Atnaujintas 2005 birželio 15 d.
Nr.46
(1347)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Krikščioniški svarstymai dėl Europos Konstitucijos referendumų

Mindaugas BUIKA

Konstitucinė sutartis – kompromisų rezultatas

Pastarojo meto prieštaringi įvykiai Europos Sąjungoje, ypač ES Konstitucijos atmetimas gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje surengtuose referendumuose Prancūzijoje bei Olandijoje buvo svarstomi Bažnyčios atstovų pareiškimuose bei pasisakymuose, iškeliant daugeliui kontinento piliečių rūpimas temas bei reiškiant nerimą dėl Europos integracijos projekto tolesnio likimo. Štai Europos Bendrijos vyskupų konferencijų komisija (COMECE) teigia, kad nesėkmė minėtuose referendumuose parodė, jog reikia didesnio skaidrumo vyriausybių veikloje ir tampresnių ryšių su visuomene, kad būtų pasiektas didesnis piliečių dalyvavimas vykdant bendruosius Europos vienybės uždavinius.

Birželio 3 dieną paskelbtame pareiškime, kurį pasirašė COMECE generalinis sekretorius monsinjoras Noelis Trenoras, sakoma, kad referendumų rezultatus – prieš ES Konstituciją Prancūzijoje pasisakė 55 proc., o Olandijoje – net 62 proc. referendumų dalyvių – turi apmąstyti tiek politikai, tiek ir visi Europos piliečiai. Nors daugumos „ne“ balsų priežastys įvairios ir tai nereiškia Europos integracijos projekto visiško atmetimo, tačiau tenka pripažinti, kad minėtų Vakarų Europos šalių žmonės balsavimu norėjo pabrėžti savo susirūpinimą dėl socialinio saugumo bei ekonominės gerovės klausimų bei iškelti abejones, ar Europos Sąjunga adekvačiai juos gali išspręsti.

Daugeliui žmonių Vakaruose naujoji ES plėtra asocijuojasi su didėjančio nedarbo grėsme dėl galimos dirbančiųjų imigracijos iš Rytų Europos, biurokratizmo išaugimu, kurio simboliu yra tapusios Briuselio politinės struktūros, taip pat islamiškojo fundamentalizmo pavojumi, ypač po to, kai į Europos Sąjungą bus priimta Turkija. Šie ir kiti europiečių būgštavimai „reikalauja mūsų politinių lyderių drąsaus ir darnaus atsako tiek nacionaliniu, tiek ir europiniu lygiu“, sakoma COMECE pareiškime. Šalia skaidrumo, teisėtumo ir kuo didesnio dalyvavimo poreikių vystymo valdymo sistemose, reikia ieškoti naujų komunikavimo būdų pristatant Europos vienybės projekto tikslus. „Kad ES politika taptų tikrai patikima ir sava Europos piliečiams, ji turi būti aiškiai įsišaknijusi į vertybių sistemą, kuri gerbia ir skatina Europos paveldą“, – nurodo Europos Sąjungos katalikų episkopatų komisija.

Pareiškime taip pat primenama, kad ES Konstituciją jau ratifikavo dešimt iš 25 Europos Sąjungos valstybių ir „šio palaikymo reikšmė neturi būti ignoruojama“. Iš iki šiol ratifikavusių šalių – Lietuvos, Vengrijos, Slovėnijos, Ispanijos, Italijos, Graikijos, Slovakijos, Vokietijos, Austrijos ir Latvijos – tik vienoje Ispanijoje kol kas buvo surengtas referendumas. Toje apklausoje 77 proc. ispanų parėmė Konstituciją, tiesa, referendume dalyvavusiųjų procentas (42 proc. visų rinkėjų) buvo gana menkas.

„Konstitucinė sutartis yra politikų, teisininkų ir kitų Europos pilietinės visuomenės sluoksnių atstovų kūrybinių pastangų rezultatas“ ir šiuo pasiekimu, kaip kompromisinio sprendimo verte, nereikia abejoti. „ES Konstitucija liks esminis šaltinis tolesnei Europos projekto evoliucijai“, – teigiama COMECE pareiškime. Jame visi Europos piliečiai, ypač krikščionys, raginami telkti pastangas įgyvendinant tolesnį to žemyno integracijos projektą, kuris lieka gyvybiškai svarbus „stiprinant taiką, garantuojant ekonomikos augimą ir socialinę darną“.

Prancūzijos Bažnyčia – už ES Konstituciją

Kaip žinoma, Vatikanas ir Europos Sąjungos vyskupai bei žemyno kitų krikščioniškų konfesijų atstovai reiškė nepasitenkinimą, kad konstitucinėje sutartyje nepripažinta istorinė tiesa apie Europos civilizacijos krikščioniškąsias šaknis bei neįtvirtinta nuoroda į Dievą, kaip Aukščiausiąjį Gėrį. Kita vertus, ES Konstitucijos preambulėje pripažintos esminės krikščioniškos vertybės, Europos „kultūrinis, religinis ir humanistinis paveldas“, dokumento sudėtine dalimi tapo Pagrindinių teisių chartija. Ypač svarbu, kad konstitucinės sutarties 52-asis straipsnis teisiškai patvirtino nuolatinio dialogo tarp ES institucijų ir Europos Bažnyčių galimybę abiem šalims rūpimais klausimais.

Todėl iš esmės tiek Europos Bendrijos vyskupų konferencijų komisija, tiek atskiri nacionaliniai episkopatai rėmė pasiektą kompromisą – tegul ir nevisiškai idealų – dėl ES Konstitucijos baigiamojo varianto ir pritarė jos ratifikavimo procesui. Taip pat ir Prancūzijos Katalikų Bažnyčios hierarchai kvietė tikinčiuosius pareikšti „taip“ balsavime, nors šalyje buvo aiškiai juntama opozicija, kuri, bėgant laikui, tik stiprėjo. „Ši konstitucinė sutartis yra kompromisas, ir kaip kiekvienas kompromisas turi savo ydų bei pranašumų“, – teigiama dar kovo mėnesį paskelbtame kreipimesi į Prancūzijos krikščionis, kurį pasirašė šalies katalikų, protestantų ir stačiatikių dvasiniai vadovai.

Ragindami pritarti ES Konstitucijai, jie pabrėžė, kad nuo šio dokumento priminimo daug priklausys Europos Sąjungos ateitis, o kartu ir Prancūzijos ateitis, šalies, kuri iš pat pradžių prisiėmė atsakomybę už Europos vienybės eigą. Suprasdami, kad balsuodami referendume daugelis rinkėjų norėjo „nubausti“ būtent šalies vyriausybę dėl jos nepatenkinamos ekonominės politikos (Prancūzijoje nedarbas viršija 10 proc.), ganytojai kvietė krikščionis tokiame svarbiame reikale nesutelkti dėmesio tik į nacionalinius interesus ir „neatsukti nugaros“ Europos Sąjungai.

„Ši sutartis ženklina svarbų etapą Europos vystyme, ji pateikia institucinius rėmus geresniam veikimui organizuoti, – teigė Prancūzijos Bažnyčių lyderiai. – Joje išdėstytos pagrindinės Europos Sąjungos vertybės, pradedant pagarba žmogaus orumui. Ji primena Europos pareigą skatinti taiką, teisingumą ir gerovę visiems, taip pat ir Sąjungos atsakomybę rodyti solidarumą visam pasauliui.“ Taigi kad ir kokie būtų ES Konstitucijos trūkumai, „Europos Sąjunga su Konstitucija yra geriau nei Europos Sąjunga be Konstitucijos“, ypač sprendžiant jos svarbiuosius uždavinius.

Tačiau rinkėjai nepaklausė šio patarimo: didesnė pusė referendume dalyvavusių Prancūzijos gyventojų, kurių 70 proc. yra katalikai, atmetė ES Konstituciją, kurios rengimui vadovavo buvęs Prancūzijos prezidentas Valeri Žiskar d’Estenas. Nors šis balsavimo rezultatas iš dalies buvo nepasitikėjimo votumas Prancūzijos vyriausybei, – ne veltui šalies prezidentas Žakas Širakas tuoj po balsavimo pakeitė vyriausybės premjerą, – tačiau jis aiškiai sukėlė „kultūrinį ir politinį šoką“ visoje Europoje ir visu rimtumu imta kalbėti apie sunkias pasekmes žemyno integracijos procesui.

Briuselio „kultūrinis totalitarizmas“

Tarptautinės organizacijos „Krikščionys Europai“ pirmininkas Džordžijus Salina atkreipė dėmesį į palyginti didelį referendumuose Prancūzijoje ir Olandijoje dalyvavusių piliečių procentą, kurie pasakė „ne“ europiniam planui, išdėstytam konstitucinėje sutartyje. Kada visos didžiosios politinės partijos ragino balsuoti „taip“, net 55 proc. balsavime dalyvavusių prancūzų vis dėlto tarė „ne“ (Olandijoje, kaip minėta, tokios nuomonės buvo daugiau kaip 60 proc. rinkėjų), referendumo baigmės jau negalime vadinti tik prancūzų ar olandų „vidiniu reikalu“.

Tarp nurodomų priežasčių, pasak Dž.Salinos, minimos abejonės dėl pačios ES Konstitucijos reikalingumo, Europos Sąjungos vadovų iniciatyvumo stygiaus gynybos ir užsienio politikoje, taip pat politinis abejingumas ekonominės krizės bei Europos pramonės kompetentingumo smukimo akivaizdoje, Briuselio institucijų perdėtai biurokratinis pobūdis, taip pat nesubalansuotas ES biudžetas, kurio net 40 proc. lėšų yra skiriama žemės ūkiui, tuo nubaudžiant inovacijų sritį. Sekuliarioje žiniasklaidoje nesvarstomas klausimas, kiek, atmetant Konstituciją, ypač Prancūzijos referendume, turėjo įtakos krikščioniškųjų Europos civilizacijos šaknų nepaminėjimas Sutartyje.

„Norime mes to ar ne, būtent tai prisidėjo formuojant daugelio piliečių negatyvų nusistatymą“, – sakė Dž.Salina. Prancūzijoje tai kartu buvo ir prieštaravimo šalies vadovams išsakymas, nes kaip tik šios valstybės vyriausybė dėjo daugiausia pastangų, kad ES Konstitucija liktų „bedieviška“ ir kad joje nebūtų paminėti krikščionybės istoriniai nuopelnai žemyno kultūros formacijai. Daugeliui tikinčiųjų nepatiko šios istorinės tiesos, kurios negalima nuneigti, ignoravimas, kaip ir arogantiškas nenoras Briuselyje netgi išsamiau apsvarstyti šį klausimą.

Kai kurių stebėtojų nuomone, žemyno krikščioniškuose sluoksniuose didėja nepasitenkinimas Briuselio biurokratijos vykdoma kultūros politika, kuri dėl vadinamosios tolerancijos stengiasi likti abejinga krikščioniškosioms tradicijoms, neremia šeimos, populiarina homoseksualizmą ir pan. Galima numanyti, jog kaip tik dėl to vėlesniuose referendumuose, ypač spalį numatytame Lenkijoje, bus daug žmonių, kurie balsuos prieš ES Konstituciją. Pavyzdžiui, konservatyvioji Lenkijos šeimų lyga jau dabar sveikino Konstitucijos, kuri „nėra pakankamai krikščioniška“, atmetimą Prancūzijoje.

Minėtą laicistinio Briuselio vykdomą politiką Dž.Salina vadina „kultūriniu totalitarizmu“, kuris neturi nieko bendra su tikruoju tolerancijos supratimu. Iš tikrųjų „tolerancija yra pastangos garantuoti visų kultūrų ir tapatybių teises“, tačiau tai neturi būti daroma „ignoruojant kultūrą, kuri priklauso daugumai“, o būtent tokia Europoje yra krikščioniškoji kultūra. Yra daug žmonių, kurie pasirengę priešintis tam, ką popiežius Benediktas XVI vadina „reliatyvizmo diktatūra“, ir tarp tokių žmonių nemažai prancūzų ir netgi olandų.

Apmąstydami susidariusią padėtį, daugelis stebėtojų kalba apie atsarginį „Planą B“ tolesnei Europos integracijai, apie galimą naują „tautų Europos“ apibrėžimą, apie Europą su „dviem vystymosi greičiais“. Šiuose debatuose žemyno krikščionys primena pirmųjų Europos vienybės kūrėjų Konrado Adenauerio, Roberto Šumano ir Alčidės de Gasperio didžiuosius idealus, kurių negalima atmesti kuriant patvarią, solidarumu paremtą vienybę.

Reikalingi konstruktyvūs debatai

Dabar sunkiai vykstantis ES Konstitucijos ratifikavimo procesas yra iš esmės trečiasis dokumento patvirtinimo etapas. Nicos viršūnių susitikime 2001 metais įsteigtas Europos Konventas parengtą konstitucinės sutarties projektą pristatė 2003-iųjų liepą. Po daugelio modifikacijų, jo galutinį variantą Europos Sąjungos narių valstybių ir vyriausybių vadovai Romoje parašais patvirtino 2004 metų spalį. ES Konstitucijos ratifikavimo eiga visose Europos Sąjungos valstybės narėse turi būti užbaigta iki 2006 m. lapkričio 1-osios, ir dokumentas įgytų įstatyminę galią.

Daugumoje valstybių konstitucinė sutartis ratifikuojama parlamentuose, tai yra šį klausimą patikint rinktiems tautos atstovams. Kitur buvo paskelbti referendumai, kurie įgijo plačių visuomeninių debatų pobūdį ir tapo svarbia politinio gyvenimo dalimi. Jeigu šiame procese – kaip, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, kur numatytas referendumas buvo atidėtas, – iki ateinančių metų lapkričio pradžios nepavyks užbaigti ratifikavimo eigos, ES Konstitucija įsigalios, kai ją patvirtins paskutinioji valstybė.

Atrodo, kad konstitucinės sutarties rengėjai jau suvokė galimus sunkumus, kurie iškils dokumento ratifikavimo eigoje. Nuostatose apie jos įsigaliojimą teigiama, kad jeigu viena ar daugiau ES narių susiduria su sunkumais įgyvendinant ratifikaciją ir keturi penktadaliai valstybių (šiuo metu tai 20 valstybių) ją ratifikuoja, tai konstitucinė sutartis dar nėra „mirusi“ ir jos tolesnį likimą sprendžia vyriausybėms atstovaujanti Europos Taryba. Kita vertus, net jeigu surengtuose referendumuose „ne“ Konstitucijai pasakytų tik Prancūzija ir Olandija, iškiltų nemažai sunkumų dėl jos įsigaliojimo, nes visos valstybės ir tautos turi lygias teises ir į jų balsą būtina atsižvelgti.

Svarbu, kad debatai vyktų gerai susipažinus su ES Konstitucijos turiniu, kad nebūtų taip, kaip buvo Lietuvoje, kur parlamentarai dokumentą patvirtino gerai jo net neperskaitę, ar kaip Latvijoje, kai, Seime pradėjus ją svarstyti, paaiškėjo, kad jos tekstas į latvių kalbą išverstas klaidingai. Vedant gera informacija paremtus debatus ir konstruktyvią diskusiją, įmanoma konstitucinę sutartį padaryti artimesnę plačiajai visuomenei ir kartu priimtinesnę su visais rengimo eigoje pasiektais kompromisais. Tai Europos politikams kelia ne tik didelį iššūkį, bet ir atsakomybę, žinant, kokie sunkumai gali iškilti ateityje jau funkcionuojant ES Konstitucijos įvestoms institucijoms.

Vietinės Bažnyčios taip pat gali esmingai prisidėti skatindamos pagarbius ir konstruktyvius debatus rūpinimosi bendruoju gėriu akivaizdoje. „Žinant Prancūzijos referendumo rezultatą ir tas pasekmes, kokias dėl balsų daugumos „ne!“ gali turėti integracijos procesui, yra svarbu, kad Bažnyčia įsipareigotų siekti gilesnės Europos vienijimosi vizijos“, – pabrėžiama gegužės 31 dieną paskelbtame žemyno episkopatų generalinių sekretorių pareiškime po jų susitikimo St.Galeno mieste Šveicarijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija