|
Įsileiskime į namus
katalikiškos spaudos šviesą
Jau daug metų prenumeruoju ir skaitau krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštį XXI amžius, savaitraštį moksleiviams Kregždutė. Šiuos leidinius dar ir platinu. Iki šiol taip pat prenumeravau ir nuo pat pirmojo pasirodžiusio numerio Katalikų pasaulį, vėliau perkrikštytą į Sandorą ir vėl į Katalikų pasaulį. Išsaugojau beveik visus šio leidinio numerius. Gaila, kad dėl mūsų, katalikų, abejingumo šis katalikiškas žurnalas dėl mažo tiražo nebeišsilaikė. Maždaug prieš porą metų buvusiam Laukuvos parapijos klebonui kun. Stasiui Toleikiui (dabar jis Šilalės parapijos klebonas ir Šilalės dekanato dekanas) patarus, pradėjau prenumeruoti ir skaityti katalikišką mėnesinį žurnalą Artuma. Nuostabus žurnalas! Net vienai savo giminaitei užprenumeravau. Taip pat dar prenumeruoju kasdienės meditacijos leidinėlį Žodis tarp mūsų. Jis labai pasitarnauja kasdien skaitant Šventojo Rašto skaitinius bei Evangelijas, juos apmąstant, medituojant.
Kai kurie mano bičiuliai, išvydę mano namuose šiuos katalikiškus leidinius, mano bibliotekoje nemažai religinės literatūros leidinių, dar ant sienos šventų paveikslų, skulptūrėlių, klausia: Ar ne davatka pasidarei?.. Nepykstu už tokį tiesmuką klausimą, nes ir mano dvasinis pasaulis sovietmečiu buvo labai sužalotas. Laimė, pavyko praregėti, tiesiog jaučiau, kaip Dievas paėmė mane už rankos ir, tarsi paliepęs įsigyti Šventąjį Raštą, vedė prie katalikiškos spaudos, literatūros. Nė pats nepajutau, kaip bematant įsigijau katalikiškų knygelių, pradėjau jas skaityti, o po truputį ir Šventąjį Raštą studijuoti. Nepagailėjau tuometės kuklios mokytojo algos katalikiškai spaudai, literatūrai. Taip ir pradėjau prenumeruoti ir skaityti minėtus katalikiškus leidinius. Tiesa, tikėjime nebuvau visai žalias. Mano močiutė ir mano mama nuolat vesdavosi bažnyčion, pats bėgdavau į gegužines pamaldas. Taigi vaikystėje buvau tikras davatka.
Paskui atitrūkau nuo namų, nuo tėvų, mirė mano geroji močiutė, parengusi mane Pirmajai Komunijai, prasidėjo klystkeliai ir dykynė mano sieloje
Ir Dievas, atrodo, lyg buvo nutolęs, bet aš vis vien širdimi ir sielos kampučiu jaučiau, jog jis visą laiką buvo šalia manęs ir, pastebėjęs, kad mano sieloje jau visiška sausra padėjo man prisiminti vaikystę, tėvų namuose ant sienos kabėjusius šventus paveikslus, o trobos gale didžiulį kryžių, mamos kraičio skrynioje sukrautus pageltusius Nepriklausomos Lietuvos laikų katalikiškus leidinius, kuriuos dar besimokydamas pradinėje mokykloje varčiau ir studijavau.
Taigi dabar jau daugelį metų aš ir vėl tame pačiame vaikystės kelyje, vedamas Dievo palaimos. Drąsiai ir tvirtai tikėdamas, kad jau daugiau niekada nebepaleisiu Viešpaties rankos. Juolab kad amžinai žuvo sovietinė santvarka, ne vieną iš mūsų dvasiškai suluošinusį, išplėšusį iš mūsų širdžių tikėjimą.
