamyklos sugriautos, kaimo lūšnos susmegusios į žemę. Žmonės neturi darbo ir jokios vilties. Kodėl mus pamiršo ir niekas nepadeda?“