Atnaujintas 2005 birželio 15 d.
Nr.46
(1347)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Okupacija

Gintautas GENYS

1940 m. birželio 14 d., pusę dvyliktos nakties, iš Maskvos atėjo telegrama, kurioje buvo išdėstyti naujausi sovietų reikalavimai Lietuvai. Trys pagrindiniai punktai buvo šie:

1. Vidaus reikalų ministras K.Skučas ir Saugumo departamento viršininkas A.Povilaitis turi būti suimti ir atiduoti teismui kaip tiesioginiai kaltininkai už provokacijas prieš Sovietų Sąjungos įgulas Lietuvoje.

2. Sudaryti naują Lietuvos vyriausybę, kuri garantuotų Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties vykdymą.

3. Nedelsiant įsileisti į Lietuvos teritoriją neribotą skaičių Sovietų Sąjungos karinių dalinių, kurie bus įkurdinti pačiuose svarbiausiuose Lietuvos centruose.

Ultimatumas buvo grindžiamas absurdišku ir nepadoriai įžūliu melu. Buvo teigiama, kad yra grobiami, o vėliau žiauriai kankinami raudonarmiečiai, mėginant iš jų išgauti sovietinės valstybės slapčiausias karines paslaptis. Buvo dėstoma, kad karys Butajevas buvo ne tik pagrobtas, bet ir Lietuvos policijos užmuštas, kai sovietų vyriausybė paprašė jį grąžinti. Esant tokiai padėčiai sovietinių karinių dalinių likimas Lietuvoje tampa neįmanomas. Prie to dar prisideda ir tai, kad prasidėjo gausūs suiminėjimai ir siuntimai į koncentracijos stovyklas piliečių, kurie aptarnauja sovietinės kariuomenės dalinius. Tai yra skalbėjų, darbininkų, technikų ir kitų. Dar daugiau. Lietuvos vyriausybė sudarė karinę sutartį su Latvija ir Estija, nukreiptą prieš Sovietų Sąjungą.

Tas iš Maskvos gautas sapaliojimas vargu ar gali ką stebinti šiandien, tačiau tuomet, prieš šešiasdešimt penkerius metus, ši telegrama, atėjusi prieš pat vidurnaktį, šokiravo net tuos politikus, kurie jau tarėsi perpratę sovietinės diplomatijos klastingumą.

Lietuvos vyriausybės posėdis, kuriam pirmininkavo prezidentas A.Smetona, prasidėjo jau po pirmos valandos nakties. Prezidentas sutiko svarstyti tik vieną iš trijų ultimatumo reikalavimų – naujos vyriausybės sudarymą. Kai ministro pirmininko A.Merkio pavaduotojas K.Bizauskas pasakė, kad reikia Skučą ir Povilaitį tuojau pat atiduoti teisman, Smetona pašoko nuo kėdės ir pirštu durdamas į Bizauską tarė: „Kai tu būsi mano vietoje, tai galėsi išduoti, aš to nepadarysiu“.

Šis epizodas pasako labai daug. Vien dėl šių kelių žodžių galima žemai nusilenkti prezidento A.Smetonos atminimui. Neįsivaizduojamai sunkią valandą, kai sprendėsi būties klausimas, sprendėsi būti ar nebūti, valstybės vadovas nepamynė moralinių principų ir išliko žmogumi. Tarp valdžios vyrų tai atsitinka nelabai dažnai. Ar galima pateisinti žmonių išdavystę, kad ir kokiais kilniais tikslais tai būtų daroma? Jei gali išduoti žmogų, gali išduoti viską. Tokiems individams sąvokos Dievas, Tėvynė, Meilė egzistuoja tik jų pačių gerovės ir naudos kontekste.

