Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Ar įveiksime moralinę pelkę?

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Prieš septyniolika metų birželio mėnesį važiavau į Sibiro tremtį. Galėjau ir nevažiuoti. Tuometinė LTSR prokuratūra pasiūlė parašyti kuklų prašymą – pažadą ateityje neužsiimti vadinamąja antisovietine veikla – ir pažadėjo laisvę. Buvau įsitikinęs, kad tai darydamas išduosiu tiesą, Tėvynę ir Bažnyčią, todėl prisiėmiau tremtinio dalią. Toje tremtyje pasitikau Lietuvos Atgimimą. Anuomet, žvelgiant į Lietuvą iš Sibiro, ji atrodė nuostabiai graži ir brangi. Su tolima, bet širdžiai artima Tėvyne būčiau galėjęs sugretinti tik motiną.

Dabar Tėvynė yra ne mažiau brangi, tačiau širdis pilna nerimo. Tikriausiai ne tik mano, bet visų tremtinių bei geros valios tautiečių. Keista savijauta – tarsi stovėtum prie sunkiai sergančios motinos, nežinodamas, kaip jai padėti. Tarsi nematoma demono ranka Tėvynėje būtų sujaukusi viską: protus, širdis, moralę, žmonių svajones ir Lietuvos ateities viziją.

Lietuvos vaikai, perėję gulagus ir Sibirą, šiandien ne tiek kenčia dėl asmeninių netekčių, prarastos sveikatos, sugriautų sodybų ar valstybės dėmesio stokos, kiek dėl draskomos, alinamos ir į moralinę bedugnę stumiamos Tėvynės. Šią valandą nesinori dejuoti ar ką nors kaltinti: šimtus kartų esu kalbėjęs, kad Lietuvai reikia ne verkšlentojų, bet darbininkų, nebijančių darbo naštos ir prakaito. Tai tiesa, bet kaip pradėti Lietuvos ateities statybą, jei nėra pamatų, jei aplinkui, kur akys užmato – nuo prasigėrusio kaimiečio lūšnos iki Seimo ir Vyriausybės rūmų – driekiasi moralinė pelkė.

Reikia protestuoti prieš blogį valstybėje

Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis Tomo Černiševo (ELTA) nuotrauka

Buvęs Tėvynės sąjungos pirmininkas europarlamentaras Vytautas Landsbergis interviu Eltai nuogąstauja dėl Lietuvos visuomenės neatsparumo populistų vilionėms.

Kaip vertinate politinę padėtį Lietuvoje, įsiplieskus skandalams aplink V. Uspaskichą ir A. Zuoką? Kas vyksta?

Gilus nuosmukis, ir jau yra to nuosmukio rezultatų. Žmonės, tą nuosmukį įkūnijantys, turi stiprias politines pozicijas, o valstybė beveik nepajėgi su tuo susitvarkyti.

Jo širdyje sutarė Dievas ir žmogus

Prelatas Mykolas Krupavičius: žmogus ir valstybininkas

„Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą – kaip pats save, o Tėvynę – už save labiau“. Toks buvo prelato Mykolo Krupavičiaus gyvenimo credo. Šie žodžiai ne kartą skambėjo praėjusį šeštadienį Balbieriškyje surengtoje mokslinėje konferencijoje „Jo širdyje sutarė Dievas ir Žmogus“. Tai vienas iš viso ciklo renginių, skirtų garsaus žmogaus ir valstybininko 120-osioms gimimo, 35-osioms mirties ir 91-osioms kunigystės metinėms paminėti. Balbieriškyje Vilkaviškio vyskupas R.Norvila pašventino prel. M.Krupavičiui skirtą koplytstulpį jo vardu pavadintoje alėjoje.

Dviejų dekanatų eucharistinis kongresas

Adoracijos metu giedantis jaunimas

VARNIAI. Jungtinis Telšių ir Plungės dekanatų Eucharistinis kongresas „Pasilik su mumis, Viešpatie!“ birželio 3-4 dienomis įvyko senojoje Žemaičių vyskupijos sostinėje Varniuose. Varnių parapijos klebonas kan. Jonas Petrauskis padarė viską, kad kongresas vyktų sklandžiai išdabintose Šv. Aleksandro ir Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčiose. Prie kongreso rengimo daug prisidėjo Telšių ir Plungės klebonai dekanai – kanauninkai Egidijus Zulcas ir Donatas Stulpinas. Jie tikintiesiems daug aiškino apie būsimą kongresą bei jo reikšmę ir taip patraukė ne tik suaugusiuosius, bet ir dekanatų jaunimą. Senieji Varniai dar niekad nebuvo regėję tiek jaunimo, kiek jo sugužėjo į Eucharistinį kongresą. Susirinkę tikintieji parodė savo nuoširdumą ir didelę meilę Eucharistiniam Jėzui savo giesmėmis, maldomis ir adoracijos valandomis. Ypač aktyvūs buvo ateitininkai ir skautai. Šią šventę gražiai papuošė Telšių Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikai ir daugybė kunigų, suvažiavusių iš Telšių ir Plungės dekanatų.

Įamžino Popiežių ir bažnyčios statytojus

Eucharistinės procesijos priekyje buvo nešama kauniečio Izidoriaus Mitkaus dovana Renavo bažnyčiai – popiežiaus Jono Pauliaus II portretas

RENAVAS. Gegužės 15-ąją Šv. Izidoriaus bažnyčioje buvo švenčiami Šv. Izidoriaus Artojo atlaidai. Prieš šv. Mišias iš įvairių Lietuvos vietų atvykę kraštiečiai ėjo Kryžiaus kelią melsdamiesi už bažnyčios statytojų Mitkų, Janušų ir Juzumų giminių mirusiuosius. Tarp besimeldusiųjų buvo net iš Vilniaus atvykusi Arkikatedros Bazilikos choristė Genutė Juzumaitė. Bažnyčios šventoriuje surengta šio krašto vaikų rankdarbių ir įvairių jų pomėgių paroda.

Šviesus, ramus paveikslas Tavo...

Tėvo dienos minėjime Alytaus Šv.Angelų Sargų bažnyčioje iš kairės: Muzikos mokyklos pedagogės Violeta Baronienė, Lina Bakšienė, Antanina Pasaravičienė kartu su jaunaisiais muzikantais, dešinėje – kun. Arūnas Simonavičius, VšĮ „Dienos namai“ direktorė Kristina Bondareva su šeimų klubo „Saulėgrąža“ nariais

ALYTUS. Pirmąjį birželio sekmadienį į Šv.Angelų Sargų bažnyčią iškilmingai paminėti Tėvo dienos VšĮ „Dienos namai“ pakvietė miesto katalikų bendruomenės narius. Iškilmės prasidėjo šv.Mišiomis, kurias aukojo, Dievo žodį skelbė, susirinkusius tėvus palaimino bei už juos meldėsi Alytaus S.Kudirkos ligoninės kapelionas, Šv.Angelų Sargų parapijos kunigas Arūnas Simonavičius.

Atlaidai ir gegužinė prie Jūros

Po pamaldų koncertuoja Šilalės kultūros centro kaimo kapela „Šilas“, vadovaujama Aleksandro Vaičio (groja akordeonu) Autoriaus nuotraukos

Pajūris. Šilalės dekanate yra nedidelis miestelis, Pajūriu vadinamas. Šį vardą jis gavo nuo čia pat pratekančios Jūros upės. Pajūryje yra nedidelė mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia. Jau treti metai klebonu čia dirba kun. Mykolas Petrauskas. Dirba nuoširdžiai, reikliai ir sąžiningai.

Užtenka praverti Pajūrio bažnyčios duris ir jau žinai, kuo gyvena ši parapija. Stende įdėtas 2005 metų katalikiškas kalendorius, kuriame sužymėtos visos šių metų religinės šventės, nurodytas aukojamų šv. Mišių laikas ne tik šioje bažnyčioje, bet ir klebono kun. M.Petrausko aptarnaujamose Tenenių Šv. Barboros ir Didkiemio Šv. Angelų Sargų bažnyčiose. Pateikta atmintinė sužadėtiniams, Telšių vyskupo dr. Jono Borutos nuostatai apie vaikų ir jaunimo katechizavimą, vyskupijos Katechetikos centro vadovo kunigo eduk. m. lic. Rimanto Gudlinkio parengta metodinė medžiaga „Kaip ruošti vaikus, nelankančius tikybos pamokų, sakramentams“.

Prisimenant popiežių
Joną Paulių II

Juozas Aukštaitis

Mokytojo Zigmo Tamakausko, dalyvaujant tikybos mokytojai Irenai Grigienei, gyvoji pamoka, nušvietusi Jono Pauliaus II gyvenimo bei veiklos tarpsnius

Popiežiaus Jono Pauliaus II netektį skaudžiai išgyveno visa Lietuva. Tai vienaip ar kitaip stengėsi pažymėti ir mūsų šalies mokyklinio jaunimo dauguma, kurios dar nepalietė abejingumas, kurios dar nenulūžę dvasiniai sparnai. Kauno „Nemuno“ vidurinėje mokykloje tikybos mokytojas Egidijus Randis Petrašiūnų bažnyčioje organizavo mokiniams šv. Mišių susikaupimo valandėlę, „Saulės“ gimnazijoje, „Ąžuolo“, Stasio Lozoraičio, Vilijampolės, Juozo Urbšio ir kitose bendrojo lavinimo mokyklose per gedulo dienas garbingiausiose vietose buvo išstatytas Jono Pauliaus II portretas su šalia uždegtomis žvakėmis, buvo išjungti mokyklų skambučiai, vyravo rimtis ir susikaupimas. Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventovę, aukojant šv. Mišių auką už Popiežių, taip pat užpildė miesto mokyklų mokiniai.

Piligriminiai vaikų ir už vaikus
žygiai į Kryžių kalną

Inesė RATNIKAITĖ

Gegužės 27-28 dienomis sunkų kryžių ant savo pečių nešė moksleiviai iš Radviliškio

Kryžių kalnas, esantis netoli Šiaulių, visais metų laikais traukia maldininkus. Nešini dideliais kryžiais ar saujoj telpančiais kryželiais, žmonės ateina, atvažiuoja su savo skausmais, rūpesčiais, prašymais, padėkomis. Pavasario pabaiga, vasara, rudens pradžia – piligrimų metas. Tikrovė rodo, kad piligriminės kelionės į Kryžių kalną neretai yra susijusios su vaikais.

Kam reikalingas kelias,
jei jis neveda į Šventovę?

Architekto Kęstučio Pempės sukurta viena iš bažnyčios interjero detalių Domeikavos bažnyčioje

Visoje architektūros įvairovėje bažnyčia yra pats kilniausias žmogiškasis statinys. Nes tai yra Dievui skirta šventovė. Versdami vietovių istorijos puslapius rasime metus, kada buvo pradėta statyti viena ar kita bažnyčia, datas, kai jas degino, griovė ir vėl atstatė.

Prieš bažnyčios statymą, kaip ir prieš bet kurio kito nuveikto darbo pradžią, pirmiausia būna mintis, idėja. Dažniausiai ji būna padiktuota to meto, aplinkybių, valstybinio, tautinio ar asmeninio įvykio, o kartais ir paties Dangaus.

Referendumas patvirtino Bažnyčios įtakos stiprėjimą Italijos visuomenėje

Mindaugas BUIKA

„Mes visi buvome embrionais“ – skelbė kvietusiųjų susilaikyti nuo balsavimo referendume katalikiški plakatai

Didelio tarptautinio dėmesio susilaukęs birželio 12-13 dienomis Italijoje surengtas referendumas dėl Medicininės paramos reprodukcijai (dirbtinio apvaisinimo) įstatymo paskelbtas neįvykusiu, nes balsavime dalyvavo tik 26 proc. rinkėjų iš būtino bent 50 proc. Šie rezultatai vertinami kaip didelė Italijos Katalikų Bažnyčios pastoracinė ir kartu politinė pergalė, nes hierarchai ragino boikotuoti referendumą, kuriuo norėta atšaukti piktnaudžiavimą žmogaus embrionais griežtai kontroliuojantį įstatymą.

Sunki nuodėmė – padlaižystė

Jonas Kazimieras BURDULIS

O bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis (Apr 21, 8).

Didžiajai visuomenės daliai dažnai būna nesuvokiama, kaip ir kodėl prie valdžios vairo prasibrauna korumpuoti, menkų sugebėjimų ir žemos moralės politikai. Kodėl žmonės už juos balsuoja? Atsakymas nėra nei akivaizdus, nei paprastas. Aišku viena – jeigu žmonėms sunku susigaudyti jų pačių reikaluose, jeigu jų jausmai ir protas nukreipiami tik politikams naudinga linkme, jeigu žmonės nesugeba tiems nesąžiningiesiems pasipriešinti, tai jiems telieka žiūrėti, kaip sukčiai juos apgaudinėja, ir tuščiai širsti bei piktintis, kad vėl liko apgauti.

Polka be pabaigos

Petras KATINAS

Primiršta leksika Jauniaus Augustino piešinys

„Pilna mozių – nėra tautos“, – rašė mūsų išeivijos poetas Antanas Gustaitis. Parašė, ir kaip pirštu į akį dūrė. Dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek daug „mozių“. Ne tiktai nuo sovietinių laikų užsilikusių, bet ir naujokų. Aišku, pirmiausia senosios nomenklatūros šulas, kertinis akmuo, visada iš visų situacijų išplaukiantis sausas, okupacijos valdžiai 50 metų tarnavusios komunistų partijos pirmasis sekretorius, buvęs Prezidentas, vadinamųjų socialdemokratų vadas, didysis statybininkas, Premjeras ir t.t. Skaitant Vakarų spaudos komentarus, kuriuose džiaugiamasi, kad po „rožių“ revoliucijos Gruzijoje, „oranžinės“ – Ukrainoje, pagaliau Kirgizijoje krito, tiksliau, buvo priversti pasitraukti mūsų Premjero bičiuliai nuo anų „išvystyto socializmo“ metų E.Ševardnadzė, L.Kučma ir A.Akajevas, kartais net juokas apima. Esą juos nuvertus komunistinių stumbrų ar dinozaurų beveik ir nebeliko.