Šiandien kiekvienas galime ant sienos pasikabinti šventą paveikslą, kryžių, be vargo ir baimės įsigyti mums patinkančią maldaknygę, rožinį, Šventąjį Raštą. Nesigėdykime šitų dalykų! Prie šito pratinkime ir savo atžalas. Tegul kiekvienuose namuose, kuriuose krykštauja vaikai, ant stalo būna jiems skirtas leidinėlis Kregždutė. Ypač ji pravarti besirengiant Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimo sakramentui. Ach, kad mes vaikystėje būtume galėję užsiprenumeruoti ir skaityti tokią dvasingą ir patriotišką Kregždutę! Skaudu žiūrėti, kai tėčiai, mamos šito nesupranta ir netgi šį vaikišką, tiksliau, moksleiviams skirtą leidinuką ignoruoja. Pasiūlai mamai, kad sūneliui, besirengiančiam Pirmajai Komunijai, nupirktų Kregždutę, o toji atšauna: Kas iš to laikraščio! Tegul verčiau nusiperka čiulpinuką arba kramtoškės
To jūsų laikraščio jis neskaitys. O tu, savo sūnų taip mylinti motina, ar negali drauge su juo pavartyti Kregždutę ir paskaityti gražių, pačių vaikų sukurtų eilėraščių apie Dievą, tėvynę Lietuvą, apie tai, ką reiškia šv. Mišios, Eucharistija ir kt.? Gal tavo namuose nėra net mažiausio švento paveikslėlio, kryželio? Jeigu taip tavo, mama, tėti, namai galbūt ir gražūs, prabangūs, tačiau bedvasiai
Ir jūsų sūnelis bus tikintis tik tol, kol mamos nutemptas bažnyčion atliks tą varginančią procedūrą priims Pirmąją Komuniją. Toliau bedvasiuose namuose nėra kaip įsišaknyti jo tikėjimui, tobulesniam Dievo pažinimui. Patikėkite manimi: katalikiška spauda, literatūra tai šviesa jūsų namuose, kuri gali apšviesti jūsų pačių, juolab jūsų atžalų protus bei širdis. Juk ir sovietmečiu daugelio, ypač vaikų ir jaunimo protus plovė gana pigia ir gausia sovietine rašliava. Ją skaitėme, iš jos mokėmės žengti į šviesų komunistinį rytojų.
Šiandien nebe anie laikai. Gyvename daugiau ar mažiau demokratinėje valstybėje, kurios Konstitucija garantuoja tikėjimo teisę bei laisvę. Tad belieka tik stiprinti tą galbūt pamirštą arba apleistą tikėjimą. Bet kažko bijome, kažko gėdijamės. Bijome kambaryje pasikabinti šventą paveikslą, kryžių, kai mūsų jau ūgtelėjusios atžalos prikabinėja savo miegamuosiuose ant sienų pusnuogių, neretai visiškai nuogų žmogystų. Ką padoraus gali išmokti jaunoji karta, dirginama tokių dalykų?
Kodėl prieškario Lietuvoje, kai retas turėjo net radijo imtuvą, nebuvo nei televizijos, nei tų iškrypėliškų paveikslų žmonės buvo doresni, sąžiningesni, vienas kitam jautresni ir kur kas daugiau skaitė katalikišką spaudą? Matyt, suvokė, kad gera katalikiška spauda artina žmogų prie geresnio ir tobulesnio Dievo pažinimo, prie aukštos žmogiškos moralės bei kultūros.
Pabandykite jau nuo rytojaus savo vaikams užprenumeruoti Kregždutę, Bitutę, o patys skaitykime vienintelį katalikišką laikraštį XXI amžius, visomis išgalėmis jį prenumeruodami, taip pat žurnalą Artuma, meditacijoms skirtą leidinėlį Žodis tarp mūsų, o rytais arba vakarais išklausykime penkiolika minučių trunkančią Mažosios studijos laidą (šeštadieniais 17 val. ji transliuojama visą valandą), pasižiūrėkime sekmadienį, 8 val. ryto, per LTV transliuojamą televizijos laidą Šventadienio mintys ir nė nepajusime, kaip patys tapsime dvasingesni, o mūsų atžalos susiręs tvirtus tikėjimo pamatus. Jeigu visus šiuos perskaitytus, išgirstus ir pamatytus dalykus dar ir aptarsime savo šeimoje pajusime nuostabią Dievo palaimą, kuri užlies visą mūsų šeimą.
Ypač būtina šiandien prenumeruoti ir skaityti XXI amžių, Kregždutę, Artumą. Neleiskime, kad šie leidiniai mirtų, kaip kad atsitiko Žemės druskai, Katalikų pasauliui. Šiandien daugelis jau norėtų skaityti šiuos žurnalus, bet per vėlu. Šie leidiniai sunyko, nes jų nerėmėme, neįvertinome.
Kol dar save vadiname katalikais arba iš naujo pabudo mumyse tikėjimas stiprinkime jį ne vien tik sekmadieniais nueidami bažnyčion, o vaikus nuvesdami tik prie Pirmosios Komunijos, bet ir katalikiška savišvieta. Nesigėdykime įsileisti į savo namus katalikiškos spaudos, taip pat ir katalikiškų radijo, televizijos laidų šviesą. Tik tada galutinai atgimsime tikėjime ir Kristuje. Ypač tai būtina šiandieniam mūsų jaunimui.
Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė
© 2005 "XXI amžius"
|