Tik prezidentas A.Smetona, generolas K.Musteikis, švietimo ministras K.Jokantas ir K.Šakenis pasisakė už tai, kad sovietų reikalavimai būtų atmesti. Visi kiti agitavo už beatodairišką ultimatumo priėmimą. Ketvirtą valandą ryto skubiai atvežtas gen.S.Raštikis, kuriam buvo pasiūlyta sudaryti naują vyriausybę, padėjo galutinį tašką pasidavimo klausimu. (Ir kaip šioje vietoje nepaminėti karštas ir įkvepiančias generolo kalbas apie tai, kad tie, kurie kėsinsis į šventą Lietuvos žemę, atsimuš į galingą karinį pasipriešinimą. Nė viena žemės pėda nebus atiduota be kovos! Tai ne kartą girdėjo visa Lietuva...) Po Raštikio „agitacijos“, A.Smetona atsistojo ir kategoriškai pareiškė, kad pirmojo ir trečiojo reikalavimų straipsnių priimti nesutiks. Todėl jis iš posėdžio išeinąs. Kilo sąmyšis ir buvo prašyta, kad prezidentas pasiliktų.

Šioje vietoje vėl būtų įdomu prisiminti ir paryškinti vieną epizodą, kuris vėl pasako labai daug.

Generolas K.Musteikis savo prisiminimuose pasakoja apie tai, kaip tuo metu, kai buvo posėdžio pertrauka, nes buvo pasiųsta parvežti S.Raštikio, jis ir gen. Vitkauskas turėjo mažą susidūrimą su K.Bizausku. Jis rašo: „Aš su Vitkausku, kaip nerūkoriai, pasilikome sėdėti savo vietose. Prie mūsų piktas ir susiraukęs priėjo Bizauskas. „Š... lietuviški generolai nemoka padėties išnaudoti ir atsikratyti Smetonos režimo“. Mes su Vitkausku pasižiūrėjome vienas į kitą ir nieko neatsakėm“.

Smetona nepaliko posėdžio, bet protesto ženklan, jei nesipriešinama ir net nepareiškiamas protestas sovietinei vyriausybei, jis savo pareigas pagal Lietuvos konstituciją perduoda ministrui pirmininkui.

Septintą valandą ryto iš Kauno į Maskvą buvo pasiųsta trumputė vyriausybinė telegrama: „Vyriausybė sutinka“.

Tai buvo prieš šešiasdešimt penkerius metus. Prieš trisdešimt penkerius metus mano tėvelis Kęstutis Genys parašė paprastą, neįmantrų, skausmingą eilėraštį „Baladė apie juodąjį birželį“. Šiandien, atrodytų, viskas pasikeitė iš esmės. Esame visateisiai Europos Sąjungos nariai, mus gina Šiaurės Atlanto karinis blokas, nebėra jokių „geležinių“ uždangų, galime kvėpuoti laisvai ir pilna krūtine. Bet ar tikrai viskas taip gerai? Aš nežinau, kaip mano tėvui, žiūrinčiam iš Anapus, bet man ir šiandien birželis juodas, ir ne tik birželis. Kiekviena diena pajuodo, o akys apsiprato su šia spalva ir jau ima nepastebėti nykios pilkumos. O pastebėti reikia. Reikia pabusti, pasipurtyti ir kažką daryti.

Jau seniai, 1991 metais, per antrąjį Sąjūdžio suvažiavimą, aš paklausiau signataro Liudo Simučio, ką daryti su tais, kurie „kaišioja pagalius“ į Lietuvos valstybės vežimą. Jis atsakė: „Doriems žmonėms reikia kurti būrius, kurie tokius gaudytų ir viešai, numovę aniems kelnes, įkrėstų rykščių“. Žinoma, tai buvo pasakyta pusiau juokais, bet minties esmė buvo ta, kad žmonės neturi taikstytis su blogiu, neteisybe, pagaliau niekšybe. Prieš blogį privalu kovoti visuomet.

Lietuvos Seimas, – didžioji jo dalis, – kaip dar niekada iki šiol – demagogiškų cinikų susibėgimo irštva. Trys komisijos aiškinasi, ar ūkio ministras rusas Uspaskichas Maskvoje nesumaišė privačių interesų su valstybės interesais. Ar kam dar neaišku? Aišku visiems, bet ministrą būtina išteisinti. Išteisins tikrai. Ir kodėl ne penkios ar septynios, o tik trys komisijos tiria šį dalyką? Kitas seimūnas jau kaltinamas užsakinėjant žmogžudystes, trečias šaiposi iš prokuroro, užuot sėdęs į nusikaltėlių suolą, smagiai raivosi Seimo fotelyje, nutaisęs nepakartojamą šypsenėlę. Ir taip galima ilgai vardyti. Šustauską, palyginti su dabartiniais, jau būtų galima prisiminti kaip nelaimingai puolusį nekaltą angelą.

O ką kalbėti apie savivaldybes ir miestų merus? Korupcija, kvailos ambicijos ir nepasotinamas godumas apraizgė visas valdžios institucijas, kurių pareiga – tarnauti valstybei ir jos žmonėms. Tarnaujama aukso veršiui.

Ką turi jausti jau tik saujelė likusių Lietuvos partizanų, kurie liejo savo kraują už tėvynės laisvę, kai Prezidentas juos pakviečia taikytis su istrebiteliais ir švęsti „pergalės“ dieną? Taikytis galima su žmonėmis, kurie išpažįsta savo nuodėmes ir gailisi dėl jų. O toje „šventėje“ vienas „vaduotojų“ vadų iš tribūnos tiesiai tėškė pirmoje eilėje sėdinčiai visai aukščiausiajai Lietuvos valdžiai: „Tvirtinu, kad jokios okupacijos nebuvo...“, o salėje prapliupo ovacijų bangos. Kai kas iš laimės ir džiaugsmingo pritarimo net mėgino atsistoti. Su kuo taikytis, pone Prezidente? Su kuo taikytis, pone Premjere?

Prieš šešiasdešimt penkerius metus Lietuva buvo išduota ir parduota, ir tai labai didele apimtimi padarėme mes patys. Mes patys po penkiasdešimties metų savo pasiaukojimu, meile ir pasiryžimu sugebėjome nutraukti vergijos pančius. Deja, pikčiausiojo gaivalo šaknis nebuvo išrauta. Nukirtome tik viršūnėles. Beje, baobabai auga nepaprastai greitai ir galite būti tikri, kad jų „okupacija“ nebus lengvesnė už svetimųjų. Reikia rauti. Nedelsiant.

 

Baladė apie juodąjį birželį

 

Birželio ankstų rytą
Paskubomis, slapta
Parduota – išvaržyta
Visa tauta.


Nekeltos pabaigtuvės,
Nekvaršinta galvos –
Lyg buvus, lyg nebuvus –
Ir štai – po Lietuvos.

 

Vilnelė bėgs į Viliją,
O Vilija į Nemuną —-
Vagonuose, kaip gyvulius,
Veš Lietuvą į lagerius.

 

Dėl grobio nesutarę,
Plėšikai susipjaus...
Kils karas, o po karo –
Raudonas maras siaus.

 

Apglušę piemenukai,
Pavirtę stribais,
Kariaus kaip nameliukai
Su broliais ir tėvais.

 

Pradėję svietą lyginti –
Jie – didelius – mažus –
Visus, kas nesulyginti,
Žudys – ir patys žus.

 

O kas išliks nežuvę,
Pačių savęs nekęs.
Vieni – prikąs liežuvį,
Kiti – degtinėj skęs.

 

Po okupantų batais,
Trempta – nesutrempta,
Iš leisgyvės Gyvatos
Išaugs nauja karta.

 

Be sąžinės graužimo
Jie sąžinę parduos,
Ir dėl tautos likimo
Nekvaršins sau galvos...

 

Vilnelė bėgs į Viliją,
O Vilija – į Nemuną...
Ir šauks, kad jau nemyli jie
Nei laisvės, nei gyvenimo.


                        Kęstutis Genys

                                     1970 m.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija