Atnaujintas 2005 birželio 17 d.
Nr.47
(1348)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Dievo Motinai skirtas naujas ekumeninis dokumentas

Mindaugas BUIKA

Anglikonai pripažino katalikų dogmų apie Mariją reikšmę

Paskelbtas naujas bendras katalikų ir anglikonų teologų dokumentas apie Švč. Mergelės Marijos vietą krikščionių mokyme yra ypač reikšmingas ekumeniniam bendradarbiavimui, nes bando suderinti tuos doktrininius skirtumus, kurie tradiciškai dalija protestantus ir katalikus. Nuo XVI amžiaus - Reformacijos pradžios - protestantų sąjūdžio kūrėjai atmetė katalikams ir stačiatikiams būdingą liturginį Dievo Motinos ir šventųjų garbinimą kaip neva „stabmeldystės apraišką“. Tačiau naujajame dokumente „Marija – malonė ir viltis Kristuje“, kurį gegužės 16 dieną paskelbė Tarptautinė anglikonų ir katalikų komisija (ARCIC), pripažįstama, jog šis pamaldumas yra priimtinas visiems krikščionims ir negali būti bažnytinio pasidalijimo teologinis pagrindas.

Dar daugiau, minėtame dokumente, kuris taip pat yra žinomas „Sietlo pareiškimo“ vardu, nes buvo baigtas rengti ir paskelbtas šiame Jungtinių Valstijų mieste, nurodoma, jog anglikonai gali priimti ir Popiežiaus neklaidingumo pagrindu paskelbtas katalikams privalomas tikėjimo tiesas apie Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą ir Ėmimą į dangų, kaip atitinkančias Šventojo Rašto mokymą ir ankstyvąsias krikščionybės tradicijas. (1854 metais paskelbta Nekaltojo Prasidėjimo dogma skelbia, kad Jėzaus motina Marija nuo prasidėjimo momento buvo laisva nuo nuodėmės, o 1950 metais paskelbta tikėjimo tiesa apie Ėmimą į dangų patvirtina, kad ji gyvenimo pabaigoje buvo paimta į amžinybės garbę su kūnu ir siela.)

Dokumento paskelbimo proga gegužės 22 dieną Romos Visų Šventųjų anglikonų bažnyčioje surengtose ekumeninėse pamaldose Popiežiškosios krikščionių tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis sakė, kad tai „gali pasitarnauti kaip susitaikymo įrankis, suteikiantis teologinį pagrindą Anglikonų Bendrijos ir Katalikų Bažnyčios santykiams stiprinti“. Jis ypač pabrėžė tą faktą, kad, rengiant dokumentą „Marija – malonė ir viltis Kristuje“, jungtinė ekspertų grupė pirmiausia rėmėsi Šventojo Rašto mokymu, stengdamasi įveikti buvusias skirtingas teologines nuostatas „dėl to, ką mes visi tikime esant Dievo Motina“.

Šiuo atžvilgiu yra reikšminga tai, kad anglikonų ir katalikų teologai vieningai pripažino apaštalo šv. Pauliaus nuorodą jo laiške Romos tikinčiųjų bendruomenei (Rom 8, 30), kur aiškiai kalbama, jog Dievas kiekvieno asmens gyvenimo kelią paskiria iš anksto ir pagal pašaukimą, jį arba ją nuteisdamas bei išaukštindamas. Nekaltojo Prasidėjimo dogma kaip tik parodo Švč. Mergelės Marijos „parengimą jos šventajam pašaukimui“, aiškino kardinolas V.Kasperis. Ir kadangi Dievo malonė ypatingu būdu veikė jos gyvenimo pradžioje dėl vėlesnio vaidmens išganymo istorijoje, tai visiškai išmintinga ir Evangelijos požiūriu teisinga tikėti, kad Švč. Mergelė Marija buvo „perkelta į Dievo esamybę“ jos žemiškojo gyvenimo pabaigoje. „Melsdamiesi Marijai, mes matome jos santykį su Dievu ir su Bažnyčia, visada nurodančią mums savojo Sūnaus vienatinį išganomąjį vaidmenį“, - pabrėžė Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas.

Pasirėmimas Šventojo Rašto liudijimu

Šios Šventojo Sosto dikasterijos asistentas kunigas Donaldas Bolenas, kuris dirba ARCIC atsakinguoju sekretoriumi, interviu katalikų žinių agentūrai „Zenit“ gana išsamiai apžvelgė dokumento „Marija – malonė ir viltis Kristuje“ tekstą. Jis pažymėjo, kad dokumento pirmoji dalis, kurioje aptariami Evangelijos tekstai apie Mariją, yra tokia išsami, kad gali būti laikoma atskira Šventojo Rašto studija. Čia daroma išvada, jog Evangelijos liudijimas apie išskirtinę Marijos vietą Dievo išganomajame plane yra toks akivaizdus, kad „neįmanoma likti ištikimam Šventajam Raštui ir kartu nesuteikti jai reikiamo dėmesio“.

Antrojoje dokumento dalyje nuosekliai kalbama apie šio Dievo Motinos vaidmens išskyrimą ankstyvųjų krikščionių tradicijose, pirmuosiuose Bažnyčios Susirinkimuose, kurių mokymas privalomas tiek katalikams, tiek ir anglikonams, taip pat Bažnyčios tėvų ir pirmųjų krikščionybės teologų raštuose. ARCIC naujojo dokumento tekste pabrėžiama ta ypatinga reikšmė, kuri ankstyvojoje Bažnyčioje buvo teikiama sampratai Marijos, kaip „Theotokos“, tai yra įsikūnijusio Dievo Žodžio Motinos, „Dievo gimdytojos“.

Toliau šioje antrojoje dokumento dalyje apžvelgiamas pagarbos Švč. Mergelei Marijai stiprėjimas viduramžių laikotarpiu ir su tuo susijusios tam tikros teologinės kontroversijos. Pripažįstama, jog buvę kai kurie vėlyvųjų viduramžių Dievo Motinos garbinimo perlenkimai bei vadinamųjų reformatorių reakcija prisidėjo prie Vakarų krikščionių bendrystės suirimo. Antroji dalis užbaigiama įvertinimu vėlesnių teologinių tendencijų tiek anglikonybėje, tiek ir Katalikų Bažnyčioje, pabrėžiant, kad abi denominacijos Mariją neatskiriamai sieja su Kristumi, su visu Bažnyčios gyvenimu ir su liturgija.

Kun. D.Bolenas paaiškino, kad pirmosios dvi dokumento dalys sudaro tinkamą pagrindą teologiškai panagrinėti Nekaltojo Prasidėjimo ir Ėmimo į dangų dogmas, kas nuosekliai ir padaryta trečiojoje teksto dalyje. Priminus minėtą apaštalo Pauliaus mokymą Laiške romiečiams, daroma išvada, kad Švč. Mergelė Marija buvo Dievo malone per Šventąją Dvasią pasirinkta didžiajam uždaviniui. Jos laisva valia ištartas „fiat“ (Lk 1, 38) kaip tik ir buvo rezultatas išankstinio paruošimo; tą ženklino ir Gabrieliaus patvirtinimas, jog Marija yra „malonėmis apdovanotoji“.

Dievo Motinos garbinimo ekumeninis pripažinimas

Taip Kristaus išganomoji galia grįžtamuoju būdų pasiekia Marijos ankstyvuosius pradmenis, kas ir patvirtinta Nekaltojo Prasidėjimo dogmoje, kuri visiškai neprieštarauja Šventajam Raštui ir gali būti suprasta juo remiantis. Pripažinus katalikų tikėjimo tiesą, kad Dievo Motina buvo „apsaugota nuo prigimtinės nuodėmės kentėjimo“ nuo pirmojo prasidėjimo momento, anglikonų ir katalikų ekumeniniame dokumente daroma tokia išvada: Marijos atvejui pirmiausia yra taikytinas Evangelijos mokymas, kad ištikimai sekantys Dievo skirtą pašaukimą bus išaukštinti amžinybėje.

Dokumente nurodoma, kad nors Šventajame Rašte nėra tiesioginio liudijimo, kokia buvo Marijos gyvenimo pabaiga, tačiau krikščionys Vakaruose ir Rytuose, svarstydami Dievo darbus Marijoje, savo tikėjimu įžvelgė tikimybę, kad Viešpats ją visą pasiėmė į savo garbę. Todėl visiškai suprantama, kad katalikai šį mokymą apie Mariją įprasmino Ėmimo į dangų dogma, kuri atitinka Šventąjį Raštą ir kurią tik ir galima teisingai suvokti remiantis Evangelija. Kun. D.Bolenas pastebėjo, kad tebelieka katalikų ir anglikonų požiūrių skirtumas į šias dvi dogmas, tačiau jeigu ARCIC dokumente išdėstyti argumentai abiejų konfesijų bus priimti, tai naujame ekumeniniame kontekste bus galima kelti klausimus ir dėl autoriteto, kuriame buvo pateiktos 1854 ir 1950 metų tikėjimo tiesos.

Pagaliau paskutinėje bendro katalikų ir anglikonų dokumento dalyje paliečiami kai kurie Švč. Mergelės Marijos garbinimo klausimai ir jo reikšmė Bažnyčios gyvenime. Tiesa, apie privatų Dievo Motinos garbinimą čia kalbama palyginti nedaug, visai nieko nerašoma apie Švč. Mergelės Marijos apreiškimus, pavyzdžiui, Lurde ar Fatimoje, todėl nėra ir konkretaus jų vertinimo, nors šie dalykai iš esmės yra svarbūs katalikų pamaldumui. Visgi dokumente pabrėžiama maldos Dievo Motinai ir jos švento pavyzdžio apmąstymo svarba bei tvirtai nurodoma, kad Dievo Motinos garbinimas ir jos paramos prašymas jokiu būdų nesumenkina vienatinio Kristaus tarpininkavimo išganymui ir kad šis garbinimas negali kenkti krikščionių vienybei. „Mes kartu sutariame, kad per sampratą Marijos, kaip gyvenimo malonės pilniausio žmogiškojo pavyzdžio, mes esame pašaukti apmąstyti jos gyvenimo pamokas, aprašytas Šventajame Rašte, ir jungtis su ja, kuri iš tikrųjų nėra mirusi, bet gyvena Kristuje“, - pabrėžiama ekumeniniame dokumente „Marija – malonė ir viltis Kristuje“.

Svarbi Marijos vieta anglikonų tradicijoje

Dokumentą gegužės 16 dieną Sietle surengtoje spaudos konferencijoje pristatė Tarptautinės anglikonų ir katalikų komisijos pirmininkai – Sietlo katalikų arkivyskupas Aleksas Branetas ir Perto (Australija) anglikonų arkivyskupas Piteris Karnlis, kuris taip pat turi tradicinį Australijos primo titulą. Arkivyskupas P.Karnlis sakė, kad naujasis dokumentas padės išsklaidyti kai kurių anglikonų susidarytą nuomonę, kad yra „didžiulis skirtumas tarp katalikiškos ir anglikoniškos Dievo Motinos sampratos“. Jis priminė, kad Marija visada užėmė „labai svarbią vietą“ anglikonų tradicijoje, daug anglikonų bažnyčių turi jos vardą, o Motinos sąjunga (anglikonų organizacija, ginanti šeimos vertybes) Švč. Mergelę Mariją yra paskelbusi savo globėja.

Arkivyskupas P.Karnlis išreiškė viltį, kad ARCIC dokumentas bus aptariamas ne tik ekspertų grupėje, bet ir abiejų Bažnyčių parapijose, kur įmanoma, sudarius bendras katalikų ir anglikonų studijų grupes. Be kita ko, dokumento tikslas buvo padaryti mokymą apie Mariją suprantamesnį tiems žmonėms, kurie anksčiau net nesvarstė, kodėl jis toks svarbus katalikų tradicijai ir kad jie taip pat gali praturtinti ir pagilinti savo krikščioniškąjį tikėjimą, aiškino anglikonų arkivyskupas P.Karnlis.

Kitas ARCIC vadovas – Sietlo katalikų arkivyskupas A.Branetas interviu Jungtinių Valstijų katalikų laikraščiui „National Catholic Reporter“ naująjį dokumentą pavadino tiltu, kuris susiejo anglikonų ir katalikų teologines kryptis darniam bendradarbiavimui, pasiremiant apaštaline tradicija. Tas faktas, kad, aiškinantis Nekaltojo Prasidėjimo ir Ėmimo į dangų dogmų pagrįstumą, katalikų ir anglikonų ekspertai galėjo vieningai pasiremti Šventojo Rašto liudijimu, taip pat daug ką pasako ir atidžiau skatina žvelgti į Evangeliją arba į tą, kas dokumente vadinama jos „atnaujintu priėmimu“.

„Kada atidžiau pažvelgiame tiek į Šventąjį Raštą, tiek į tradiciją, mes kartais randame elementų, kurie galėjo būti užmiršti, į kuriuos nekreipta pakankamai dėmesio arba kuriais buvo piktnaudžiaujama, - sakė arkivyskupas A.Branetas. – Todėl „atnaujintas priėmimas“ suprantamas kaip kvietimas iš naujo atrasti šiuos užmirštus mūsų tradicijos aspektus. Mes turime juos iš naujo priimti, kad geriau suprastume ir kad turėtume laisvę tinkamai atsiliepti į naujus iššūkius“.

ARCIC veiklos pasiekimai

Intensyvų ekumeninį dialogą tarp Katalikų Bažnyčios ir visame pasaulyje apie 70 milijonų tikinčiųjų turinčios Anglikonų Bendrijos paskatino II Vatikano Susirinkimo (1962-1965) nutarimai bei popiežiaus Pauliaus VI ir anglikonų dvasinio vadovo Kenterberio arkivyskupo Maiklo Ramsio susitikimas, įvykęs 1966 metais. Tarptautinė anglikonų ir katalikų komisija (Anglican – Roman Catholic International Commission, ARCIC) buvo įsteigta 1970 metais. Komisijos, kurią šiuo metu sudaro 18 narių, atstovaujančių dešimčiai šalių, anglikonus narius skiria Kenterberio arkivyskupas, pasikonsultavęs su kitais Anglikonų Bendrijos hierarchais, o katalikus narius – už ekumeninių santykių vystymą atsakinga Šventojo Sosto dikasterija ir Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba.

Per savo egzistencijos dešimtmečius ARCIC gana intensyvaus darbo dėka buvo parengta nemažai katalikų ir anglikonų bendrų teologinių dokumentų apie Eucharistiją, bažnytinį autoritetą,išganymą ir nuteisinimą, Bažnyčios prigimtį ir kt. Šie dokumentai nėra magisteriniai nei Katalikų Bažnyčioje, nei Anglikonų Bendrijoje, jie skirti aptarimui bei tolesnėms ekumeninėms studijoms. Tas pats pasakytina ir apie naująjį „Sietlo pareiškimą“, kuris yra pirmasis tarptautinis dvišalis (katalikų ir anglikonų) dokumentas, skirtas svarbiai Marijos vaidmens Bažnyčioje temai.

Naujos ekumeninio dialogo problemos

Šis dokumentas paskelbtas gana sunkiu išbandymo laikotarpiu tiek katalikų ir anglikonų ekumeniniam dialogui, tiek ir pačiai Anglikonų Bendrijai, kuri yra draskoma vidinių prieštaravimų dėl moterų ir homoseksualų kunigystės. Nepaisant ankstesnės minėtos teologinių debatų pažangos, dabar tapo akivaizdu, kad Romos ir Kenterberio galimas struktūrinis suartėjimas bei anglikonų dvasinio luomo pripažinimas Katalikų Bažnyčioje yra tik tolesnės ateities perspektyva. Po to, kai 2003 metais Anglikonų Bendrijos padalinyje - JAV Episkopalų Bažnyčioje buvo vyskupu patvirtintas atvirai homoseksualizmą praktikuojantis dvasininkas, o Kanados Anglikonų Bažnyčioje imta laiminti homoseksualų „santuokas“, katalikų dalyvavimas ARCIC veikloje buvo sustabdytas.

Tuos Šiaurės Amerikos anglikonų nukrypimus pasmerkus kitų pasaulio dalių anglikonų hierarchams, pati Anglikonų Bendrija atsidūrė ant suirimo slenksčio. Tik didelių dabartinio Kenterberio arkivyskupo R.Viljamso pastangų dėka ir po 2004 metų vadinamojo Vindzoro pranešimo, kuriame patvirtinta „tradicinė krikščioniška santuokos ir seksualumo samprata“, pasaulio anglikonų vienybę pavyko išsaugoti. Tai ir dar pastaraisiais mėnesiais vykę Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininko kardinolo V.Kasperio ir arkivyskupo R.Viljamso pasitarimai leidžia atnaujinti ir ARCIC veiklą.

Kaip teigiama dialogo atnaujinimo proga gegužės 9 dieną Vatikane paskelbtame Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pareiškime, ARCIC susitikimuose dėl esamos padėties didesnis dėmesys bus skiriamas moralės klausimams aptarti, kurie yra svarbūs ne tik sielovadai, bet ir tolesniam krikščionių vienybės siekimui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija